Štai praėjo pora savaičių, ir jau pradeda sėsti dulkės ant didžiojo Lietuvos politinę sistemą ištikusio sukrėtimo – Didžiosios Liberalų Bylos.

Aiškiausias šito požymis – šoko būseną pakeitė politinė pragmatika, politinio lauko žaidėjų galvose beveik girdimai pradėjo burgzti skaičiuoklės – jie jau pradėjo mąstyti, kaip ta situacija pasinaudoti.

Tarp kitko čia pasakysiu, kad nepajėgiu suprasti žmonių, kurie liberalų skandale nemato sukrėtimo visai Lietuvos politikai. „Triuškinantis smūgis buvo korupcijai, o ne Lietuvos politinei sistemai,“ kalba ir rašo jie. Tačiau tai tiesiog nemokėjimas skaityti viešosios erdvės simbolių, nejaučiant, kad liberalai buvo tapę legendinės Cosmo Girl atitikmeniu Lietuvos politikoje: jauna, gaivi, energinga, simpatiška ir, eee, skaisti bei skaidri. Buvo #smagu, buvo Šimašius, buvo kitokios politikos pažadas – pradžiai Vilniuje, paskui ir „visoje respublikoje“.

Aišku, buvo ir niurzgiančių, kaip aš, kad tai politika be turinio, be substancijos, bet kas gi, pasakykite sąžiningai, tikisi gilaus turinio iš negausiai apsirengusios viršelio merginos?

Ir štai – bumpt! – viso to pažado nebėra. Tai iš tiesų tikėjimo – politinio tikėjimo – krizė. Tą rodo ir apklausose spėję pašokti „neapsisprendusių ir nebalsuosiančių“ rinkėjų procentai. Todėl rasti sprendimą šiai situacijai tolygu rasti išeitį iš tikėjimo ir vilties krizės, užklupusios Lietuvos demokratiją.

Be to, kaip ypač skanus kampanijos kąsnis, kaip ypač vertingas prizas laukia patys liberalų rinkėjai – jauni, išsilavinę, pasiturintys, iniciatyvūs žmonės, kuriuos išvysti savo rėmėjų gretose nesikratytų nė viena partija. Varžybos dėl jų balso viešai dar neprasidėjo, bet jau tuoj tuoj prasidės.

Šitoje situacijoje mums, konservatoriams, artimiausiems liberalų sąjungininkams, kyla dvi pagundos. Pirma – sakyti: „O mes ne tokie, mes skaidrūs ir nesusitepę“ – kitaip tariant, būti tiems pirmiesiems, kurie be nuodėmės, kurie meta akmenį. Yra daug norinčių taip padaryti ir patylomis netgi darančių – tiktai nusivylusių tai nepritrauks ir prarasto tikėjimo tokia teisuoliška laikysena neatgaivins.

Antra pagunda – žilstelėjusiai Tėvynės Sąjungai šiek tiek kilstelėti konservatyvių vertybių sijoną ir pradėti vilioti jaunesnį liberalų rinkėją, sakant: „Mes juk iš esmės tokie patys, kaip ir jūs! Mes, kai pagalvoji, dar visai apyjauniai ir smagūs! Ateikit pas mus, ir #ViskasBusGerai!“

Tačiau nieko TS-LKD šitaip neapgaus. Netgi atvirkščiai – ji gali įkristi tarp dviejų kėdžių: konservatyvius rinkėjus suerzinti, o liberalių taip ir nesužavėti. Nes neautentiška visa tai. Mes nesame vienodi ir neturime tokiais būti, ir panašumas tarp mūsų ir liberalų rinkėjų tik vienas: norime normalios, sąžiningos, atsakingos politikos be nomenklatūros peregaro, tokios politikos, už kurią negėda.

Tai ką daryti?

Pradžioje įvardykime sau, kas vis dėlto įvyko, kokia tikroji problemos šaknis – kodėl vienos partijos korupcijos skandalas galėjo virsti sukrėtimu visai politinei sistemai? Ir čia, reikia pasakyti, liberalai patys išgilino tą duobę, į kurą įkrito patys ir įsmukome mes visi. Jie nesugalvojo ir neišrado įvaizdžio politikos kaip pakaitalo tikrajai, „politinei politikai“ – turinio ir idėjų politikai.

