2016.10.21

Kad rūpestis švietimu neišsikvėptų pakeliui į tikslą

Koalicijos logiką turi diktuoti bendros idėjos ir darbai, o ne laimėtų Seimo vietų aritmetika.

Koalicijos logiką turi diktuoti bendros idėjos ir darbai, o ne laimėtų Seimo vietų aritmetika.

Dabartinėse būsimos koalicijos – būsimos Lietuvos valdžios – dėlionėse mane gąsdina tai, kad pirmiausia žiūrima į Seimo vietų skaičių: kurios kombinacijos užteks, o kurios – neužteks koalicijai? Taip, suprantama, partijos turi siekti politinės galios – tam jos ir yra sukurtos. Yra tik vienas “bet”: politinės partijos turi siekti galios tam, kad įgyvendintų savo idėjas, savo visuomenės viziją, kad atliktų užsibrėžtus ir išsikeltus darbus. Pernelyg ilgai matėme politines jėgas, kurios arba valdžios siekė iš korupcinių sumetimų – pasipelnyti, arba valdžios turėjimas joms buvo tikslas savaime.

Kitaip tariant, esminis klausimas turi būti ne: kaip laimėti valdžią? – bet: ką su laimėta valdžia darysime? Koalicinės vyriausybės sąlygomis – o Lietuvoje per pastarąjį dvidešimtmetį kitokių ir nebuvo – tai itin jautrus klausimas. Kurie darbai ir vertybės turėtų būti aukojami vardan galimybės atlikti kitus, galbūt svarbesnius darbus? Juk sudarant koalicijas reikia susitaikyti, kad kažkurie prioritetai gali būti paaukoti politinio sutarimo vardan, dėl kažkurių vertybių liks nesutarta. Neturiu iliuzijų, kad įtikinsime liberalus priimti prigimtinę šeimos sampratą ar kad įtikinsim Karbauskį dėl Vėjopačio. Tačiau švietimas neturi būti tas prioritetas, kuris įkrenta į plyšį stumdant būsimosios koalicijos kėdes.

Visos koaliciją formuosiančios partijos įvardija švietimą kaip prioritetą. Vis dėlto vien tik įvardyti prioritetu neužtenka. Dešimtmetį matėme, kaip įvairiausių politinių jėgų lyderiai iki ašarų akyse kartodavo: “Švietimas – valstybės pagrindas, Lietuvos ateitis!”; ypač jie tai mėgdavo daryti per Rugsėjo 1-ąją. Paskui, nereikia nė sakyti, jiems tai leisdavo ramia sąžine ir toliau sėkmingai nepakrutinti nė piršto. Savo pareigą jie jausdavosi atlikę. Ar nebus taip ir šį kartą?

Ar tas kartojimas, kaip mantros, “švietimas – prioritetas, švietimas – prioritetas”, nėra tik viešųjų ryšių ėjimas – ar ilgai ir daug kentėjusi Lietuvos švietimo sistema, moksleiviai, pedagogai, vaikų tėvai neliks ir vėl it Pitrėnienę kandę? Juk kažką pakeisti yra sunku (persekios pinigų stygius, neišvengiamai bus susidurta su žiauriu instituciniu ir interesų grupių pasipriešinimu, pagalius į ratus kaišios teisinė sistema), nepopuliaru (skeptikai ir permainų priešininkai visada sugeba rėkti skardžiau), net ir prasidėję, pokyčiai truks ilgai, ir ilgai teks laukti rezultatų (publikos nusivylimas bei kadencijų kaita ateis anksčiau, negu pasimatys pirmieji pozityvūs darbo vaisiai).

Kas turi įvykti – kokios būtinos sąlygos – kad švietimas iš tiesų pradėtų keistis?

Pirma: turi būti labai aiškūs, paprasti ir visiems suprantami tikslai. Tokie tikslai, kurie tiksliausiai atliepia į dabar suvokiamus švietimo sistemos skaudulius ir problemas. Tada galima tikėtis, kad kelias į tikslą nebus pamestas ginčuose dėl to, kaip pačius tikslus interpretuoti. Energetikos reformos galėjo pajudėti iš mirties taško todėl, kad už jų glūdėjo aiški ir paprasta idėja: energetinė nepriklausomybė. Ir aiški politinė valia. Lygiai taip švietimo sistemai dabar reikia labai aiškios ir paprastos idėjos bei tikslo.

