Tuo metu maras šienavo Europos gyventojus ir nustekeno visas šalis. Šiuolaikinis maras – tai ligos, kurias iššaukia žmonių neatsakingumas. Su šio neatsakingumo pavyzdžiu teko susidurti aiškinantis vieną su Upyte susijusią istoriją. Tuo metu dar negalvojau, kad viskas pavirs nedideliu detektyvu. Bet apie viską iš eilės.

Sausio 18-osios vakarą prie Panevėžio J.Miltinio teatro iš Upytės savanorio ir rajono tarybos nario Algirdo Budrio gavau maišelį su biokuro granulėmis (kuro granules su galimomis plastiko priemaišomis aptiko „Velžio komunalinio ūkio“ specialistai) bei žinią dėl Upytės gyventojų susirūpinimo – katilinėje deginamas kuras skleidžia keistą kvapą.

Paprašyta ištirti šį biokurą – gal jame yra kenksmingų medžiagų. Jau kitą dieną pradėjęs skambinti visais žinomais Panevėžio aplinkos apsaugos ir visuomenės sveikatos priežiūros telefonais gavau netikėtą rezultatą – niekas nenori imtis šio tyrimo. Vieni tiria tik aplinką, bet ne kurą, kiti vertina dar kitų atliktų tyrimų rezultatus ir pan.

Matydamas, kad mano skambučiai į regionines aplinkos apsaugos institucijas tyrimo nepaspartina, surašiau raštus ir juos išsiunčiau Aplinkos apsaugos agentūrai. Tikėjausi, kad galimas neigiamas poveikis žmonių sveikatai bus svarbiausiu argumentu pradėti skubius tyrimus. Be to, tokį kurą perkant centralizuotai, juo galėjo apsirūpinti ir kitos katilinės. Paprašiau atlikti Upytės aplinkos taršos tyrimą ir imtis priemonių, jei įtarimai pasitvirtintų.

Tuo pačiu metu Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas taip pat gavo Upytės kaimo gyventojo pranešimą telefonu apie galimai nuodingas medžiagas biokuro sudėtyje. Sausio 20 d. atliekant neplaninį Upytės katilinės patikrinimą aplinkosauginių pažeidimų nenustatyta.

Pasirodo, „oro taršos šaltinių ir jų išmetamų teršalų inventorizacija“ galioja net penkerius metus (!?), o kuro įsigijimas per biokuro biržą veikia kaip kokybės garantija. Tačiau jau sausio 21 d. gavęs mano prašymą įsijungė Panevėžio visuomenės sveikatos centras ir Kupiškio aplinkos apsaugos agentūra sausio 26 d. atliko iš katilinės išmetamų teršalų laboratorinius matavimus. Ir vėl – teršalų koncentracija neviršijo normų. Tiesa, įtartinas kuras jau nebebuvo naudojamas.

Kaip ir pasiektas rezultatas – Upytės gyventojai nebejaučia įtartinų kvapų, įtartinas kuras nebenaudojamas, o valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba taip pat informuota apie atliktus tyrimus. Tačiau „Velžio komunaliniam ūkiui“ pateikus mėginius biokuro tyrimo laboratorijai „Axis Industries“, laukė netikėtumas.

Vasario 10-12 d. atlikto tyrimo metu nustatyta, kad biokuro sudėtyje buvo nemenka formaldehido koncentracija. Kas nežino, formaldehidas yra naudojamas baldų, plastikinių apdailos medžiagų, presuotos medienos, izoliacinių medžiagų gamyboje bei įeina į šių medžiagų sudėtį. Formaldehidas – bespalvės aštraus, dirginančio kvapo dujos.

2004 m. Tarptautinis vėžio tyrimo centras padarė išvadą: yra pakankamai įrodymų, kad formaldehidas sukelia žmogui nosiaryklės vėžį. Taigi formaldehidas buvo priskirtas veiksniams, kurių nuodingumas žmogui įrodytas. Šis cheminis alergenas – dažna profesinės kontaktinės alergijos ir profesinės bronchų astmos priežastis.

Po šio tyrimo net ir skeptikams turėtų būti aišku, kad nuodingas biokuras – baldų pramonės atliekos. Rasti užrašai ant maišų – rusų kalba. Biokuro granulės nupirktos per kuro biržą, o sertifikatuose cheminė sudėtis nenurodoma – tik kaloringumas ir kiti parametrai.

Dabar ir vartotojų teisių apsaugos tarnybos kreipimasis į Energetikos ministeriją – nustatyti aiškius reikalavimus kieto kuro kokybei – įgyja naują prasmę. Tačiau kokios viso šio mažo detektyvo pasekmės?

Juk negalima sąmoningai nuodyti žmonių vėžį sukeliančiomis medžiagomis net už pigiausią kainą įsigyjant kuro. Kokia Energetikos ministerijos, kuri nustato energijos išteklių kokybės reikalavimus, atsakomybė už veikimą ar neveikimą? Kokiose dar katilinėse pleškinamos baldų pramonės atliekos? Kokia prokuratūros pozicija ginant viešąjį interesą šioje istorijoje? Atsakomybė kažkur pakeliui…