Lietuva senokai nematė tokios tiesmukos purvinų politikos užkulisių dozės kaip praėjusią savaitę. Žiniasklaidoje atsidūrus Ričardo Malinausko pokalbių su premjeru ir ministrais įrašams, visi, kas norėjo, galėjo tiesiogiai susipažinti su tuo, kas nuo seno taikliai vadinama telefonine teise.

Interneto pašaipų objektu jau tapusiame mero ir ministro pokalbyje labai aiškiai pasakoma, kad Vyriausybės nutarimas kuo skubiau reikalingas dėl artėjančio teismo posėdžio nelegalių statybų byloje. Vien šio sakinio turėtų užtekti kristi ne vienai politinei galvai ir prasidėti bent fasadinėms kalboms apie atgailą ir esmines politinės sistemos permainas. Bet ne ir dar kartą ne. Pokalbių dalyviai ne tik patys toliau ginasi tarsi nieko nebūtų įvykę. Ministro ir mero veiksmuose nusikaltimo sudėties neranda ir generalinė prokuratūra. Baisu ir klausti, kokią žinią tai siunčia Lietuvos visuomenei, kuri ne akla ir pajėgi pati įvertinti jai pateiktus faktus.

Besivaržydamos tarpusavyje valdančiosios partijos nebežino, kaip dar nertis iš kailio, kokius performansus rengti, kad tik užgesintų vieną po kito kylančius gaisrus. Kad ir kas išaiškėja, nuostata viską neigti, lieka galioti. Pasirodo, slapstytis galima iki begalybės ir anapus absurdo ribos. Ir paslėpti galima viską. Jei kas, atrodo, jau iškilo į viešumą ir tapo akivaizdu, galima apsimesti, kad to nebuvo ir slapstytis toliau. Premjeras atsistoja prieš šalies žiniasklaidą ir rimtu veidu sako, kad to, ką skelbia žiniasklaida ir ką žino Laikinoji tyrimų komisija, tiesiog nebuvo ir negalėjo būti. Negalėjo, nes ministras Trečiokas premjerą patikino, kad taip nebuvo. Kas tai, jei ne tiesmukas pažeidimų ir galimo priesaikos sulaužymo dangstymas?

Valdančiosios daugumos balsais neeilinė sesija atšaukta, parlamentarai išsiskirstė vos sugiedoję himną. Ne kartą, o du per vieną savaitę Seimo darbas paverstas viešu cirku. „Cirkas“ virsta kone raktiniu žodžiu, bandant įvardyti valdančiosios koalicijos veiklą. Artistai – naujoji kai kurių parlamentarų profesija. Kitaip neįmanoma pavadinti gatvės demonstracijų prie prokuroro I.Mikelionio namų. Protestai vyksta po to, kai prokuroras paskelbė, jog partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderis Rolandas Paksas galimai darė spaudimą Aplinkos ministerijai pavaldiems pareigūnams, kad jie paspartintų prekybos tinklui „Norfa“ priklausančio pastato Prienuose statybas.

Už tai su G.Vainausku sutarė dėl 15 tūkst. eurų kyšio. Taigi vertinkime blaiviai – protestuojama prieš tai, kad prokuroras dirba savo darbą ir atlieka ikiteisminius tyrimus, apklausia asmenis, prireikus reikalauja naikinti įtariamų asmenų neliečiamybę, informuoja visuomenę apie išaiškėjusius faktus. Ar ponas Gražulis nesijaustų kaip cirke, jei po jo langais susirinktų pareigūnai, protestuojantys prieš tai, kad jis balsuoja Seime? Su visa Lietuva palauksime teisininkų sprendimo, vertinant, ar normalus yra Seimo narių spaudimas prokurorui ir jo šeimai tokiomis formomis.

