Lietuvos švietime daug problemų. Po šių rinkimų, po šios rinkiminės kampanijos jau niekas nebedrįs tuo suabejoti. Tačiau pasamprotauti, kaip dabar yra blogai, ir kaip turėtų būti – kažkur, idealiame pasaulyje, – yra pernelyg lengva ir neitin prasminga.

Tie, kas nori Lietuvos švietimą keisti, problemų turi dar daugiau. Viena iš jų – prigimtinis sistemos inertiškumas: bet kokie pakeitimai pradės duoti vaisių tik po kelerių metų, gal net po dešimtmečio, o iki to laiko laukia sunkumai ir nusivylimas: „Tai kur tie žadėti reformos rezultatai?!“ Kaip ir kiekvienoje reformoje, didžiulių sunkumų kelia kaprizingi pasyvūs reformos dalyviai – švietimiečių profsąjungos, kurios pakils į kryžiaus karus, jei tik pasirodys, kad reforma ko nors iš jų reikalauja, verčia daugiau dirbti, „diskriminuoja“ (t.y. bando atskirti grūdus nuo pelų) ar pan. O taip neišvengiamai pasirodys.

Vis dėlto didžiausia problema ir bėda – kad niekas nebetiki, jog švietime (kaip ir apskritai valstybėje) įmanoma ką nors į gera pakeisti. „Žiūrėkit, kiek žmonių bandė“, dažnai truputį užjausdami, truputį priekaištingai dėl tokių užmačių linguoja galvas vyresni kolegos, mokytojai, švietimo biurokratai, edukologai, „ir niekam nepavyko…“

Tačiau toks fatalizmas švietimo reikale tolygus savižudybei. Mes privalome išlipti iš šitos duobės – kitų opcijų tiesiog nėra.

Todėl čia trumpai nusakysiu pirmuosius žingsnius, kurių reikia imtis, kad švietimas pradėtų keistis. Dažnai apie švietimo reforma įsivaizduojama taip: pirmiausia reikia susėsti ir surašyti koncepciją, iš koncepcijos – strategiją, tada pradėti ją įgyvendinti. Taip buvo su Tautinės mokyklos koncepcija, įsivaizduojama, kad ir dabar reikia elgtis analogiškai.

Tokio mąstymo ydos trys. Pirma, plačiai visuomenėje išdiskutuotos, su interesų grupėmis aptartos koncepcijos sukūrimui prireiks bent poros metų. Parlamentinė kadencija pradės eiti į pabaigą, koncepcijos svarstymo bei priėmimo eiga taps politinių kovų įrankiu ir politinės valios koncepcijos priėmimui gali tiesiog nebeužtekti – dėmėkitės, kas nutiko Darbo kodeksui. Kad koncepcija su tokiu pačiu entuziazmu bus įgyvendinama kitos Vyriausybės, šansų nėra daug.

Antra, toks top-down procesas labai nelankstus: pirmi pozityvūs poslinkiai pasirodys negreitai, o tuomet atsiranda dar daugiau pagrindo nusivilti reformos procesais. Reformos įgyvendinimas pagal prieš keletą metų sukurtus „brėžinius“ gali susidurti su nenumatytais sunkumais, kuriuos naująja koncepcija įtikėję biurokratai tiesiog ignoruos, sakydami: „O pas mus koncepcijoje taip neparašyta!“ Šitaip jau vyko su Tautinės mokyklos koncepcija – Lietuvos mokykla smigo žemyn tarptautinių tyrimų lentelėse, o biurokratai toliau aklai įgyvendino koncepciją, manydami, kad visos problemos todėl, kad prieš dešimtmečius sukurti planai tiesiog dar ne iki galo įgyvendinti.

Trečias, ir turbūt svarbiausias dalykas: globalios švietimo koncepcijos kūrimas suponuoja, kad yra kažkokia galutinė mokyklos būklė, kurią reikia pasiekti, ir viskas bus gerai. Tačiau nuėjus pusę kelio gali paaiškėti, kad atsirado nenumatytos tikrovės ir iššūkiai, kurie keičia supratimą apie patį galutinį proceso tikslą.

