Kalbėdamas apie Lietuvos regionus su kolegomis politikais ir verslininkais pastebiu, kad dažnas jų pokalbį baigia prarastos vilties gaida: „ai, vis tiek jau nieko nebepakeisi“.

Tokia netikėjimo nuotaika persmelktos daugelis valdiškų institucijų, kurioms regioninės politikos sąvoka, regis, egzistuoja tik „iš reikalo” ir tik todėl, kad kažkas „iš viršaus taip liepė“.

Tačiau netikėjimo regionų ateitimi nuotaika būdinga ne tik Lietuvos didmiesčių gyventojams ar dabartinės valdžios funkcionieriams. Matydami kasmet tūkstančiais žmonių tuštėjančius miestus ir miestelius juose dar gyvenantys žmonės – senjorai, verslininkai, medikai, socialiniai darbuotojai ir policijos pareigūnai griebiasi už galvos.

Dar septyneri-aštuoneri metai, sako jie, ir kadaise tokie gyvybingi miestai, kaip Marijampolė ar Jonava taps gyvenvietėmis-vaiduokliais su tuščiomis, bet už ES lėšas sutvarkytomis gatvėmis. Svetur dar neišvykusių vietos gyventojų nuogąstavimus patvirtina statistika. Statistikos departamento duomenys rodo, kad emigracijos banga vėl kyla: per pastaruosius ketverius metus Lietuvą paliko 160 tūkst. gyventojų – daugiau nei šiandien gyvena Klaipėdoje.

Nepasirūpinę tuštėjančiais regionais sulauksime dar didesnių problemų

Išskyrus tris Lietuvos didmiesčius, emigracija siaubia visą likusią Lietuvą. Nemažos dalies situaciją analizuojančių profesionalų – politikų, verslininkų ir ekonomistų – manymu kova jau pralaimėta. Vyraujantį slogutį iliustruoja dr. Raimondo Kuodžio Pasaulio lietuvių jaunimo viešai išsakytas įsitikinimas – investuoti į regionus nebeverta, kovą su emigraciją pralaimėjome triuškinančiai ir galutinai.

Suprantu šiuo metu vyraujančias bejėgiškumo atmosferos priežastis: emigracijos mastai – gąsdinantys, vyriausybė – apatiška, verslas – mąsto apie išsikėlimą. Ar esant tokiai situacijai dar verta rizikuoti valstybės pinigus investuojant į tuštėjančią provinciją?

Tačiau nieko nedarant Lietuva praras kur kas daugiau nei nesėkmingai surizikavusi regionų centrus vėl paversti vietos ekonomikos garvežiais. Praras ne tik pinigus, bet ir dar daugiau savo žmonių – dar ne vieną svetur išvykusią ir čia niekad nebesugrįšiančią Klaipėdą.

Tačiau, ar tikrai tai – visos Lietuvos problema? Ir kodėl viename iš trijų Lietuvos didmiesčių gyvenančiam žmogui ne mažiau už nykstančių miestų ir miestelių gyventojus taip pat turėtų rūpėti regionų likimas? Rūpėti jis turėtų dėl keturių priežasčių:

1) Jau šiandien daugiau nei pusė vilniečių sumokamos gyventojų pajamų mokesčio sumos skiriama prasčiau besilaikančioms savivaldybėms. Dalies sumokėto GPM netenka ir kauniečiai bei klaipėdiečiai. Toliau tuštėjant Lietuvos miestams ir miesteliams, jų išlaikymas vis sunkiau slėgs dirbančių didmiesčių gyventojų pečius. Kiekvienas apmokėsime sąskaitą, išrašytą už regione gyvenančius bedarbius, pensinio amžiaus sulaukusius žmones ir nenaudojamą infrastruktūrą (kelius, pastatus, vandens bei elektros tinklus ir t.t.).

