Štai užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tvirtina visiškai pritariantis viešam opozicinių partijų ir dviejų buvusių valstybės vadovų pareiškimui dėl Astravo AE Lietuvai keliamos grėsmės. Kad Astravo AE kelia realų ilgalaikį pavojų Lietuvai neneigia ir premjeras A. Butkevičius bei energetikos ministras Rokas Masiulis.

Tačiau žodžiai daug nekainuoja – jiems pasibaigus – realių valdžios pareigūnų veiksmų nematyti. Kalbu ne apie tradicinį socialdemokratų sportą „apkaltink Kubilių ir Sekmoką”, bet apie nuoširdžias pastangas stabdyti virš Lietuvos pakibusius Astravo giljotinos ašmenis.

Prieš mėnesį opozicija raštu kreipėsi į premjerą, ragindama į šoną atidėti tarpusavio nesutarimus ir išvien dirbti stabdant pavojų keliančią Astravo AE. Su viltimi, kad valdantieji politikai sugebės peržengti politines ambicijas, vis dar laukiame Vyriausybės vadovo atsako į mūsų ištiestą ranką. Socialdemokratų vyriausybė vis dar gali įrodyti, kad jai rūpi ne tik trumpalaikiai politiniai interesai, bet ir Lietuvos ateitis – mūsų valstybėje gyvenančių ir gyvensiančių žmonių sveikata bei saugumas.

Faktas: Vyriausybė nėra bejėgė

Baltarusių statoma Astravo AE ir Karaliaučiuje pradėta, bet taip ir nepastatyta Kaliningrado AE yra panašūs projektai. Panaši galėtų būti ir abiejų projektų baigtis – pradėti statyti, bet neužbaigti. Nors ir nėra absoliučios garantijos, kad Astravo AE statyba sustos lygiai taip kaip sustojo Kaliningrado AE, galime būti tikri, jog nesiėmę konkrečių veiksmų daugelį dešimtmečių tikrai gyvensime energetinio monstro grėsmės šešėlyje.

Kuo panašūs Karaliaučiaus ir Astravo projektai? Tiek Astravo AE, tiek Kaliningrado AE iš esmės yra (buvo) statomos eksportui. Baltarusija rengiasi eksportuoti apie 40 proc. Astrave pagamintos elektros energijos. Ketinimus Astravo AE elektrą parduoti užsienyje rodo ir specifiškai parinkta atominės elektrinės Astrave aikštelė. Ją baltarusiai atvirai vadina tinkamiausia elektros eksportui į Baltijos šalis ir Vakarų Europą.

Baltarusija Lietuvos jau yra oficialiai pasiteiravusi apie galimybę naudotis mūsų šalies energetikos sistema eksportuojant Astrave pagamintą elektrą. Beje, tokią pat užklausą buvome gavę ir Kaliningrado AE statybos įkarštyje.

Tuomet rusams ne tik buvo atsakyta neigiamai, bet kartu ir imtasi konkrečių veiksmų siekiant užtikrinti mūsų elektros sistemos nepriklausomumą. Tam pastatėme elektros skirstyklą Bitėnuose ir, nutiesę naujas elektros perdavimo linijas, į vakarų Lietuvos elektros žiedą įtraukėme šalies vakarinę dalį (iki tol elektra į Klaipėdą patekdavo per Karaliaučiaus sritį). Šios priemonės leido mums kontroliuoti elektros energijos patekimą iš Kaliningrado srities į mūsų šalies teritoriją bei buvo visiškai aiškus signalas Rusijai, kad Lietuva elektros iš naujos atominės elektrinės tikrai nepirks.

Šiuo metu vis dar turime galimybę panašiai pasielgti ir su Astravo AE. Kadangi visos atominės elektrinės dirba nepertraukiamu rėžimu, jose pagamintą elektros perteklių būtina parduoti. Parduoti, žinoma, ne už kasdien vertę prarandančius rublius, o už tvirtą užsienio valiutą. Taip pat tokiai elektrinei būtina užtikrinti ir nuolatinį galios balansavimą bei rezervavimą. Tai itin dideli kaštai, kurie ypač išauga, jei tampa nebeįmanoma pasinaudoti jau egzistuojančia infrastruktūra.