Kitaip tariant, mokykla neišvengiamai yra – ir turi būti – su valstybės istorine raida glaudžiai susijusi, joje ir pasyviai, ir aktyviai dalyvaujanti dinamiška, nebaigtinė sistema, atvira naujiems iškylantiems nenumatytiems iššūkiams ir į juos reaguojanti pokyčiais. Mokykla – tai atviro kodo programa, perrašoma darbo eigoje. Manyti, kad galima suprojektuoti ir sukurti kažkokią išbaigtą, „licenzijuotą“ jos versiją, yra neišpasakytai naivu ir pasmerkta žlugti.

Galima ir reikia diskutuoti dėl mokyklos vizijos, tačiau tai neturi tapti pakaitalu ir būtina sąlyga atlikti neatidėliotiniems pokyčiams jau dabar. Todėl reikia identifikuoti svertus, kurie gali padėti nedelsiant keisti mokyklą reikalingų pokyčių linkme.

Taigi kaip turėtų atrodyti naujojo švietimo ir mokslo ministro darbotvarkė?

(1) Galų gale visi sutariame, kad mokyklos ugdymo kokybė užvis labiausiai priklauso nuo mokytojų – jų asmenybių, pašaukimo, darbo kokybės. Todėl per 2-3 mėnesius parengiama mokytojų profesijos prestižo kėlimo žingsnių planas. Šis planas aprėpia mokytojų rengimą (geriausiuose šalies universitetuose įdiegiamos mokytojų rengimo programos, kurios pradės priimti studentus jau nuo 2017 m. rugsėjo 1 d.), deramą mokytojų teisinę apsaugą (per 3 mėnesius parengiami ir pateikiami reikalingi teisės aktai) ir atlyginimų kėlimo programą. Mūsų programinis įsipareigojimas – 2020 m. Lietuvoje vidutinis minimalus mokytojų metinis atlyginimas turi siekti 75 proc. nuo BVP per capita, o maksimalus – 135 proc., po dešimties metų – atitinkamai 100 proc. ir 200 proc. nuo BVP per capita. (Dabar Lietuvoje mokytojų metinių atlyginimų ribos sudaro atitinkamai 32,3 ir 59,4 proc. nuo BVP per cap., o Vokietijoje – 129,4 ir 211 proc.) Todėl švietimo ir mokslo ministro laukia sunkus pokalbis su finansų ministru, nes tam skirtos lėšos turi atsirasti jau 2017 metų biudžete. Pinigų tam turi atsirasti – antraip nelabai turim teisę vadintis pilnaverte valstybe.

(2) Lygia greta reikia paleisti išplėstą programą „Renkuosi mokyti“, kuri jau 2017 m. gabiausius absolventus kvies išbandyti mokytojo pašaukimą visos šalies mokyklose.

(3) Parengiami mechanizmai ir pradedamos derybos (per 3 mėn.) su universitetais dėl jungimosi, numatant finansinių paskatų paketą universitetams, iniciatyviai dalyvaujantiems šiame procese, pereinamojo laikotarpio nuostatas ir perorientavimo paketą pasitraukiančiam personalui. Labai aiški nuostata – sujungtuose universitetuose dėstytojų ir mokslininkų atlyginimai turi reikšmingai kilti (laukia dar vienas sunkus pokalbis su finansų ministru).

(4) Ten nuo 2018 m. bus kuriamos ir prestižinės profesūros bei postdoktorantūros stipendijos, galinčios pritraukti aukščiausios klasės akademikus iš viso pasaulio. Universitetų tinklo pertvarka – tinkama proga atlikti dar kelis veiksmus.

(5) Būtina išspręsti šiuo metu neaiškią mokslinių tyrimų institutų vietą mokslo ir studijų sistemoje, juos integruoti į aiškią ir vieningai veikiančią ekosistemą.

(6) Antra, jeigu norime deramos universitetinio aukštojo mokslo kokybės, reikia didesnę dalį abiturientų srauto kreipti į kolegijas, mažinant universitetinių krepšelių skaičių, tačiau didinant paties krepšelio apimtis.

(7) Trečia, studijų finansavimo mechanizmą reikės atšviežinti – pritaikyti mažesniam institucijų skaičiui. Krepšelio teikiamą pasirinkimo lankstumą būtina išlaikyti, bet drauge atverti erdvę valstybės poreikių įgyvendinimui. Tai įgyvendinama, valstybės poreikius realizuojant per prestižines tikslines stipendijas, lydimas reikalavimo penkerius metus dirbti Lietuvoje pagal įgytą specialybę. Šiuos procesus reikėtų baigti per pirmuosius porą metų.

