Rinkimai praėjo, ir vėl iki skausmo pažįstamas vaizdas: rinkimų rezultatai išsyk tampa politinės kovos instrumentu. TS-LKD, kaip labiausiai artikuliuota, rašyti gebanti partija – natūralu, šio proceso priešakyje. Vieni plėtoja naratyvą: „Viskas buvo gerai padaryta – rinkėjai kalti, kad nesuprato“, kiti ieško kaltininkų, kurie DABAR TURĖS UŽ VISKĄ ATSAKYTI.

Įdėjus tiek pastangų ir susiejus tiek vilčių su pergale, pralaimėjimas instinktyviai verčia ieškoti kaltų. Pažįstu tą jausmą iš savo patirties: visas tas darbas Kaišiadoryse ir Elektrėnuose, padaryta viena kiečiausių vienmandačių kampanijų Lietuvoje (even if I say so), aplankyta visa apygarda, kalbėtasi su tiek žmonių, atiduota tiek jėgų, laiko ir širdies – ir ką, viskas veltui? Taip ir norisi ieškoti, kas kaltas, kad taip išėjo, kad visos tos pastangos nuėjo veltui – nuėjo karvei ant uodegos, taip sakant.

Tačiau ieškoti kaltų – menschlich, allzu menschlich. Tai nepadeda blaiviai suprasti to, kas iš tiesų įvyko, – o svarbiausia, ruoštis ateičiai, kuri ateis greičiau, negu tikėjomės. Bijau, kad ateitis vėl mus užklups netikėtai, kaip žiema kelininkus, ir konservatoriai vėl bus kaip tie Burbonai po Restauracijos – nieko neišmokę ir nieko nepamiršę.

Apskritai – truputį nukrypsiu į šalį – mūsų, lietuvių polinkis kapstytis praeityje pradeda gąsdinti. Kaltinimų „sugriovus kolūkius“, „pardavus Mažeikių naftą“ ir „nurėžus pensijas“, kuriuos per pastarąjį pusmetį išklausiau agitacijoje nuo durų prie durų, užtektų užpildyti „Delfi“ turinį geras tris dienas. Bet ne tik tai: skundai apie penkiolikos metų senumo seniai pralaimėtas bylas, apie Nepriklausomybės pradžioje kaimynų neteisėtai nusavintą pusę aro žemės, galų gale, ateities lūkesčių susiejimas su rublinių indėlių kompensacijomis… Visa tai man primena Zoščenkos apsakymą, kur personažas, norėdamas įrodyti, kaip smarkiai jį prilupo, sako: „кровь и теперя текеть, если, например, ежедневно сдирать болячки“ – „Kraujas ir dabar teka, jeigu, pavyzdžiui, kasdien šašus nulupinėji“. Gal laikas padaryti nedidelį pakeitimą valstybės himne – vietoj „iš praeities“ giedoti „iš ateities tavo sūnūs te stiprybę semia“?

Grįžkime prie rinkimų rezultatų: kol Mažvydas Jastramskis rengia savo saliamoniškas (ir moksliškai pagrįstas) įžvalgas, pateiksiu keturis faktorius, kurie, mano skaitymu, nulėmė tokią rinkimų baigtį konservatoriams.

Beveik neabejoju, kad sulauksiu priekaištų, jog užsiimu saviplaka. Taip nėra. Blaiviai įvertinti situaciją – nieko nekaltinant, bet ir nebandant apsimesti, kad viskas visiškai gerai geriausioje iš galimų partijų – yra būtina sąlyga, ruošiantis ateičiai. Nes politiniai mūsų tikslai niekur nedingo ir netapo mažiau svarbūs, nors ir neturėsime galimybės artimiausiais metais jų įgyvendinti.

Pirma, konservatorių (ir apskritai dešinės) elektoratas pasipildė didele pirmąsyk balsuojančio jaunimo grupe (pirmąsyk balsuojančio tiek todėl, kad pasiekė pilnametystę, tiek todėl, kad pirmąsyk apsisprendė dalyvauti rinkimuose). Tikėtina, kad jie ne tik prisidėjo prie stabilaus TS-LKD elektorato, bet netgi pakeitė dalį nubyrėjusių vyresniosios kartos rinkėjų. Tai paaiškina neregėtai gerus TS-LKD rezultatus daugiamandatėje apygardoje – 276 tūkstančiai balsų yra aukščiausias rezultatas nuo 1996 metų.