Jie nebuvo pirmieji, bandę panaikinti politiką, pakeisti ją kažkokiu politikos pakaitalu. Dar anksčiau Tvarka ir teisingumas bandė politikos turinį pakeisti sąmokslo teorijomis, greičiau, viena Sąmokslo Teorija. Darbo partija nuo pat savo abejotino prasidėjimo vietoj politikos bruko skambių skaičių magiją (1-11-111-1111, 1509), maskuojančią kolektyvinio ir asmeninio godumo strategijas. Nereikia užmiršti ir visa ko pirmtakų – LSDP patys pirmieji atsisakė politikos turinio (kur jūsų socialdemokratinės vertybės, socialdemokratai?), pavertė demokratinę politiką rafinuotu valdžios pagriebimo ir išlaikymo menu.

Liberalai ne įvedė, bet ištobulino tą madą – įvaizdžio politiką, kuri sako: „balsuokite už mus, tikėkite mumis, ne dėl tikslų, kurių siekiame“ (tiesą sakant, sunku dabar ką beprisiminti), „bet todėl, kad mes tokie – smagūs, madingi, skaidrūs, jauni!“

Liberalai buvo arti to, kad jiems pavyktų. Bet įsikišo STT. Ir tuomet, kai visa politika pastatyta ant vienos kortos – įvaizdžio, o paaiškėja, kad įvaizdis tikrovės neatitinka (nes esminė to įvaizdžio dalis buvo skaidrumas), visa kruopščiai suplanuota partija (pun intended) nueina vėjais.

Ir sudrumsčia tikėjimą ja įtikėjusiems.

Tai ką vis dėlto dabar daryti?

Pirmiausia konservatoriams reikia būti savimi, būti konservatoriais. Konservatoriai nėra – ir netaps – nauja Cosmo Girl. Bet mes nesame ir dinozaurai. Kas mes esame – tai tokie drambliai: stiprybės – kiek nerangios, bet pastovios ir prognozuojamos – simbolis klasikinėje tradicijoje.

Iš buvimo savimi, iš vėl tapimo konservatoriais plaukia kelios svarbios pasekmės.

Pradėkime nuo įvaizdžio politikos. Yra toks daugsyk cituojamas, banalus, bet iš esmės teisingas posakis, priskiriamas Eleanor Roosevelt (nors tikrasis pirminis šaltinis – Henry Thomas Buckle): „Didūs protai kalba apie idėjas, vidutiniai protai aptaria įvykius, menki protai apkalba kitus žmones“.

Dar labiau, negu žmonių bendravimui, jis, mutatis mutandis, galioja politikai: „Geri politikai siūlo idėjas, vidutiniai politikai siūlo policies, prasti politikai dirba ant įvaizdžio.“

Autentiškas konservatizmas yra prieš įvaizdžio politiką, nes idėjos visada didesnės už tą ar kitą asmenį. Įvaizdžio politikai – nuo Artūro „Nusipelnėme gyventi geriau“ Paulausko ir Viktoro „Mes žinome kaip“ Uspaskicho iki dabartinių liberalų – siūlo sudėti politinio pasitikėjimo kiaušinius į vieną pintinę – į jų asmenybę. O tai, už ką jie yra, ko jie siekia, lieka šešėlyje. Nes dažnai nieko ten ir nėra.

Įvaizdžio politika – savotiška politinė stabmeldybė. O konservatizmas yra prieš stabų garbinimą politikoje, suprasdamas, kad visi žmonės klystantys, netobuli ir pažeidžiami, ir kad politinio tikėjimo objektas negali būti joks asmuo, lygiai kaip religinio tikėjimo objektu – joks rankų darbo atvaizdas.

Todėl mums būtina grįžti prie turinio ir idėjų politikos. Nebeužtenka ne tik išmanios įvaizdžio kūrimo strategijos, bet netgi išradingų policies puokštės, kuri nesusidėlioja į bendrą vaizdą – o kur mes vis dėlto norime nueiti? Kokia mūsų visuomenės vizija?