(8) Iki 2017 m. pavasario sukuriama veiksminga švietimo kokybės diagnostika – būtina matyti ne kuri mokykla „gera“, kuri „prasta“, bet kurioje srityje bei grandyje mokykla turi problemų, ką reikia spręsti ir keisti, kad bendrojo ugdymo kokybė kiltų. Pradedamas švietimo kokybės auditas – nelaukiant visos Lietuvos rezultatų, bus intensyviai dirbama su kiekviena mokykla, kad ugdymo kokybė pradėtų kilti. Savo vaikų ir Lietuvos ateities labui nebegalime sau leisti likti Turkijos lygyje, kuriame Lietuvos mokykla yra atsidūrusi.

(9) Iki kitų, 2017/18 mokslo metų pradžios bus parengtos ir paleistos mokytojų apmokymo darbo vietoje, pradedančių mokytojų mentorystės ir „tobulėjimo atostogų“ programos. Kadangi sparčiai besikeičiančioje visuomenėje mokytojų žinias ir kvalifikaciją reikia reguliariai atnaujinti, nuolat tobulėti, o mokytojus, kita vertus, ilgainiui išsekina nuolat patiriamas psichologinis krūvis, siūlau šiuos du dalykus išspręsti vienu ypu: analogiškai akademiniams sabbaticals įvesti mokytojų „tobulėjimo atostogas“. Šešerius metus mokykloje išdirbę mokytojai septintuosius metus, gaudami pilną atlyginimą, galėtų praleisti kryptingai tobulindamiesi, gilindami ir atnaujindami žinias, įgydami papildomų kvalifikacijų – ir grįžti į mokyklas atsigavę, nešdami naują kokybę.

(10) Lygia greta reikia per kelis mėnesius pradėti ugdymo programų kokybės auditą. Nėra panacėjos visiems atvejams; reikia labai konkrečiai išsiaiškinti, kodėl kai kurios programos – pavyzdžiui, matematikos, užsienio kalbų – veikia nepatenkinamai. Pavyzdžiui, kompiuterinio raštingumo mokymą reikia keisti iš pagrindų, nes jis XXI a. dalyką dėsto pusšimčio metų senumo metodais. O lietuvių kalbos ir literatūros dėstyme, atvirkščiai, grįžtama prie klasikinių sampratų – kanono, naratyvo, veikalo visumos – įgyvendintų šiuolaikiniame kontekste, ir tai veikia. Žodžiu, whatever works – ir patyrę pedagogai ir tėvai dažniausiai tai žino, tereikia juos išlaisvinti iš „vienintelį teisingą“ mokymo metodą brukančių ideologijų gniaužtų.

(11) Per 2016/17 metus bus parengti strateginiai dokumentai ir teisės aktai, reikalingi sukurti atnaujintą profesinio mokymo sistemą – konkurencingą, kokybišką, lanksčią ir gebančią išugdyti darbuotojus, kurių žinios ir įgūdžiai atliepia darbo rinkos tendencijas ir poreikius. Ją kurdami orientuosimės į Vokietijos dualinio profesinio mokymo modelį, kurį sudaro dvi dalys: teorinė dalis profesinio mokymo įstaigoje ir praktinė dalis įmonėje. Toks modelis užtikrina stabilų įmonių, socialinių partnerių ir profesinio mokymo įstaigų bendradarbiavimą ruošiant specialistus, kurių kvalifikacija atitinka šiuolaikinės darbo rinkos poreikius. Profesinis rengimas turi atsikratyti turėto įvaizdžio, kurį man įkūnija pasenę sovietinės frezavimo staklės. Tai ir IT, ir dizainas, ir moderniausias technologijas naudojančios statybos ir daugybė kitų šiuolaikiškų patrauklių veiklų. Iki 2020/21 metų reikia siekti, kad profesinio mokymo sistema veiktų pilnu pajėgumu ir priimtų 20-25 proc. visų abiturientų, kuriems tai būtų pirmas žingsnis arba į darbo rinką, arba į tolesnį žinių bei įgūdžių gilinimą kolegijoje.