Kol su prokuratūra ir teisingumu kariaujama gatvėse, Seime opozicijos keliamų klausimų vengiama bet kokia, net viešos gėdos kaina. Tai verčia eilinį kartą klausti, ką taip intensyviai slepia Vyriausybę formuojančios partijos. Slepia jau seniai, tačiau ypač atkakliai ir įtartinai tą daro pastarąjį pusmetį. Rudenį įsibėgėjus vienas kitą vejantiems vyriausybės korupcijos skandalams, išryškėjo ir akivaizdi informacijos slėpimo nuo opozicijos, žiniasklaidos ir visuomenės tendencija. Slapstantis po tikromis ir tariamomis komercinėmis paslaptimis atsisakyta pateikti informaciją apie premjero artimųjų akcijų įsigijimo aplinkybes, kurios būtų lemtingos sprendžiant, kaip vertinti pačią „žento istoriją“.

Netrukus iš paskutiniųjų stengtasi užblokuoti laikinosios tyrimo komisijos suformavimą ir parlamentinio tyrimo dėl Vyriausybės korupcijos skandalų pradėjimą. Ir vėl skaidrumo reikalavimus pasitikimo raginimai „nepolitikuoti“ ir slapstymasis nuo tiesių atsakymų. Galiausiai Vyriausybė nutarė, kad komisija dirbs, bet jos darbas bus kiek įmanoma sukarikatūrintas. Tam į jos klausimų darbotvarkę įtraukti tokie rimti įtarimai, kaip „Google“ atėjimas į Lietuvą dėl A. Kubiliaus sūnaus ir panašūs. Nieko, opozicija neatsitraukė ir išsityrė pati save. Kad tik galėtume gauti tikrai slepiamus atsakymus į realius klausimus. Savo paslydimus slepiantys valdantieji Antikorupcijos komisijoje sudarė daugumą, tad ir jos išvados galiausiai buvo politiškai patogios – viso labo „pažeista Vyriausybės teisės aktų rengimo ir priėmimo tvarka“, visa kita gerai. Opozicijai vėl belieka skelbti atskirąją nuomonę, bet mažumos balsas į dangų neina.

Vis dėlto būtent laikinoji tyrimo komisija buvo itin naudinga iškeliant aikštėn labai nepatogius šiandien ignoruoti bandomus faktus. Ne be laikinosios komisijos tyrimo pagalbos aikštėn iškilo ministro K. Trečioko mįslingas vaidmuo legalizuojant Druskininkų mero statybas saugomoje teritorijoje. Šalia to pridėjus faktus apie visiškai neracionalius maisto pirkimus Žemės ūkio ministerijoje ir Sveikatos apsaugos ministrei mestus įtarimus reikalavus kyšio, susidarė nauja neatsakytų klausimų banga. Ar ne per dažnos tos bangos – kas pusę metų? Ar ne keistas LSDP skaidrumo komisijos blaškymasis – vienai ministrei rekomenduoti atsistatydinti dėl duoto smulkaus kyšio, o kitus ministrus ir merus ginti net ir tada, kai vienas tiesiu tekstu prašo pagalbos teisme, o kitas meluoja, kad tokio pokalbio nebuvo?

Būtent taip elgiasi J.Sabatausko vadovaujama komisija.

Klausimų bangą galutinai į teisingumo krantus tėškė gėdingas Darbo partijos „išteisinimas“. Nors skirta simbolinė bausmė, liko neatsakytas svarbiausias klausimas – iš kur buvo gauti nežinomos kilmės 25 milijonai litų Darbo partijos kasoje? Kaip tik šių atsakymų opozicija pareikalavo šaukdama neeilinę sesiją, bet valdantieji išsigynė balsuodami. Užteko sugiedoti himną, taip iš jo išsityčiojant. Dukart.