Baltarusiams negavus priėjimo prie Lietuvos elektros tinklų, į mūsų ir savo žmonių saugumą ranka numojusiems kaimynams tektų statyti papildomas galingas elektros perdavimo linijas Baltarusijos viduje, o tai irgi brangiai kainuoja. Tad baltarusiams tektų iš pagrindų perskaičiuoti visą Astravo AE projekto ekonomiją, į ką neigiamai atsižvelgtų ir paskolą statybai teikiantys bankai. Taip Astravo AE statytojai būtų priversti gerokai pasvarstyti kur ir ar apskritai statyti nesaugią branduolinę jėgainę.

…bet nieko nedaro

Lietuvos vyriausybė turi galimybę sėkmingai pasipriešinti Astravo AE statyboms. Deja, užuot sėdę Astravo AE klausimu tartis dėl nacionalinės pozicijos, valdantieji nusprendė savo neveiklumą grįsti tuo, kad esą dabar jau nieko nebegalima padaryti, o daryti reikėję anksčiau.

Tačiau būtent ankstesnė Vyriausybė, nuosekliai reikalaudama iš Baltarusijos pagrįsti aikštelės pasirinkimo vietą, atlikti visus reikalingus aplinkosauginius bei geologinius tyrimus, nepripažindama Astravo aikštelės tinkamumo ir paklojo pamatus tam, kad 2013-2014 metais būtų konstatuota, jog Baltarusija pažeidė tarptautines Espoo ir Aarhus aplinkosaugines konvencijas. Be to, reikia priminti, kad pačios atominės elektrinės statybos prasidėjo tik 2012 metų birželyje, prieš pat rinkimus.

Dabartinė Vyriausybė, net ir turėdama visus šiuos kozirius savo rankose, net nebandė jais naudotis. Pastarosiomis dienomis Vilniuje besilankiusio už energetikos sąjungą atsakingo Europos Komisijos pirmininko pavaduotojo M. Šefčovičiaus net nesugebėta paklausti, ar ES tikrai pritaria branduolinių jėgainių statybai, pažeidžiant tarptautines konvencijas.

Dar blogiau, kad dėl politinės valios trūkumo šiandien prarandame vis daugiau laiko ir progų stabdyti branduolinį monstrą Lietuvos pašonėje. Paskutinė tokia prarasta proga – Seimo užsienio reikalų komitete valdančiųjų priimtas sprendimas pritarti ES sankcijų Baltarusijai panaikinimui. Apgailėtina, kad nei prieš sankcijas balsavę Seimo nariai, nei už sankcijų panaikinimą pasisakantis Lietuvos užsienio reikalų ministras nesugebėjo šio klausimo susieti su Astravo AE klausimu.

Šitaip Lietuvos vyriausybė prarado progą Astravo AE problemą iškelti į aukščiausią tarptautinį lygmenį. Kartu branduolinės jėgainės statytojai gavo netiesioginį patikinimą, kad nesame pasiryžę visomis išgalėmis priešintis rusiška darbo kultūra pasižyminčioms Baltarusijos atominės elektrinės statyboms.

Nesiimu vertinti, kas tai – sąmoningas veikimas, ar paprasčiausias A. Butkevičiaus vyriausybės aplaidumas. Tiesiog noriu paraginti valdančiuosius politikus gerai pagalvoti, kaip jie norės atrodyti ateities kartoms: kaip žmonės, iš paskutiniųjų gynę Lietuvos teisę egzistuoti, ar kaip tie, kurie nesugebėdami matyti toliau siaurų savo interesų, užsimerkė prieš Lietuvai gresiantį pavojų.