Tačiau jaunas elektoratas ir elgiasi visiškai kitaip, negu tradiciniai rinkėjai, ateinantys bet kokiomis aplinkybėmis ir bet kokiu oru. Rinkimų temomis „zvimbiančių“ socialinių tinklų, naujovės ir entuziazmo paskatinti, jaunosios kartos rinkėjai padėjo savo „Like“ už konservatorius bei liberalus pirmame ture ir tuo jautėsi pareigą atlikę – į antrąjį turą jų atėjo gerokai mažiau. Tuo labiau, kad po I turo pasklidusi žinia apie konservatorių pergalę šią grupę nuramino ir demotyvavo dalyvauti toliau: „Viskas ir taip bus gerai, ir be manęs“.

Tačiau, antra, žinia apie konservatorių pergalę ir triumfališkas būsimos konservatorių vyriausybės skelbimas sumobilizavo ir atvedė prie antrojo turo urnų nemažai žmonių, kurie aktyviai bijojo konservatorių vyriausybės. „Vėl pensijas nurėš“, kalbėjo į antrąjį turą ateinantys, rinkimų komisijų nariams nematyti, I ture nedalyvavę rinkėjai. Šeštadalio procento pergalė prieš valstiečius pirmajame ture pasirodė esanti labiausiai pyriška iš Pyro pergalių, o užtikrintas priešlaikinis Vyriausybės kabinetų matavimasis – brangiausiai kainavęs briedis lankoje.

Trečia, iki pat antrojo turo kampanijos pradžios valstiečiai ir žalieji nebuvo suvokiami kaip iššūkis ar grėsmė – netgi atvirkščiai, į juos žiūrėta kaip į būsimus (jaunesniuosius) koalicijos partnerius, ir tokia nuostata transliuota visuomenei. Drauge tai reiškė, kad aktyviam ir agresyviam konkuravimui su valstiečiais-žaliaisiais tiesiog nebuvo pasirengta.

Nežinia, ar tai būtų reikšmingai padėję laimėti vienmandates apygardas. Tokio amorfiško, post-ideologinio populistinio darinio įveikimas būtų iššūkis net ir iš anksto tam ruošiantis. Tačiau po ilgai demonstruoto draugiškumo į priešišką ūmai pasikeitęs konservatorių tonas vertė rinkėjus abejoti jų nuoseklumu, nuoširdumu ir intencijomis.

Ketvirta – rinkimų pralaimėjimą galima išskaityti dar pavasarį pasirodžiusiuose sociologiniuose tyrimuose, kurie rodė, kad „antrojo pasirinkimo“ rinkėjų konservatoriai turi mažiausiai už visas politines jėgas (mažiau turi tik Tomaševskio partija, LLRA-KŠS). Tuo tarpu valstiečiai-žalieji tokių rinkėjų, kurie antruoju pasirinkimu rinktųsi juos, turėjo daugiausia. Tai lėmė, kad antrajame ture valstiečių-žaliųjų kandidatai susirinko visų kitų į II turą neišėjusių partijų rėmėjų balsus – išskyrus dalį liberalų elektorato.

Aišku, prie pergalės neprisidėjo ir klaidos – pralaimėti paskutiniai debatai, ketinimas atleisti kas antrą mokytoją, išties priešiškai nuteikęs pedagogų bendruomenę, parama vienos lyties partnerystei, vargu ar pritraukusi daug naujų balsų, bet tikrai demotyvavusi eiti ir balsuoti ne vieną tradicinį rinkėją. Tačiau abejoju, ar jos iš esmės lėmė II turo pralaimėjimo mastą.

