Galvoju, kaip Lietuvoje suvokiami aplinkos klausimai. Ir atsakymą randu, kaip žmonės vadina ministeriją, kuri tvarko šiuos dalykus. Dažniausiai (ir nesvarbu, politikai, ar žmonės gatvėje) sako – Aplinkos apsaugos. Tada iš karto visiems akyse pasirodo drugelių populiacijos apsauga ir maždaug tiek to klausimo. Dauguma išsigąsta ir raukosi, nes aplinkos apsauga dažniausiai būna apie draudimus ir baudas. Bet vadinasi minsiterija tai Aplinkos – kokioje aplinkoje gyvename, kaip planuojame savo ūkinę veiklą, kaip galima taupyti pinigus ir tausoti aplinką.

Aplinka – tai ne vien miškai bei pievos, bet ir tai, kokie mūsų miestai bei jų infrastruktūra. Gamtinė aplinka yra ir artimoji, kai rūpi beržynėlis ar bebrų populiacija, ir tolimoji – ledynų spartus tirpsmas ar klimato išdaigos. Aplinkos politika Lietuvoje įtraukia statybas, teritorijų planavimą, gyvosios gamtos priežiūrą, atliekas, taršos prevenciją ir šalinimą, klimato kaitos klausimus.

Amžinas klausimas – kaip suderinti ekonominį ir aplinkosauginį interesą, kaip atrasti tinkamą balansą. Vargiai rasime bendruomenę, kuri savo pašonėje norėtų naujos gamyklos, tebūnie tai vėjo malūnas ar kokia maža kepykla. Tankios kaimynystės irgi nelabai kas nori. Būna nuogąstavimai pagrįsti, bet būna tiesiog nimbizmas (NIMBY – not in my back yard). Argumentai, kad atsiras naujų darbo vietų lieka pleventi pavėjui, nes „gal tegul kitur tas darbas atsiranda“. Tai, kad yra specialus angliškas apibrėžimas tokiems „nieko nenorėtojams“, rodo, kad ne tik Lietuvoje žmonės nusiteikę prieš aplinkelius, skalūnus, vėjo jėgaines ir pan. Tačiau pas mus, lygiai kaip ir Latvijoje, Estijoje, pramonės ir statybų baimė yra labai stipri. Ir dažnu atveju negali pykti ant žmonių.

Didžiausia bėda – pasitikėjimo stoka. Ji atsiranda, nes gana dažnai pasitaiko, kai įmonė teigia, jog viskas bus pagal taisykles ir reikalavimus, o po to žiūrėk – atsiranda ir planuose nenumatyti stiprūs kvapai, ir aukštingumas pastatų padidėja ir pan.  Čia labai panašiai, kaip su politikų pažadais – yra gudručių, žadančių butus už dyką ar pensijas kaip Švedijoje. Ir tada žmonės pyksta, kad gavo ne tai, ko tikėjosi.

Kai žmonės mato „vijūnėlių dvarų“ nebaudžiamumą arba valdžios siekį pakeisti vyriausybės nutarimus dėl vieno konkretaus atvejo ar įstatymo stūmimą dėl nelegalių statybų įteisinimo, sunku būtų tikėtis iš piliečių pasitikėjimo savo valstybe ar kaimynyste.

Sakysit – per daug reikalavimų, kam tiek saugiklių? Iš dalies galiu pritarti. Landos korupcijai atsiranda, kai teisinėje bazėje įtvirtintos nuostatos yra dviprasmiškos, atveriančios kelius „kūrybiškumui“ ar neskaidrumui. Perteklinis reguliavimas – irgi bėda. Štai kasdienis pavyzdys: žmogus Panevėžyje įsigijo sklypą su namu, auga medis, beveik pamatus verčia. Žmogus tvarkingas – eina į savivaldybę leidimo, ateina inspektorius su planais – planuose medžio nėra. Medį įtraukia ir „įpaminklina“. Kadangi mums kalbantis medžio sklype nebuvo, teiraujuos – tai kaip galiausiai baigėsi. Žmogus ir sako – tai ieškojau pažįstamų, kas „paspaustų“ dėl sprendimo. Susidaro vaizdas, kad pati sistema sutverta taip, kad žmogus ieškotų papildomų galimybių. Nes vargiai sutiksi žmogų, kuris bevelytų iškirsti visą savo sklypą, atvirkčiai – žmonės linkę medžius sodinti.

Pasitikėjimą reikia kurti per protingą reguliavimą, adekvačias bausmes prasižengusiems, didesnį bendravimą ir bendradarbiavimą. Dėl pastarojo – dažnai įvairių projektų vykdytojai stokoja kaimynystės stiprinimo, visuomenės intereso atstovavimo. Dar vienas pavyzdys – neskaidrios statybos Užupyje. Užkaitus atmosferai ir gyventojų nepasitenkinimui, rangovas problemą sprendė, siųsdamas kaimynams kvietimus į teatrą. Kažkaip labai panašu, kai rinkimuose už balsą siūlo 5 eurus arba saldainį – ne apie valstybės ar miesto ilgalaikę perspektyvą galvoja, bet apie momentinį pamaloninimą.

Gamtos tausojimas, meilė aplinkai vargiai sureguliuojamas draudimais. Gatvėje nešiukšlinam ne dėl to, kad kas nors išrašys baudą, bet, kad suprantam, kad švari aplinka mieliau. Lygiai taip pat turėtų būti su gamtos tausojimu – ar yra poreikis iš žmonių. Gal ir naivus svarstymas, bet esu įsitikinus, kad mokydami galime ugdyti sąmoningą ir atsakingą vartotoją. Ir tam nebūtini tūkstančiai eurų, kuriuos ketina išleisti Aplinkos ministerija, pamokų sukūrimui. Yra nacionalinių regioninių parkų bei draustinių lankytojų centrai, yra šaunių, atvirų mokslininkų, kurie su didele meile vaikams ir suaugusiems gali pasakoti apie dalykus nuo perinčių erelių iki gruntinio vandens būklės.

Nėra tokios atskiros sektorinės aplinkos politikos. Šią politikos sritį neišvengiamai papildo daug komponentų, priskiriamų kitoms sritims – ūkio, sveikatos, žemės ūkio bei švietimo politikai. Mūsų valstybei vis dar stinga integruoto požiūrio ir tarpžinybinio bendradarbiavimo, todėl reikia intergruoti aplinkos politiką į kitų politikos sektorių sprendimus.

Į aplinkos politiką turime žiūrėti ne kaip į draudimų rinkinį, bet kaip į galimybę racionaliai planuoti, vartoti protingiau bei išmaniau, mokėti mažiau (šildymui po renovacijos). Aplinkos klausimus kontroliuojančios institucjos turėtų ne vien bausti, drausti, bet ir patarti, ugdyti sąmoningą`ir atsakingą pilietį.