Pastaruoju metu valdančiąją koaliciją ir Vyriausybę krečiantys korupcijos skandalai apnuogino šios valdžios veidą. Todėl kilusioje diskusijoje dėl teisėsaugos Seimo Antikorupcijos komisijai teisėtai perduotų pokalbių išklotinių ir kitų atliekamų tyrimų, susijusių su korupcija valdančiųjų gretose, vienareikšmiškai pasisakau už dar didesnį viešumą.

Derėtų įstatymais nustatyti privalomą tvarką, kad visų su aukštais valstybės pareigūnais susijusių ikiteisminių tyrimų medžiaga, jiems pasibaigus, būtų skelbiama.

Reikia tik džiaugtis, jog paviešinta skandalingo spaudimo Vyriausybės nariams dėl Vijūnėlės dvaro tyrimo medžiaga, ir žmonės gali ne iš gandų suprasti, kaip dirba jų rinktų partijų atstovai Vyriausybėje bei Seime.

Deja, paaiškėjo apgailėtinų dalykų, kaip iš tikrųjų priimami sprendimai Vyriausybėje. Argi grįžtame į laikus, kai nomenklatūra turėjo atskiras taisykles ir kitas galimybes nei paprasti žmonės? Ar tikrai kiekvienas pilietis gali skambinti ministrui ir reikalauti jam reikalingo nutarimo, jei nori įsigyti sklypuką saugomoje teritorijoje prie ežeriuko ar upės. Kaip žmogus gali pasitikėti demokratija, kai akivaizdžiai pažeidžiamas pamatinis jos principas – visi lygūs prieš įstatymą? Ar galima kalbėti apie teisingumą, kai ministras ir premjeras naudoja valdžią ne bendram interesui užtikrinti, o dirba kieno nors asmeniniam interesui? Negana to, dirba ir prieš prokuratūrą, bandančią apginti viešąjį interesą. Kaip dėl to jaustis prokurorams? Kaip jie gali toliau tikėti valstybe?

Visiškai aišku, kad toks aukšto rango politikų veikimas nepriimtinas, todėl viešai apsimelavęs, prezidentės pasitikėjimą praradęs, nieko reikšmingo nenuveikęs aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas jau turėjo nedelsdamas atsistatydinti arba būti atstatydintas premjero. Nepriimtina ir tai, jog valdantieji įvairiais būdais bando daryti spaudimą teisėsaugai, net taikydami jos atstovų šeimos narių psichologinio terorizavimo metodus. Tokie metodai, kai politikai rengia piketus prie prokuroro, tiriančio korupcijos bylas, namų, kai specialiai viešai demonstruojama, kur pareigūnas gyvena ir bauginama jo žmona bei nepilnamečiai vaikai, savo esme yra kriminaliniai. Tai grąžina Lietuvą du dešimtmečius atgal į „Vilniaus brigados“ siautėjimo laikus.

Galima įvairiai vertinti teismų sprendimus ir prokurorų veiklą, tačiau būtina pateisinti žmonių lūkesčius Lietuvoje turėti stiprią, nepriklausomą teisėsaugą. Viešumas – vienas pagrindinių saugiklių. Minint Kovo 11-ąją šventinės kalbos apie laisvę, iškovotą teisę į vakarietišką demokratiją, teisingumą ir gerovę liks vien tušti žodžiai, jei nerasime savyje stiprybės kovoti su valdžioje įsigalinčiu korupcijos vėžiu ir nepasiūlysime naujų veiksmingų priemonių šiai sparčiai progresuojančiai ligai gydyti.

Darbo partijos bylos tyrimas ir begalinis nagrinėjimas teismuose parodė, kad manipuliuojant tyrimų procedūromis korupcijos bylos gali būti nagrinėjamos dešimtmečiais. Nepriimtina ir tai, jog teisiamai partijai be jokių apribojimų leidžiama toliau dalyvauti rinkimuose, o susitepusiems, nusikaltimais įtariamiems ir teisiamiems politikams – priimti visiems Lietuvos žmonėms svarbius sprendimus.

Tačiau tikiu, kad po gūdžios nakties visada išaušta rytas. Pavasaris ateina ne tik gamtoje, bet ir Lietuvos politikoje. Įmanoma alternatyva – sąžininga, skaidri, profesionali politika, orientuota į teisingesnės ir pasididžiavimo vertos Lietuvos ateities kūrimą. Juk apie tai svajota ir Kovo 11-ąją, kai buvo atkurta mūsų valstybės nepriklausomybė.

Tačiau laisvės dienos proga kviečiu pagalvoti ne vien apie praeitį, apie mūsų vidaus iššūkius, bet ir apie tuos, kurie laisvės neapgynė ir šiandien už ją tebekovoja. Turiu omenyje Rusiją ir jos XXI amžiaus disidentus. Tie žmonės šiuo metu kovoja dėl laisvės nuo vidinės priespaudos. „Režimo priešininkų persekiojimų griežtinimo tendencija Rusijoje akivaizdi“, – sako neseniai dėl grėsmės iš šalies pasitraukęs politologas Andrejus Piontkovskis. O kova už laisvę neretai ir tragiška – tai savo asmeniniu pavyzdžiu mums paliudijo geras Lietuvos bičiulis ir vienas tokių kovotojų Borisas Nemcovas.

Vasario pabaigoje susirinkę Lukiškių aikštėje minėjome šio nepailstančio žmogaus teisių gynėjo ir Kremliaus kritiko pirmąsias žūties metines. Liūdna proga, bet kartu ir viltinga – Vilniuje susirinkę Rusijos opozicijos atstovai ir nuo režimo pastaraisiais metais gausiai pasitraukę laisvę mylintys žmonės leidžia tikėti, jog sulauksime dienos, kai Rusija taps laisva ir demokratiška. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad dalis tų žmonių apsistojo Vilniuje. Nors daugelis netiki geopolitiniais stebuklais, jų pastangos vertos ir pagarbos, ir pagalbos.

Prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę daug kas taip pat abejojo ir klausė savęs, ar Lietuva iš tikrųjų gali tapti laisva? Buvo manoma, kad Lietuvos laisvė ir kalbos apie ją yra ne kas kita kaip provokacija. Tačiau 1990 metų kovo 11-ąją Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, o kaimynės Švedijos sostinėje kilo labai prasminga Baltijos šalių palaikymo iniciatyva, ilgainiui įgavusi Pirmadienio mitingų pavadinimą. Nuo 1990 metų kovo 19-osios iki 1991 metų rugsėjo centrinė Stokholmo miesto Norrmalmstorgo aikštė sutraukdavo tūkstančius Baltijos valstybių vėliavomis nešinų žmonių – švedų politikų, piliečių, visuomenės veikėjų, aktyvių miestiečių ir išeivių iš Baltijos šalių. Jie rinkdavosi išgerti arbatos, pasikeisti žiniomis, nuotaikomis ir nuomonėmis, o kartu tokiu solidariu veiksmu paremti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių nelengvą kelią į laisvę.

Baltijos laisvės pirmadieniai, inicijuoti laisvų ir laisvę mylinčių žmonių, įkvepia Vilniuje organizuoti panašius Rusijos laisvės sekmadienius. Rusijoje taip pat yra gyventojų, kurie jaučiasi nelaisvi, tačiau tiki, jog šalis gali tapti laisva ir demokratiška. Priminkime Rusijos žmonėms, kovojantiems už laisvę, kad esame kartu su jais tame iššūkių kupiname kelyje ir remiame jų siekį.