Šie veiksniai nurodo pagrindines problemas, su kuriomis dabar susiduriame, ir sufleruoja įžvalgas, ką reikėtų keisti ateityje. Mes, konservatoriai, gyvename elektorinės „tvirtovės“ ar „geto“ sąlygomis – niekas, išskyrus dalį liberalų elektorato, net iš bėdos nenori už mus balsuoti. Nesame II pasirinkimo partija, esame baimės objektas, toksiški parijai, prieš kuriuos visi susivienija, kai tik pajudame iš savo kontroliuojamos elektorato teritorijos.

Jei norime ateityje laimėti ir formuoti Vyriausybę, turime pajudėti į elektorinį centrą, užimti centre-ground, tapti daugumai priimtina ar bent toleruotina partija – tikra liaudies partija, kaip kad konservatoriams seseriškos partijos kontinentinėje Europoje. Kitaip tariant, dabar pagrindinis iššūkis Tėvynės Sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams – tapti didžiausia II pasirinkimo partija Lietuvoje.

TS-LKD dabar yra kryžkelėje tarp liberalėjimo ir konservatyvumo. Eidama pirmuoju keliu ji tikrai netaps liaudies partija – stengdamiesi būti kiek labiau konservatyvūs liberalai, negu tikrieji liberalai, visuomet susidursime su rizika, kad paprasčiau rinktis tiesiog liberalą: originalas geriau, negu neaiški kopija. Tai nepadės ir išeiti už didmiesčių elektorato ribų.

Norint tapti visos Lietuvos partija – tikra Tėvynės Sąjunga – reikia rekonstruoti nuosaikų, bet principingą konservatizmą – kaip vienijančią idėją, vienijantį visuomenės ir valstybės transformacijos projektą. Nebegalime sau leisti susiskaldymo, politinių kovų ir ideologinių getų partijos viduje. Tai nereiškia, kad negali ir neturi būti nuomonių įvairovės. Tačiau gana, viena vertus, dirbtinių alternatyvų konservatizmui kūrimo, skaldančio ir taip negausias pajėgas, lygiai kaip gana ir nuideologintos mimikrijos, redukuojančios konservatizmą į technokratinį valdymą su stripriu akcentu krašto apsaugai.

Mums reikia konservatizmo, kuris yra autentiška politinė pasaulėžiūra. Turinčio savo pozityvią visuomenės viziją (kuri skiriasi nuo liberalios) ir galinčio atsakyti į XXI amžiaus iššūkius, o ne draudžiančio ir siekiančio smulkmeniškai reguliuoti visuomenę „iš viršaus“ nuleidžiamais įstatymais.

Koks yra tas konservatizmas dvidešimt pirmajam amžiui, jau esu rašęs šiuose puslapiuose anksčiau, tad plačiau čia neaptarinėsiu. Konservatizmas, kurio Lietuvos visuomenei reikia ir kurio turime siekti, yra ne politinių ir ekonominių elitų pasaulėžiūra, o eilinių žmonių lūkesčių atspindys. Kaip tada rašiau, „Konservatorius yra ir kiekvienas paprastas žmogus, suprantantis, kad uolus darbas pelno deramą atlygį, pasiryžęs aukoti savo gerovę ar net gyvybę už savo šeimos narius, suprantantis, kad vaikus reikia mokyti ne tik apie jų teises ir norų tenkinimą, bet ir apie pareigas… Paprastas žmogus yra konservatorius – ir konservatoriai turėtų dažniau artikuliuoti tuos konservatyvius impulsus, kuriais remiasi kasdienė visuomenės būtis.“

Kitas svarbus dalykas – tas konservatizmas bus paveikus tik tuomet, kai jis liausis buvęs iš tribūnų skelbiama doktrina ar vadovėline ideologija, bet pasieks žmones per asmeninį santykį, per bendruomenes kaip asmeniškai išpažįstamas įsitikinimas bei asmeninio gyvenimo pavyzdys. Čia slypi raktas į tą tikrovę, kurią dažnas konservatorius įvardija kaip problemą, kadangi ji atsisako paklusti jų politinėms strategijoms: Lietuvos regionai.