Toks tikslas yra kokybė – aukščiausia švietimo kokybė kiekvienam vaikui mokykloje, aukščiausios akademinės kokybės sukūrimas aukštajame moksle.

Visi puikiai intuityviai suvokiame – ir turime daugybę objektyvių parametrų išmatuoti, – kas yra kokybiškas išsilavinimas, kas yra kokybiškas mokslas ir studijos. Tik šitaip labai aiškiai įvardijus švietimo politikos tikslus ir į juos susikoncentravus galima tikėtis pasiekti proveržio, realaus postūmio pažangoje – nors ir dabar jis bus nelengvas. Žinoma, šie tikslai ir priemonės jiems pasiekti jokiu būdu neišsemia visų Švietimo ir mokslo ministerijos veiklų, kurių bus daug ir įvairių. Tačiau visi kiti tikslai bus arba pagalbiniai, prisidedantys prie šitų pagrindinių tikslų įgyvendinimo, arba papildomi, šalutiniai jų atžvilgiu. Kad situacija pradėtų keistis į gera, politinės valios ir intelekto, žmogiškieji ir finansiniai ištekliai turi būti sukoncentruoti į šituos du tikslus.

Ar matome aiškų ir nedviprasmišką tikslą, pažiūrėję į Valstiečių ir žaliųjų programos švietimo dalį? Ten iš viso sunku surasti, kas galėtų būti valstybės politikos švietimo srityje tikslas. Yra daug gražių bendrybių, kurios puikiai tiktų kitų metų Rugsėjo 1-osios kalbai (galite iš karto pasižymėti, kam tai aktualu): “Lietuvos švietimo sistemą tobulinsime suprasdami, kad išsilavinimas – raktas į visuomenės ir valstybės pažangą ir asmeninę sėkmę. Todėl sieksime kiekvienam Lietuvos piliečiui, nepriklausomai nuo tautybės, lyties, amžiaus, religijos, socialinės padėties, užtikrinti lygiavertes sąlygas atskleisti savitus gebėjimus, pasirinkti savo kelią, įgyti kompetencijų, svarbių kūrybiškai ir atsakingai dalyvauti profesinėje ir visuomeninėje veikloje.” Yra daug švietimybių – tai specialios švietimo biurokratų sukurtos kalbos žodžiai, kurie kažkam kažką reiškia Volano gatvėje ar LEU, bet nelabai suprantami žmonėms “iš gatvės”, kitapus to diskurso ribų.

Tačiau nėra kito įvardyto politikos tikslo, kaip tik “Darnus švietimas”. Kaip tą “darnų švietimą” suprasti? Tai galima suprasti ir kaip švelnią pūkuotą nieko labai nereiškiančią banalybę: “darnu, gražu, miela, rinkėjams priimtina…”

Arba galima pažiūrėti į tai rimtai. Tuomet “darnus švietimas” yra kažkas žymiai giliau – ir grėsmingiau. Apie penkias valstiečių “darnas” visi girdėjome, bet niekas taip ir nepasigilino į jų programinį įsipareigojimą, į jo turinį: “Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga savo siekiu įvardija darnos, kaip pamatinio tikslo, kūrimą.”. Tuomet švietimo “darnai” turinį suteikia Ramūnui Karbauskiui atvirumo valandėlę išsprūdęs ketinimas visus vaikučius aprengti tautiniais drabužėliais, kaip pirmučiausias įnašas į jų prideramą ugdymą. Ne skaitymo įgūdžiai, ne kūryba – ne; svarbiausia kas kita: “Visi vaikų darželiai turi būti etnokultūriniai, visi vaikai turi būti rengiami tautiniais drabužiais. Ir jie su malonumu tai darys, su didžiausiu malonumu. Ir dar namuose dainuos. Tik kodėl mes to nenorime daryti? Todėl, kad mes norime būti Europos Sąjungos piliečiai ta neaiškia prasme.”