Kai politika vyksta dėl idėjų, visas reikalas nesusikoncentruoja į paskiras asmenybes. Tuomet kai viena ar kita asmenybė susimauna, nebūna tokio šoko, tikėjimo praradimo. Taip, tai apmaudu ir smerktina – bet niekaip nediskredituoja pačių tikslų! Jei savo tikėjimą esame sudėję į idėjas, turime didesnių tikslų, ir mus vienija, į priekį veda jie, o ne asmenybių žavesys.

Todėl į politiką turi grįžti didelės idėjos. Tai nereiškia, kad tų idėjų įgyvendinimui ir konkrečių problemų sprendimui nereikia galvoti, kurti ir siūlyti policies, konkrečių valdymo sprendimų. Tačiau atkurti politinį tikėjimą, atnaujinti sutartį su tauta gali tik dideli tikslai. Tokie tikslai, kurie mums visiems, Lietuvos tautos nariams ir jos piliečiams, suteikia šansą kurti istoriją, būti istorijos kūrėjais.

Paskutinieji dideli tikslai, kuriuos Lietuvos politika kėlė – stojimas į ES ir NATO, energetinė nepriklausomybė, Rytų kaimynystės šalių išvadavimas iš Rytų despotijos glėbio – keitė ne tik mus pačius, bet ir pasaulį aplink mus. Lietuvos politika tuo ir buvo įspūdinga, kad čia buvo kuriama istorija. Nejaugi norime, kad, mums susmulkėjus iki krapštymosi policy detalėse, istorija baigtųsi ties mūsų karta?

Kokie šiandien gali būti tie dideli politikos tikslai? Esu apie tai rašęs – vėl padarykime Lietuvą didžia šalimi! (Taip, Trumpas got it right, nors pats yra visiška tokio tikslo priešybė – jis tiesiog neatsiklausęs pasiskolino seną Ronaldo Reagano šūkį.) Ir tai nėra kažkokia miglota mistika – tai labai konkreti vizija, į kurią ateisime, įgyvendinę keturis ambicingus, bet konkrečius dalykus: per ketverius metus padarę Lietuvą saugia šalimi, vidutiniu atlyginimu aplenkę kitas Rytų Europos šalis, padėję pamatus išskirtinės kokybės švietimui ir pasiekę, kad Lietuva nebemažėtų, kad grįžtančių lietuvių srautai išlygintų ir persvertų išvažiuojančiuosius.

Tik jeigu norime pasiekti tokį giluminį politikos atnaujinimą – reikia nebe žadėti ir žavėti, o telkti bendram veiksmui, bendrai politinei kūrybai. Vienintelis pažadas, kurį galime duoti –Churchillio pažadas: „I have nothing to offer but blood, toil, tears and sweat.“ Vienintelis laimėjimas, kurio galime tikėtis – kad tuomet galbūt atgausime šansą ne tik išlikti, bet ir suklestėti, atgausime didžios mažos šalies savigarbą ir teisę į ateitį.

Nenuostabu, kad kitos politinės ideologijos apie tokią politiką nekalba. Ji visiškai svetima populistinėms srovėms, kurios žada viską ir niekuo neįpareigoja. Ji svetima socialdemokratijai (net jeigu ji Lietuvoje egzistuotų), kur valstybė žino geriau už pilietį ir juo taip pasirūpins, kad jis klausimų apie didybę ir garbę nebekels. Ji svetima ir liberalizmui, kuriam „didi valstybė“ yra oksimoronas, nes pasąmonėje valstybė vis tiek yra blogis, neišvengiamas, bet blogis, išsivadavimą iš kurio švenčia laisvės nuo mokesčių diena.

Šitą politikos dimensiją atpažįsta ir ją kelia tik konservatizmas. Būtent todėl šiandien mums reikia konservatizmo, konservatyvaus proto sugrįžimo į politiką.

Konservatizmas kelia ir daug kitų klausimų, kalba apie dalykus, kurie ypač svarūs ir svarbūs dabartinėje situacijoje.