Mane kiek nustebino Laurynas Kasčiūnas – cituoju neseną jo rinkimų analizę: „Plane Lietuvai rašėme apie Lietuvos regioninės politikos modelį, kuris mažintų „dviejų Lietuvų“ takoskyrą. Deja, ko gero, nesugebėjome jo įtikinamai pateikti rinkėjams, kurie ir vėl dairėsi alternatyvų.“

Kas mane nustebino? Ogi čia prasišviečiantis konservatoriams būdingas įsitikinimas, kad regionų rinkėjų pasitikėjimą galima įgauti, sukūrus gerą strategiją regionams atgaivinti ir tinkamai ją iškomunikavus – nors žinau, kad paties Lauryno Kasčiūno Dzūkijoje vykdyta kampanija tokio įsitikinimo neatitinka; šiuo atveju praktika prieštarauja teorijai. Mano įsitikinimu, naujojo konservatizmo pagrindas turi kilti ne iš a priori schemų, bet iš buvimo tarp žmonių, buvimo su jais, buvimo jų pusėje.

Kampanija Kaišiadoryse-Elektrėnuose man – visiškai tiesiogiai ir pažodžiui – parodė tikrovę šeimų, kurios vargais negalais suduria galą su galu, laiku negauna atlyginimų ir nežino nė kaip pradėti savo teises ginti, kurios priverstos už minimalų atlygį dirbti nežmoniškomis sąlygomis, nes kitų darbdavių aplinkui tiesiog nėra, kurios kraupsta, kad jų vaikai negauna deramo išsilavinimo, bet patys nepajėgūs nieko padaryti, neturi jokių alternatyvų – tik emigraciją.

Dauguma šių žmonių yra natūralūs konservatoriai. Kai tapsime jų balsu, kai realiai stosime jų pusėje, kai tapsime jų bendruomenių nariais ir jose veiksime, keisis ir jų santykis su mumis. Kampanijos pabaigoje ne vienas sutiktas žmogus man sakė: „Tu visai nieko, balsuosiu už tave… Bet kodėl tu toje partijoje?!“ Šiuose žodžiuose – praraja tarp mūsų politinės jėgos įvaizdžio ir konkretaus asmens, jai atstovaujančio, su kuriuo tie žmonės randa gyvą santykį. Kol tos prarajos neužgrįsime realiais gerais darbais (o ne parodomaisiais vizitais prieš rinkimus), tol mus ir toliau persekios elektorinė Nemezidė.

Taigi mano receptas, kaip išeiti iš politinės krizės, yra toksai:

1. Detoksikuoti konservatorių-krikščionių demokratų brandą – ji turi tapti populiariausia II pasirinkimo partijo Lietuvoje.

2. Detoksikacija turi įvykti ne iškeičiant politinę ideologiją į sinkretišką pažiūrų kombikormą Naisių stiliumi, bet kuriant nuosaikų ir principingą konservatizmą, neišsižadantį pamatinių vertybių ir pajėgų atsakyti į XXI amžiaus iššūkius, – naują centro dešinės vienybės pagrindą.

3. Vis dėlto svarbiausias to autentiško atsinaujinimo elementas – politinės jėgos tapatybė ir jėga turi kilti ne iš kabinetinių įžvalgų, bet iš buvimo su žmonėmis, buvimo jų pusėje, įsišaknijimo gyvose bendruomenėse: iš apačios, nuo žolės šaknų kuriama partija, kuriai demokratiškumas ir subsidiarumas yra ne tik deklaruojama vertybė, bet jos struktūrinis principas.

4. Žmonių pusėje esanti, jų poreikius ir iššūkius iškristalizuojanti į savo programines tezes TS-LKD turi tapti tikra liaudies partija, į demokratišką dialogą jungiančia platų politinių pažiūrų kontinuumą – nuo giliai tikinčių krikščionių iki liberalaus konservatizmo. Šiuos žingsnius matau kaip vienintelį kelią TS-LKD, kaip europietiškai ir civilizuotai konservatyviai politinei jėgai, vėl tapti kertiniu veiksniu, pajėgiu formuoti Lietuvos politinį peizažą ir grįžti į aktyvų valstybės kūrimą.

Kitaip mums bus #šakės – ir ne tik mums.