Tuomet ir programinis pažadas supažindinti moksleivius su darnaus vystymosi pagrindais nuskamba kaip švelniai sektantiškos indoktrinacijos siekis: “Užtikrinsime, kad visuose švietimo lygmenyse būtų skiriamas tinkamas dėmesys visuomenės darnaus vystymosi dėsningumams ir jų raiškai pažinti.” Kokie tie visuomenės darnaus vystymosi dėsningumai? Aš nežinau. Filosofai ir visuomenę tyrinėjantys mokslininkai dėl jų tebesiginčija. Tačiau valstiečiai ir žalieji žino. Ir ne tik žino – jie mokykloje šito mokys vaikus.

Kitaip tariant, “darnus švietimas” – arba graži abstrakcija, arba New Age mistika. Nė vienu atveju tai nėra aiškus tikslas, į kurį Lietuvos švietimo politika galėtų judėti.

Antra, reikia numatyti po vieną didįjį darbą – vieną uždavinį, kuris labiausiai prie tikslo priartins, vieną svertą, kuris labiausiai padės pajudinti sistemą iš mirties bei stagnacijos taško pažangos linkme.

Mokykliniame švietime toks darbas – mokytojo profesijos prestižo atkūrimas. Apie tai daug rašiau ir rašyta; tik kokybiškai atsinaujinant mokytojų korpusui, į Lietuvos mokyklą gali ateiti norima kokybės revoliucija. Mokytojo profesijos prestižo atkūrimas aprėpia ir atlyginimų didinimą, kur esame prisiėmę ambicingus įsipareigojimus, ir „tobulėjimo atostogas“, ir mokytojų rengimo pertvarką, ir kitus veiksmus.

Aukštajame moksle didysis žygis – stambinti universitetus: ne mechaniškai juos sujungiant, bet restruktūruojant visą mokslo ir studijų peizažą taip, kad sukurtume 2-3 pasaulinės klasės universitetus.

Šiuos žingsnius, be abejo, sups ir lydės daugybė kitų veiksmų, juos papildančių ir palydinčių. Tačiau visuma neturi užgožti tų svarbiųjų, svertinių pokyčių, kurie yra patys sunkiausi ir kuriems ruošiamės jau dabar.

O ką mes matome pažvelgę į valstiečių ir žaliųjų programą? Ar randame nors vieną pokytį, kuris iš esmės keistų švietimo sistemos žaidimo taisykles? Etatinis mokytojų darbo apmokėjimas? „Tobulinsime nacionalinį mokinių pasiekimų vertinimą“?

Programoje daug „didinsim, gerinsim, sieksime, tobulinsim“ tipo abstrakčių teiginių, galinčių nekonkretumu varžytis su Fortune Cookies išmintimi kiniečių restorane. Ten taip pat daug smulkių siūlymų, dėl kurių vertės galima diskutuoti. Tačiau nėra nė vieno konkretaus esminio veiksmo, kuris išvestų švietimo sistemą iš dabartinės stagnacijos būklės. Dar daugiau: kai kurie siūlomi pokyčiai nukreipti prieš pažangą – arba tarnauja atskirų institucijų interesams viso švietimo pažangos sąskaita.

Siūlymai atsisakyti „krepšelių“ tiek mokyklose, tiek universitetuose užgauna ne vieną jautrią stygą, kadangi krepšeliams buvo suversta daugybė svetimų kalčių. Taip, finansų paskirstymo sistemą reikia tobulinti, ypač aukštajame moksle, kur studento laisvę rinktis studijas būtina lanksčiai derinti su valstybės poreikių tenkinimu.

Tačiau dabar keliama krepšelių panaikinimo mintis yra tiesiog retrogradiška. Teisė disponuoti švietimui skirtais viešaisiais finansais tiems, kas tiesiogiai švietime dalyvauja ir labiausiai juo suinteresuoti – moksleivių tėvai, studentai, – yra svarbus laimėjimas tiek piliečių laisvei bei įgalinimui, tiek subsidiarumui (sprendimas perkeliamas į žemiausią, tiesioginio suinteresuotumo lygmenį). Tobulinkime mechanizmus, naudokime išmanius instrumentus, šalinkime piktnaudžiavimo galimybes, derinkime teisę rinktis su valstybės strateginių interesų tenkinimu – bet nenaikinkime to, kas giliai demokratiška ir išties pažangu. Galų gale, aukštojo mokslo sąrangos principai neskatins nei laisvų, nei kūrybingų asmenybių formavimosi, jei viską vėl komandiniu būdu reguliuos valstybė.