Tai ir jau minėtas realizmas žmogaus prigimties atžvilgiu, išvaduojantis mus iš šio amžiaus bėdos – paviršutiniško personalijų dominavimo, seklios įvaizdžio politikos.

Konservatizmas kalba ir apie piliečių charakterio ugdymą, apie mokymą naudotis laisve, jeigu norime, kad demokratija būtų brandžios ir racionalios geriausio kelio paieškos, gebėjimas apriboti savus interesus ir geismus vardan bendro gėrio, o ne nuolatinis svirduliavimas ant populizmo duobės krašto.

Piliečių moralinį formavimą išsikelti kaip politikos tikslą neleidžia begalinis (ir giluminis) liberalios kairės požiūrio į žmogų infantilumas. Kadangi individas ir jo poreikiai bei užgaidos yra vertybių atskaitos taškas, kadangi kiekvienas individas, begalinių teisių subjektas, jau yra savimi, jis neprivalo keistis, kad savimi taptų. Pataikavimas narciziškam postmodernybės ego, sakymas: „Taip, tu puikus toks, koks esi“, gniuždo švietimą ir iškreipia moralinę visuomenės viziją.

Tuo metu mūsų visuomenei, kaip tik atvirkščiai, reikia ugdytis tą kietumą, apie kurį dar prieš aštuoniasdešimt metų rašė ne kas kitas, o George’as Orwellas – jo žodžiai puikiai tinka dabartinei mūsų situacijai: „Tas negatyvus, ištižęs požiūris, kuris buvo madingas tarp Anglijos kairiųjų, tas intelektualų šaipymasis iš patriotizmo ir fizinės drąsos, tos nuolatinės pastangos ardyti anglų moralę ir skleisti hedonistinį, „o kas man iš to“ požiūrį į gyvenimą neatnešė nieko, išskyrus žalą… Kad ir kaip menkai mums tai patiktų, išlikimo kaina yra kietumas. Tauta, išdresiruota mąstyti hedonistiškai, yra nepajėgi išgyventi tarp tokių tautų, kurios darbuojasi kaip vergai ir veisiasi kaip triušiai, ir kurių pagrindinė nacionalinė industrija yra karas“ (esė „Kodėl aš rašau“).

Konservatizmas kalba ir apie tai, kad politinis sprendimas dažniausiai yra vis išsprūstančio, sunkiai surandamo „aukso vidurio“ paieškos, vidurio kelias tarp priešingų, įtampoje esančių vertybių: tarp laisvės ir saugumo, tarp asmens teisių ir tautos interesų, tarp laisvos rinkos ir gerovės valstybės. Todėl tikrasis konservatizmas negali pritarti vienos tiesos, vienos ideologijos, vieno požiūrio taško absoliutizavimui ir bandymui visą politiką sumauti ant vieno principo kurpalio. Todėl konservatoriai turi būti nuosaikūs – reta ir užmiršta vertybė mūsų politikoje.

Ir būtent todėl tik konservatoriai gali kurti visuomenę, kur už borto bus nepaliekamas nė vienas žmogus – kuri nebus nei iniciatyvą gniuždanti gerovės valstybė, nei socialinę ir ekonominę prarają didinanti laisvos rinkos karalystė. Visuomenę, kurioje proveržis būtų ne projektuojamas į vieną, iniciatyvų ir sėkmingą, visuomenės sluoksnį, bet grindžiamas visų įsitraukimu į ekonomikos ir valstybės kūrybą. Bet apie tai dar reikės rašyti daugiau kita proga.

Toliau, to jau beveik nebūtina sakyti, visi svarbūs dalykai – šeima, bendruomenė, tauta, valstybė, kariuomenė, mokykla, civilizacija (sąrašas nebaigtinis) – yra konservatyvūs savo vidine sąranga, tomis vertybėmis, kurios juos stiprina ir išsergsti.

Būtent todėl – dėl visų šių priežasčių – dabar mums kaip niekad reikia konservatyvaus – nuosaikaus, išmintingo, apmąstyto – balso Lietuvos politikoje.