(12) Kolegijoms esame numatę ambicingą vaidmenį regionų plėtroje – jos turi būti tie kompetencijų centrai, kurie, atliepdami į regiono raidos poreikius ir vietos verslo lūkesčius, užtikrina profesinio aukštojo mokslo prieinamumą regionų jaunimui. Įgyjant reikiamą aukštąjį išsilavinimą gimtajame regione, neatitrūkstant nuo jo žmogiškųjų ryšių, socialinio konteksto ir darbo rinkos, mažėja paskatos emigruoti. Per metus sukursime skatinimo instrumentus kolegijoms steigtis regionų centruose, keltis į ten ir atsidaryti filialus. O tuomet prasidės konkretus kolegijinio aukštojo mokslo plėtros į regionus procesas, užimsiantis ne vienerius metus. Manyčiau, kad būtų sėkmė, jeigu kiekviename regiono centre iki 2020 m. įsikurtų po naują kolegiją ar jos filialą. Drauge kolegijų teikiamo išsilavinimo patrauklumą reikia sustiprinti, leidžiant kolegijos išsilavinimą gavusiems absolventams pretenduoti į A lygio valstybės tarnybą – juk šiuolaikiniame pasaulyje darbo kokybę lemia įgytos kompetencijos, kurias galima įvertinti tiksliau ir kritiškiau, negu pagal diplomo antraštę.

(13) Pernelyg dažnai girdime, kad Lietuvos piliečiai negrįžta į Lietuvą, nes jų vaikai po mokslo užsienyje neprisitaiko prie mokyklose keliamų reikalavimų. Esame tapę diasporos tauta, kaip armėnai, žydai ar airiai, ir negalime sau leisti prarasti esamų ir būsimų piliečių todėl, kad jie negavo tiek gimtosios kalbos pamokų, kaip čia pasilikę jų bendraamžiai. Iki kitų mokslo metų pradžios bus parengtos programos ir sukurtos sąlygos, užtikrinančios visišką Lietuvos mokyklos atvirumą išeivių vaikams. Per diferencijuotus reikalavimus, kompensuojamuosius kursus ir kitas priemones būtina pasiekti, kad jie galėtų be kliūčių, neprarasdami laiko ir nerizikuodami akademiniais rodikliais integruotis į Lietuvos mokyklas.

(14) Kaip esu rašęs, „turime suprasti, kad savo tikslų nepasieksime, jeigu į valstybės ateities kūrimo projektą neįjungsime ir to 55-mečio, kuriam gal sunkiau prisitaikyti prie naujovių, tačiau kuris turi laiko subrandintos energijos ir išminties – drauge nesuteikdami jam prasmės galimybės, vilties, kad jis tebėra šiai visuomenei reikalingas.“ Tai visų pirma iššūkis švietimo sistemai – nuo gražių ir teisingų lozungų apie „mokymąsi visą gyvenimą“ pereiti prie tokių žmonių problemų sprendimo ir poreikių tenkinimo. Integruoti esamas perkvalifikavimo programas į vieną aiškią, veiksmingą ir į konkrečius poreikius orientuotą visumą – tai irgi degantis uždavinys, kurį atlikti reikėjo jau vakar. Kad ir vėluodami, nedelsdami turime to imtis, kad jau kitą rudenį ta sistema pradėtų veikti.

Yra dar daug kitų labai svarbių darbų, kuriuos išsyk po rinkimų pradėsime rengtis įgyvendinti: ir ugdymo individualizavimas, ir ankstyvojo ugdymo programų kūrimas, darželių prieinamumo didinimas, ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų sistemos pertvarka, mažinanti biurokratizmą ir išgryninanti funkcijas, mokslo tyrimų ir inovacijų finansavimo instrumentų kūrimas, tarptautinių mokslo ryšių mezgimo ir gilinimo katalizavimas. Tačiau tikslas nebuvo išrašyti visą programą, o nurodyti svertinius pokyčius, kurių reikia neatidėliotinai imtis, kad būtų išjudėta iš stagnacijos ir nesiliaujančio kokybės smukimo taško.

Tik tuomet, pašalinę kliūtis, galėsime pajudėti link pagrindinio švietimo ir mokslo sistemos tikslo – formuoti civilizuotą, kūrybingą, atsakingą ir laisvą asmenybę, savo veikla atnaujinančią Lietuvos visuomenę, gilinančią ir perkuriančią tautos tapatybę, ir ugdyti talentus, praturtinančius žmonijos dialogą savo įžvalgomis ir atradimais.

P.S. Turbūt klausiate, kodėl žingsnių 14, o ne tuzinas ar dešimt? Todėl, kad mano numeris TS-LKD sąraše – 14.