Vieša paslaptis, kad pagal sukurtą BVP vienam gyventojui Lietuva yra beveik ES vidutiniokė, bet pagal algas ir pensijas – velkasi uodegoje. Kaip dažnai susimąstote, kur dingsta visų mūsų uždirbti pinigai? Liūto dalis šios problemos kyla tiesiog iš neteisingo perskirstymo. Kita dalis, taip pat milijardai eurų, yra tiesiog iššvaistoma neskaidriems pirkimams.

Iš kiekvieno gyventojo – po tryliktą atlyginimą

Taip teigti leidžia jau vien viešai ir garsiai aptarti atvejai: „auksinės“, dukart brangiau nei parduotuvėse įsigytos kruopos ir miltai vargstantiems piliečiams – tai daugiau nei 76 milijonai eurų, kurių didžiąją dalį atsiriekė vos viena įmonė. Vienintelis kelių druskos tiekėjas, kuriam jau sumokėjome 50 milijonų eurų ir kuris be apribojimų ir be priežasties padvigubino druskos kainą.

Apie vos 20 statybos įmonių, kurioms sumokėjome beveik pusę viso statyboms išleisto metinio valstybės biudžeto – nei daug, nei mažai, „tik“ 450 milijonų eurų. Apie vos dvi kelių tiesimo įmones, kurios pasidalija tris ketvirtadalius didžiųjų kelių tiesimo darbų ir kurioms valstybė per kelerius metus jau sumokėjo daugiau nei 300 milijonų eurų.

Kaip neseniai paaiškėjo, ta pati situacija susidariusi ir viešojo maitinimo paslaugų pirkimuose. 56 proc. visų pirkimų laimi trys įmonės. Mažesniąją dalį išsidalina likę 252 tiekėjai. Valstybės įstaigos neskaido užsakymų ir taip labai apriboja galimybes konkuruoti ir laimėti smulkiam bei specializuotam verslui. Tuo tarpu užsakymus tarpusavyje dalinasi favoritai.

Ekspertai skaičiuoja, kad maždaug penktadalis, arba 1 milijardas eurų, nuo visų viešųjų pirkimų kasmet Lietuvoje gali būti panaudojama neskaidriai. Milijardas eurų milijonui dirbančiųjų – štai ir tryliktas vidutinis atlyginimas kiekvienam!

Amžini nugalėtojai – vis tie patys

Viešieji pirkimai Lietuvoje – lyg iškreiptų veidrodžių karalystė, į kurios pusę daugelis įmonių jau nebežiūri ir nebesistengia ten net kojos kelti.

Skaičiais situacija atrodo taip: trečdalyje statybos viešųjų pirkimų dalyvavo tik viena įmonė, kuri, žinoma, ir laimėdavo konkursą. Iš 5000 Lietuvoje veikiančių statybos įmonių viešuosiuose pirkimuose dalyvavo tik kas šešta, o nors vieną užsakymą laimėjo tik kas dešimta, rodo Viešųjų pirkimų tarnybos 2014 m. duomenų analizė.

Atrodo, galėtume džiaugtis: net 529 statybos įmonės laimėjo konkursus, savo kompetenciją ir darbą skyrė valstybės užsakymams įvykdyti, o gautos pajamos leido išlaikyti darbo vietas, mokėti mokesčius. Deja, pažvelgus atidžiau aiškėja, kad iš jų beveik pusę užsakymų laimėjo vos 20 įmonių favoričių.

Vadinasi, net 443 milijonus eurų sumokėjome dvidešimčiai laimingųjų, o 508 milijonus – penkiems šimtams likusių. Skirtumas milžiniškas. O kur dar 4500 įmonių, kurios iš valstybės neuždirbo nė cento ir darbo vietas išlaikė bei mokesčius mokėjo vien iš verslo bei privačių užsakymų.

Geri pavyzdžiai sugrąžins konkurenciją

Tad ką gi daryti, kad viešieji pirkimai taptų skaidresni, o konkurencija tarp dalyvių didėtų? Tuomet ir kainos už perkamus darbus ar prekes mažės: visi žinome, kad braškės turguje kainuoja mažiau, jei jomis prekiauja daug ūkininkų, o vienas prekeivis už braškes gali prašyti tiek, kiek leidžia jo sąžinė ir vaizduotė. Jei kas abejoja rinkos dėsniais, prisiminkite minėtą druską kelių barstymui, kuri likus vienam pardavėjui pabrango dvigubai.

Neseniai Seime mano organizuotoje diskusijoje apie statybų sektoriaus viešųjų pirkimų problemas dalyvavo garbūs savo sričių ekspertai. Kiekvienas jų pasiūlė būdų, ką reiktų daryti, sprendžiant šią problemą.

Visi kalbinami verslo atstovai tvirtina, kad sąžiningos Lietuvos įmonės ateis ir konkuruos tarpusavy, jei tik sugebėsime sustabdyti šios valstybei žalingos ligos plitimą ir didinti gerųjų pavyzdžių skaičių. Uždavinys nelengvas, nes reikia tinkama linkme pakreipti net 5 milijardų eurų vertės Lietuvos viešųjų pirkimų traukinį, kuris itin tampriai susijęs su įvairiomis politinėmis ir verslo grupėmis.

Įmonių favoričių gautas pelnas už „auksines“ kruopas, druską, kelius ir kitas paslaugas juk netampa paprastų šių įmonių darbuotojų kalėdinėmis premijomis. Tikėtina, kad jis skiriamas toliau skatinti ir stumti „pelningą“ viešųjų pirkimų garvežį bei atsidėkoti šio garvežio mašinistams ir draugams.

Asmeninė atsakomybė paskendusi rūke

Šiam uždaviniui pasiekti reikia kiekvieno doro šalies piliečio pastangų. Tad pirmiausia iškelkime problemą į dienos šviesą. Dalinkimės informacija, jei susidūrėme su favoritizmo apraiškomis, kai proteguojamo politinių grupių, vadovų „palaimintos“ įmonės, kai konkurso sąlygos surašomos vienam dalyviui, kai reikalaujama dovanų ir vadinamųjų „atkatų“ – dalies nuo laimėto užsakymo.

Taip pat – pareikalaukime asmeninės atsakomybės už padarytus nusižengimus. Pasitraukimas iš pareigų problemų neišsprendžia. Mūsų įstatymai suteikia teisę Viešųjų pirkimų komisijų nariams ir įstaigų vadovams taikyti asmeninę atsakomybę pradedant įspėjimais, baigiant asmeninėmis baudomis bei nušalinimu nuo viešųjų pirkimų organizavimo.

Viešųjų pirkimų pažeidimus teismai fiksuoja nuolatos, net skiria baudas pirkimus organizavusioms valstybės įstaigoms ir institucijoms. Štai neseniai žiniasklaida pranešė apie didžiausią Lietuvos istorijoje 125 tūkstančių eurų baudą, skirtą valstybės įstaigai už neskaidrų didelės vertės konkursą. Deja, apie asmeninę specialistų atsakomybę išgirsti neteko nieko. Ji lyg ežiukas vis dar klaidžioja rūke ir niekaip neranda kelio pas tokius sprendimus turinčius priimti valstybės tarnautojus.

Tuo tarpu favoritizmas, kaip ir nepotizmas, Lietuvoje toliau klesti. Ir klestės, kol visi leisime juos sočiai maitinti.