Dar blogiau valstiečių ir žaliųjų programoje yra su įžvalgomis į universitetų tinklo ateitį. Ten ne tik nėra jokių siūlymų judėti stambinimo linkme. Tai nenuostabu – LVŽS pretendentai į švietimo politikos formuotojus bei vykdytojus darbuojasi Lietuvos Edukologijos universitete. Blogiau tai, kad ne vienas LVŽS programos siūlymas yra skirtas padidinti LEU reikšmę ir išplėsti jo funkcijas. Pavyzdžiui: “Suformuosime mokytojų, rengimo universitetinę sistemą su centrais Vilniuje ir Kaune, filialais Šiauliuose ir Klaipėdoje bei edukologijos ir švietimo politikos perspektyvinių tyrimų institutu.” Kas tai, jeigu ne skubaus gelbėjimo planas – politinės sėkmės atveju – bankrutuojančiam LEU?

Ir tai yra blogiausias dalykas, galiojantis visai LVŽS švietimo programai: į švietimo sistemą jos kūrėjai žvelgia iš savo neaukštos interesų varpinės, pro siaurą regos lauko plyšį. Ir bendrasis piliečių gėris atsiduria už institucinių interesų bei siauro žvilgsnio ribos.

Trečia, kad pokyčiai įvyktų, pagrindiniai švietimo sistemos veikėjai turi stoti pokyčių pusėje. Nekalbu apie profsąjungas: nebent įvyktų stebuklas, niekas negali jų priversti pritarti esminėms permainoms. Tėvų ir būsimų bei esamų studentų parama reikiamiems pokyčiams yra. Tačiau labai svarbu, kad pokyčių pusėje stotų ir kita esminė grupė: mokytojai. Būtent todėl neproduktyvūs ir klaidinantys yra svarstymai apie tai, kad kaita bendrojo ugdymo sistemoje turi prasidėti nuo mokytojų skaičiaus mažinimo, o iš sutaupytų pinigų bus keliami atlyginimai likusiems.

Jei norime teigiamų pokyčių Lietuvos mokykloje – privalome investuoti į mokytojo prestižo kėlimą. Investuoti į atlyginimų kėlimą, į “tobulėjimo atostogas”, į mokytojų rengimo sistemos pertvarką. Čia turi galioti garsioji Ilfo ir Petrovo formulė: “Pinigai iš vakaro, kėdės – ryte.” Tik tuomet, kai santykis su mokytojo profesija pradės keistis, kai abiturientams išaugs motyvacija mokytojo pašaukimą rinktis, galima planuoti mokytojų korpuso optimizavimą. Tačiau ir tuomet jisai neturi būti suvokiamas kaip mokytojų skaičiaus mažinimas – veikiau reikia kalbėti apie mokytojų vaidmenų perskirstymą ir galimybės mokytojams anksčiau išeiti į pensiją diegimą.

Rengiantis ugdymo individualizavimui, siekiant užtikrinti kiekvienam vaikui deramą individualų dėmesį, keičiant ugdymo proceso pobūdį, be abejo, išaugs mokytojų pagalbininkų vaidmuo. Tai ir turi tapti keliu, šalia kitų vaidmenų švietime, kuriuo bus optimizuojamas mokytojų korpusas. Tačiau lygiai svarbu pabrėžti, kad ne tik nė vienas Lietuvos vaikas neliks už borto – už borto nebus paliktas ir nė vienas mokytojas.

Svarbiausia – dabar turime suvokti, kad nuo to, ar švietimo sistema pradės keistis į gera, priklauso visų mūsų ateitis. Ir kad gražiais baltiškais užkeikimais Lietuvos mokyklos neužkalbėsi, kad ji pradėtų keistis, – tam reikia labai konkrečių ir aiškių veiksmų.

Bet jeigu norite, kad ir vėl būtų daug ir pakiliai kalbama apie švietimo svarbą, o pačiame švietime niekas nesikeistų, tik eitų blogyn – tuomet sprendimas aiškus: balsuokite už valstiečių ir žaliųjų kandidatus. Nenusivilsite.

Kitos aktualijos

TS-LKD
2024.03.03

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą
Skaityti daugiau
TS-LKD
2024.01.25

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų