Tėvynės sąjunga visuomet buvo kitokia partija. Gimė ji iš Sąjūdžio ir aiškaus siekio pasipriešinti į valdžią sugrįžusiems komunistams bei išlaikyti vakarietišką Lietuvos kryptį.

Suburta profesoriaus Landsbergio, sutelkusi būrį kuo skirtingiausių žmonių ir vėliau ilgus metus telkta Andriaus Kubiliaus, ši politinė jėga visuomet jautė pareigą budėti Lietuvos valstybingumo sargyboje.

Šis bruožas konservatorius visad skyrė nuo kitų Lietuvos partijų ir vienu metu buvo ir TS-LKD stiprybė, ir prakeiksmas. Kaip niekad aiškiai tai matyti po ką tik pasibaigusių rinkimų. Šiandien net ir už TS-LKD nebalsavę žmonės iš vienintelių konservatorių reikalauja „peržengti partines ambicijas ir vardan Lietuvos eiti į koaliciją” ar tiesiog griežia dantį dėl pralaimėtų rinkimų.

Nors bėgant laikui kartu su valstybe keitėsi ir Tėvynės sąjunga (ilgainiui tapusi TS-LKD), konservatoriai niekad neabejojo mūru stojantys už tai, kas tikra ir saugotina – asmens orumo ir bendrojo gėrio paisanti laisvė, šeima, bendruomenė ir valstybė. Todėl mūsų politinės bendruomenės pradėtas atsinaujinimas reiškė ne naujo tikslo pasirinkimą, o, a.a. Petro Dirgėlos žodžiais tariant, avangardinių priemonių pasitelkimą ginti tam, kas amžina.

Viena tokių priemonių tapo mūsų parengtas Naujas planas Lietuvai. Politologo Liutauro Gudžinsko žodžiais tariant, TS-LKD pateikė programą, kurioje ir išplėtota pagrindinių šalies problemų analizė, ir detalus pateikiamų pasiūlymų pagrindimas, tuo pačiu savyje talpinant pakankamai socialinio jautrumo.

Nors programą pavadinome „nauju planu”, jos esminis leitmotyvas – atsakomybė už valstybę ir joje gyvenančius žmones – nėra nei naujas, nei netikėtas.

Baigėsi laikai, kai vadovavomės griežtai ekonomizuotu požiūriu į žmogų. Pasiūlėme aiškų matymą, kaip Lietuvos žmonėms atkurti viltį, kad ateitis įmanoma ir Tėvynėje. Kad gyventi galima ne tik keliuose didžiuosiuose miestuose, bet ir šalies regionuose. Tikiu, kad pavyko atliepti tai, kieno stoka ilgą laiką buvome kaltinami – jautrumą daugelio žmonių, kad ir kur jie gyventų, kad ir kokiam socialiniam sluoksniui bepriklausytų, problemoms.

Toliau išlaikydami budrumą valstybės saugumo klausimais, atsigręžėme į tuos, kurie iki šiol buvo likę paraštėse. Pirmieji ir, panašu, vieninteliai iš politinių partijų pateikėme konkrečias priemones svetur išvykusiųjų tautiečių susigrąžinimui bei Pietryčių Lietuvos situacijai gerinti.

Vis dar tikiu teisingų ir vienodų galimybių Lietuva. Ne tokia, kurioje brėžiama vis daugiau naujų linijų tarp „geresniųjų” ir likusiųjų. O tokia, kurioje kiekvienas gali gyventi neprarasdamas savo žmogiškojo orumo, sąžiningai dirbti ir užsidirbti, savo vaikams sudaryti galimybes gauti gerą išsilavinimą.

Turiu pripažinti – gera girdėti, kai viešojoje erdvėje esu vadinamas „Startupų Lietuvos atstovu”. Taip, ir jos. Tačiau kartu ir tos, su kuria apie valstybės ar asmeninius rūpesčius bei viltis kalbėjau šalia vietinės parduotuvės Šilalėje ar agurkų šiltnamyje Kėdainiuose.

Tikiu Lietuva, kurioje nebeteks rinktis – rūpestis arba kaimu, arba miestu. Laikai ne tie ir Lietuva nebe ta. Mūsų per mažai ir toliau mąžta, todėl kiekvienas atsakome už kitą.

Netikiu, kad Lietuvoje valdžią renka nostalgijos apimti žmonės. Greičiau daugybę kartų nuvilti ir užmiršti žmonės, vis ieškantys tų, kurie juos pagaliau išgirs ir prabils jų kalba.

Nuosaikus konservatizmas

Esu įsitikinęs, kad TS-LKD kryptis – nuosaikus, vakarietiškas konservatizmas. Toks, kokį matėme Jungtinėje karalystėje su Deividu Kameronu ar Šiaurės šalyse – Švedijoje bei Suomijoje. Ta kryptis, kaip rodo rinkimų rezultatai, susilaukė paramos ir Lietuvoje.

Neketinu neigti, kad rinkimus antrajame ture pralaimėjome. Nesugebėjome nusikratyti etikečių, iki galo neatsikratėme „žvilgsnio iš viršaus”, neprabilome suprantama, įtikinama kalba. Savo atsakomybę suvokiu ir pripažįstu.

Ir visgi nesutinku su nuolat kartojama mintimi, kad bandymas su visuomene užmegzti žmogiškesnį ir jautresnį ryšį nesulaukė žmonių palaikymo. Tūkstančiai laiškų ir žinučių, būriai naujų partijos narių ir, galų gale, didžiausias per pastaruosius du dešimtmečius mūsų partijos surinktas balsų skaičius. Tie 275 tūkstančiai žmonių, nusprendusių palaikyti atsinaujinusią TS-LKD, rodo, kad pasitikėjimas mūsų politine jėga grįžta.

Atsinaujinimas turi tęstis

Tai, ką pradėjome, neturi sustoti. Nauji žmonės turi gauti geresnes galimybes kilti partijoje ir dar stipriau konkuruoti su tais, kurie susilaukia vis mažiau visuomenės pasitikėjimo.

Tačiau vien to nepakanka – turime tapti dar atviresni visuomenei. Todėl siūlysiu, kad būsimi partijos pirmininko rinkimai vyktų ne tik, kaip įprasta, tarp partijos narių. Į rinkimus kviesiu įsitraukti visus partiją palaikančius žmones, kuriems rūpi, kur link eis TS-LKD. Tačiau ateityje laukia ne tik jau pagreitį, kaip galima spręsti iš kai kurių viešų pareiškimų, įgaunantys partijos pirmininko rinkimai. Artėjant Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimams siūlysiu pirmą kartą Lietuvos istorijoje rengti parengiamuosius kandidatų į Prezidento postą rinkimus (angl. primary election) – kad mūsų politinė bendruomenė demokratiškai nuspręstų, kuriam kandidatui atiteks TS-LKD parama.

Metas pripažinti klaidas

Savo pavyzdžiu noriu įrodyti, kad konservatoriai geba pripažinti klydę. Buvome pernelyg anksti patikėję pergale, nesugebėjome pakankamai įtikinamai papasakoti apie savo programines nuostatas, ypatingai šalies regionuose, bei daliai visuomenės įrodyti, kad esame nuosaikesni, labiau įsiklausantys ir mažiau teisuoliški.

Visgi manau, kad didžiausia klaida buvo ta, jog patikėjau gerais valstiečių-žaliųjų ketinimais. Patikėjau Sauliaus Skvernelio lyderyste, duotu pažadu suvaldyti sunkiai prognozuojamą Ramūną Karbauskį bei suderinti mūsų programas. Patikėjau, kad ne mums vieniems buvo svarbu konstruktyviai tartis, o susitarus – dirbti Lietuvos žmonių labui. Todėl atsidūriau tokioje padėtyje, kai tapau lūkesčių advokatu, besitikinčiu, kad sveikas protas nugalės.

Prisiimu atsakomybę, bet kartu tikiu, kad pradėti darbai bus įvertinti ir mūsų bendruomenė patikės man juos tęsti. Laukti liko ne tiek jau daug – kiek daugiau nei pusė metų.

Kas toliau?

Pirmiausia turime sulaukti valstiečių-žaliųjų derybų su socialdemokratais pabaigos. Sprendžiant iš daugelio ženklų, jos jau beveik pasibaigusios. Jeigu jau žinomos net kai kurios viceministrų pavardės, panašu, kad diskusijos dėl vertybių ir darbų neužtruko.

Tačiau ne tai svarbiausia. Matau tris esminius uždavinius, jei TS-LKD teks atsakomybė dirbti opozicijoje:

• Naujas planas Lietuvai. Privalome paruošti konkrečius teisės aktus, skirtus pagrindiniams mūsų numatytiems darbams įgyvendinti. Tuos teisės aktus, jų svarstymo eigą skelbsime viešai. Suprantu, kad dauguma jų bus valdančiųjų net neperžvelgti, bet, padedant visuomenei, galime nuveikti ne tiek ir mažai. Valdantiesiems reikės atsakyti, ką konkrečiai jie daro, kad Lietuvoje būtų daugiau investuotojų, būtų kuriama daugiau naujų darbo vietų, o švietimas taptų iš tikrųjų geresnis visiems Lietuvos vaikams. Naujas planas – puiki programa. Gali būti, kad jos prireiks ne tik opozicijoje. Tik įgyvendinimui gali reikėti daugiau laiko.

• Prižiūrėti ir padėti valdantiesiems. Šįkart tai gali būti svarbesnis uždavinys nei bet kada anksčiau. Mat yra galimybė sulaukti ne tik gramatinių klaidų, bet ir greitai augančios valstybės skolos (kaip kitaip įtikinsi savo rinkėjus, kad iš tiesų jais rūpiniesi). Švietime, mažų mažiausiai, galime sulaukti užmarinuotų skaudžiausių problemų. Negalime leisti, kad pagal švietimo standartus lygiuotumėmės į Rumuniją ar Bulgariją. Tačiau, kiek galėsime, stengsimės ir padėti, paremti valdančiuosius patarimais ar savo balsais. Lietuvai tikrai nebereikia tuščių peštynių – opozicija turi būti konstruktyvi.

• Atsiverti. Būsime atviri. Ir ne tik socialiniuose tinkluose (ir toliau, kaip ne kartą žadėjau, pasimatysime tiesioginėse transliacijose). Mūsų kelionės ir susitikimai su žmonėmis visoje Lietuvoje tęsis. Tai nebuvo tik priešrinkiminis turas – tai yra mūsų atsakomybė ir nuoširdus noras atstovauti visų Lietuvos žmonių interesus, nepriklausomai nuo to, gyvena jie sostinėje, rajono centre ar mažame kaimelyje. Laukia šimtai susitikimų mokyklose, universitetuose ir aukštosiose mokyklose, įmonėse ir gamyklose. Ne tik ten kur mus palaikė, bet ypač ten, kur mumis netiki.

Dar kartą dėkoju visiems už pasitikėjimą. Kviečiu eiti drauge – nesustoti ir tikėti Lietuva. Aš tikiu.