2) Nykstant miestams ir miesteliams kenčia visos Lietuvos demokratinė sistema. Dalį Lietuvos savivaldybių abejotino skaidrumo metodais užvaldę politikai ilgus metus postuose išsilaiko sėkmingai kurdami ir palaikydami klientelistinius ryšius su vietos gyventojais. Tai daroma viešajame sektoriuje kuriant vis daugiau nereikalingų darbo vietų gyventojams įdarbinti ir taip užsitikrinant šių žmonių politinį lojalumą. Trūkstant gerų darbo vietų privačiame sektoriuje, darbingo amžiaus regionų gyventojai emigruoja arba bando įsidarbinti savivaldybės administracijoje, įstaigose ar įmonėse. Dėl riboto darbo vietų skaičiaus ar dėl netinkamų politinių pažiūrų valstybinių darbo vietų negavę žmonės tampa priklausomi nuo savivaldybės administracijos skirstomų socialinių išmokų. Taip dėl vietos demokratijos problemų daugėja valstybės išlaikytinių, didėja regioninė atskirtis, krenta darbo etikos standartai, mažėja pasitikėjimas valstybe ir demokratija apskritai.

3) Kenčia Lietuvoje veikiantis verslas ir konkurencinė aplinka – dėl darbingo amžiaus žmonių trūkumo ir mažėjančios vidaus rinkos, nuosekliai menksta Lietuvoje veikiančių įmonių plėtros galimybės, o užsienio investuotojų atėjimas tampa vis sudėtingesniu.

4) Ekonominio aktyvumo trūkumas regionuose lemia ne tik augančią emigraciją, bet ir programuoja valstybės lygiu sunkiai sprendžiamas socialines problemas, kurios ilgainiui perauga į įvairias priklausomybes, nesocialų elgesį, sunkius nusikaltimus ir savižudybes.

Turime planą situacijai pakeisti

Vienas iš konservatorių parengto „Naujo plano Lietuvai“ tikslų – spartus ekonominis regionų vystymasis. To pasieksime vykdydami aktyvią ekonominę diplomatiją, investuodami ES lėšas į vietos įmonių darbo našumo augimą bei stiprindami jau veikiančias ir sudarydami sąlygas kurtis naujoms laisvosioms ekonominėms zonoms (LEZ). Šiaurės šalyse, Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje sukursime investuotojų ieškančių agentūros „Investuok Lietuvoje“ atstovų tinklą.

Šiaurės šalių kalbomis, vokiškai ar angliškai puikiai kalbantys, vietos universitetuose verslo studijas baigę ir svetur gyvenantys lietuviai aktyviai padės smulkiam ir vidutiniam užsienio gamybiniam verslui savo veiklą perkelti į Lietuvą. Investicijas į Lietuvą perkelti norintis verslas bus nukreipiamas į šio verslo specializaciją geriausiai atitinkantį regiono centrą.

Pasirūpinsime, kad regionų centruose besikuriantis verslas gerai apmokamomis darbo vietomis aprūpintų ne tik didžiausiame apskrities mieste gyvenančius žmones, bet ir toliau gyvenančius darbingo amžiaus Lietuvos gyventojus.

Tam ES ir privačių lėšų pagrindu sukursime greitojo susisekimo su regionų centruose esančiomis LEZ programą. Joje numatysime priemones reikalingai transporto infrastruktūrai (iki 50 km atstumu aplink regiono centrą) užtikrinti ir dalinį pavėžėjimo kaštų iki darbo vietos ir atgal kompensavimą.

Tikimės, kad dėl šių priemonių iki 2021 m. visoje Lietuvoje įsteigtose LEZ įsikurs apie 140 smulkaus ir vidutinio dydžio gamyba eksportui užsiimančių įmonių. Kiekviena jų vidutiniškai įdarbins po 200 vietos darbuotojų. Dėl multiplikatoriaus efekto dar apie 20 tūkst. žmonių regionuose įsidarbins paslaugų – maitinimo, poilsio, grožio, buhalterijos ir kitų – srityje.

Turime aiškų planą, kaip Lietuvos regionuose sukurti tvirtus pagrindus didesnei vietos žmonių gerovei. Tam, kad šis planas būtų įgyvendintas, spalio 9-ąją prašau Jūsų pasitikėjimo ir jūsų balso.