Tėvus disciplinuojantis projektas yra tąsa ankstesnių Seimo bandymų paskatinti priešmokyklinį ugdymą. Iš esmės privalomas priešmokyklinis ugdymas įvestas jau pernai gruodžio 22 dieną priimtomis pataisomis. Jas pateikė tas pats R.Paliukas. Naujosios jo pataisos tiesiog numato bausmes už ankstesnių jo iniciatyva tėvams ir vaikams įvestų prievolių nesilaikymą.
Balsavau prieš šias pataisas, nes nesuprantu valstybės noro iš tėvų perimti ikimokyklinį ugdymą. Valstybė visada rėmėsi logika, jog mokyklos lankymas yra privalomas. Tačiau kodėl turi būti privalomas ir darželis? Būtent taip galvoja šio projekto autoriai. Vienintelis logiškas paaiškinimas – nepasitikėjimas tėvais, jų sugebėjimu suteikti vaikams pirmuosius įgūdžius. Šeimos diena yra prasmingas laikas klausti, ar Seimas ir valstybė apskritai pasitiki šeimomis?
Neabejotina, kad darželis turi privalumų ir naudos vaikams. Tačiau turi ir trūkumų. Vertinga ir teisinga, kad tėvai Lietuvoje iki šiol galėjo rinktis auklėti vaikus namuose iki pat mokyklos.
Kraupus yra Raimundo Paliuko kovo pabaigoje duotame interviu apie privalomą priešmokyklinį ugdymą išsakytas požiūris. Paklaustas, kodėl projekto autoriai nepasitiki auklėjimu šeimose, R.Paliukas teigia, kad „mes neatsakome už mamų, kurios nori pačios ugdyti šešiamečius, kvalifikaciją, tikrai ne visos turi pedagoginį išsilavinimą“.
Nežinau, kaip tokį politiko požiūrį sutinka jaunos šeimos. Nežinau, kas ir kada sugalvojo, kad ikimokykliniam vaikų auklėjimui tėvams reikia pedagoginio išsilavinimo. Savo apogėjų ši idėja buvo pasiekusi Lenino Rusijoje iškart po Spalio revoliucijos, kai visi vaikai nuo kūdikystės buvo atimami iš tėvų ir auklėjami komunose – „gerų komunistų“ rankose ir komunistine dvasia.
Tikrai nelyginu su tuo R.Paliuko privalomų darželių idėjos. Demokratinis pasaulis niekada neleistų tokio vaikų nacionalizavimo. Tačiau vertinga suprasti, kad abi reformos remiasi ta pačia logika, jog tėvai vaikus auklėti nėra tinkami. Kai kuriose socialistinėse Vakarų šalyse ir dabar stebina valstybės kišimosi į vaikų auklėjimą tendencija. Laikomasi požiūrio, kad tėvai nemoka auginti vaikų, kad tai specialių kursų reikalaujanti užduotis.
R.Paliuko žodžiuose aidu atsikartoja tas pats požiūris. Paklaustas, kodėl nepasitiki šeimomis, jis tiesiai teigia, kad „pas mus yra visokių tų šeimų. Vienos šeimos į šulinius vaikus meta. Valstybė turi žiūrėti, kad nemėtytų. Jūs žiūrite į tą mažesnį procentą šeimų. […] tų labai protingų, išsilavinusių šeimų yra mažai.“ Ar apie Lietuvos šeimas, svarbiausią visuomenės ląstelę, taip mano ir už privalomus darželius balsavę visi 19 „darbiečių“ ir 21 socialdemokratas? Kairiesiems valstybės kišimasis į vaikų auklėjimą patinka neatsitiktinai.
Jokia paslaptis, kad Lietuvoje yra probleminių šeimų, kur tėvai apskritai neturi socialinių įgūdžių, girtauja, vaikai auga neprižiūrimi. Negalima to ignoruoti. Tačiau jų tikrai nėra dauguma, kaip mano R.Paliukas.
Dauguma tėvų yra mylintys ir rūpestingi. Neramu dėl valstybės, kuri pradėtų į visus tėvus žiūrėti įtariai, kaip į potencialų pavojų savo vaikams. Sprendimai turi būti nukreipti konkrečiai į problemines, asocialias šeimas, atsakingos institucijos turi jas atpažinti ir teikti tikslinę pagalbą. Valstybė tikrai negali vadovautis nuostata, kad tėvystei reikia kvalifikacijos ir todėl visus vaikus reikia kaip galima anksčiau pradėti auklėti valstybės įstaigose. Tai įžeidimas ir pasityčiojimas iš šalies tėvų.
Žinoma, dauguma šeimų negali sau leisti pačios auklėti vaiko iki pat mokyklinio amžiaus. Tėvai išeina į darbus, o vaikai vedami į darželį. Tai normali praktika. Tačiau nereikia apversti situacijos aukštyn kojomis – darželis daugeliui tėvų yra užimtumo problemos sprendimas.
Jis reikalingas, nes tėvai neturi finansinių galimybių patys būti su vaikais. Todėl valstybė turi sudaryti sąlygas leisti vaikus į darželius tiems tėvams, kurie nori tai daryti. Tačiau ne kurti prievolę net ir tiems tėvams, kurie nori ir gali vaikus auklėti namuose iki pat mokyklos. Šiandien valstybė su šia savo pareiga nesusitvarko – kone visuose didmiesčiuose opi darželių vietų trūkumo problema.
Nepateikta veiksmingo sprendimo, vietų vis dar trūksta, o tuo pačiu metu siekiama, kad darželiai taptų privalomi visiems. Jeigu trūksta vietų, kai dalis tėvų vaikus auklėja patys, patiki seneliams ar samdomoms auklėms namuose, su kokiu vietų trūkumu susidursime sukūrę privalomą priešmokyklinį ugdymą?
Svarbiausia, žinoma, ne ūkinė vietų darželiuose problema. Svarbiausias yra principas – požiūris į tėvų teisę patiems auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Tiek mūsų šalies Konstitucija, tiek Visuotinė žmogaus teisių deklaracija aiškiai įtvirtina tokią tėvų teisę.
Pavienės šalys, kurios atvirai rodo nepagarbą šiam principui, susiduria su tarptautinių teismų kritika ir piliečių pasipriešinimu. Ypač aštrėjant įvairių organizacijų pastangoms pasitelkti švietimo sistemą vaikų ideologinei indoktrinacijai, vaikų auklėjimo pagal tėvų įsitikinimus klausimas tampa itin jautrus.
Nėra reikalo niekinti tėvų savarankiškumą ir ankstinti amžių, nuo kurio tėvai privalo dalintis vaiko auklėjimo teise ir atsakomybe su valstybės įstaigomis. Priešingai, turime pasitikėti tėvais, sudaryti jiems sąlygas būti su vaikais kuo daugiau, o prireikus, pasiūlyti tikslinę pagalbą.
Turbūt daug kam tenka stebėtis, kodėl Lietuvoje daug ir skambiai kalbama apie pagarbą šeimai, bet taip ir negerėja šeimų gyvenimo sąlygos. Priežasčių daug, bet viena jų – paprasčiausias atotrūkis tarp deklaruojamos pagarbos ir tikrojo valdančiųjų požiūrio. Kaip gali būti stiprinama šeima, jei koalicijos partneriai laiko ją nesaugia aplinka vaikams, o tėvus – nekvalifikuotus auklėjimui? Šeimos politikos pokyčiai turėtų prasidėti nuo pagarbos šeimai. O Lietuvos šeimos turėtų valingai to pareikalauti.