Žvelgiant į pastarojo pusmečio politines slėpynes, kyla du klausimai – retorinis ir labai rimtas. Pirmasis, kodėl reikia slėptis? Kokie nepatogūs turi būti klausimai ir kokie neparuošti atsakymai, jei sesija sužlugdoma dar neprasidėjusi? Valdantieji gerai žino ir ne kartą pasakė, kad visais jiems nepatogiais klausimais balsuos „prieš“ ir jų balsų užteks opozicijos siūlymams užgesinti. Bet to maža. Vien klausimai, svarstymai, diskusijos, viešos abejonės būtų per daug nepatogios priešrinkiminiam valdančiųjų įvaizdžiui. Todėl vyriausybę formuojančioms partijoms tenka slapstytis, blokuoti tyrimus ir posėdžius, toliau nepateikinėti atsakymų. Procedūrine virtusioje demokratijoje slėptis už procedūrų ir daugumos balsų yra netgi savotiška valdančiųjų teisė.

Tačiau slapstantis nereikėtų piktintis, kad klausimų daugėja, jie kaupiasi ir prasiveržia nemaloniomis formomis. Laiku ir be nutylėjimų pateikus atsakymus ir išsklaidžius visuomenėje kylančius įtarimus, nereikėtų padavinėti į teismus kritikų, čiaupti opozicijos ir varžyti demokratijos Seime. Priešingai, jei viskas taip skaidru – rami būtų ir opozicija, ir valdantieji, ir politinis pavasaris. Tačiau dabar visa Lietuva mokės politinės tylos kainą. Amerikiečių ekspertai jau viešai perspėja, jog Lietuvos vyriausybė pasižymi tokiu aukštu korupcijos lygiu, kad yra išskirtinai pažeidžiama išorinių įtakų. Sunku ginčytis. Vyriausybę, kurios vieną partiją krato STT, kita negali paaiškinti 25 mln. litų kilmės, o trečiosios ministrai giriasi davę kyšius ir nutyli, ar kartais nepaėmė, yra tiesiog tobulas taikinys geros vietos politinėms investicijoms ieškantiems kaimynams.

Nenoromis prašosi liūdna paralelė su Abiejų Tautų Respublikos (ATR) saulėlydžiu. Vieša paslaptis, jog ponų respublikoje buvo tapę norma imti pinigus iš Maskvos, šiai mainais reikalaujant daryti viską, kad tik nebūtų stiprinama ATR kariuomenė. Jekaterinai II tokia taktika puikiai sekėsi – valstybės padalijimą pasyviai ir bejėgiškai stebėjo gerai primaitinti bajorai, kurių tiesioginė pareiga tai sustabdyti. Šiandien klausydami J.Oleko ar B.Vėsaitės pasisakymų prieš nuolatinę šauktinių kariuomenę ir lėšų gynybai didinimą, išvadas, kodėl socialdemokratai taip trokšta silpninti šalies gynybą, galime darytis patys.

Skandalų virtines apipynus iš pradžių entuziastingam knygų mugės, o vėliau ir valstybingumo šventės šurmuliui, veikiai kaip ir kasmet, dėmesys krypsta į tai, kokį kelią nuo nepriklausomybės atgavimo mums pavyko nužengti. Diskutuojama apie piliečių sąmoningumą bei kintančias vertybines nuostatas, visaip bandome jas išmatuoti. Bet ką duos visuomenės vertybių tyrimai, jei turime visiems skaidrumo principams priešišką valdžią? Kaip galima norėti piliečių sąmoningumo, jeigu atsakomybės dėl Lietuvos įvaizdžio piliečių ir pasaulio akyse nejaučia Vyriausybės vadovas?

Kelias dar ilgas, o Lietuva stovi itin nesaugioje pakelėje, trypčiodama tarp nostalgijos sovietinės nomenklatūros reikalų tvarkymo tradicijoms ir skausmingo suvokimo, kad turėtume pagaliau išmokti gyventi kitaip. Taip, kad niekam nereikėtų slėptis nuo piliečių ir žiniasklaidos po teismų ir Seimo balsų daugumos sermėga. O taip norėtųsi valdžios, kuri iš įtarimų ir gąsdinimų neskaidria užsienio įtaka galėtų tik nuoširdžiai pasijuokti…