Balandžio 11 d. Seimo Antikorupcijos komisijos narys ir parlamentinės grupės „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ pirmininkas Arvydas Anušauskas kartu su Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariu Vytautu Juozapaičiu Seime surengė pasitarimą, kurio metu buvo diskutuojama Lietuvos kultūros tarybos ekspertų atrankos ir veiklos skaidrumo klausimais.

Diskusijoje dalyvavo Lietuvos kultūros tarybos, Lietuvos mokslo tarybos, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariai, Kultūros ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos meno kūrėjų ir Kultūros vadybininkų asociacijų, įvairių sąjungų (Lietuvos rašytojų, literatūros vertėjų, muzikų, fotomenininkų, dizainerių, dailininkų) bei kitų kultūros ir meno projektų finansavimo skaidrumu suinteresuotų institucijų atstovai ir ekspertai.

Pasitarimo metu aptarti ne tik ekspertų atrankos, kompetencijų, įslaptinimo, projektų paraiškų vertinimo aspektai, bet ir pats Kultūros tarybos darbas ir santykis su Kultūros ministerija, aktualių įstatymų spragos ir galimi jų sprendimo būdai. Pasitarimo dalyviai vylėsi, kad išsakyti įvairūs argumentai leis Seimui ir Kultūros ministerijai parengti būtinas teisės aktų pataisas, garantuojančias didesnį kultūros sektoriaus veiklos efektyvumą ir finansavimo skaidrumą. Galima išskirti tokias pagrindines pastabas ir pasiūlymus, kurie siunčiami Kultūros ministerijai ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui:

• Itin gausios kritikos sulaukė Lietuvos kultūros tarybos ekspertų atranka viešųjų pirkimų būdu, juos renkant pagal siūlomą mažiausią paslaugos kainą. Tokiu būdu ekspertais gali tapti ne pačios aukščiausios kompetencijos asmenys. Siūloma viešųjų pirkimų išimtį taikyti ne tik Lietuvos mokslo, bet ir kultūros tarybai.
• Diskusijos dalyviai vieningai sutiko, kad atrenkami ekspertai privalo būti kuo įvairesnio amžiaus, iš skirtingų Lietuvos vietovių, atstovauti plačiam kultūros sričių spektrui bei būti savo srities profesionalais. Šiuo metu Taryba, net ir žinodama potencialius aukštos kompetencijos ekspertus, neturi oficialios teisės jų kviesti dalyvauti atrankos konkurse.
• Siūloma aptarti galimybes kviesti nešališkus užsienio šalių ekspertus, jei tai bus Lietuvos kultūros specifiką išmanantys asmenys.
• Pasitarime ypač daug dėmesio skirta ekspertų viešumo klausimui. Dauguma palaikė kompromisinį variantą, pagal kurį ekspertai išlieka nepasiekiami iki ekspertinio darbo pabaigos, tačiau paskelbus rezultatus visuomenė turi teisę žinoti jų pavardes bei gauti išsamius projektų paraiškų vertinimus.
• Siūloma, kad ekspertai deklaruotų ne tik galimas sąsajas su tam tikrais projektais, bet ir savo asmeninius santykius su paraiškos teikėjais.
• Atkreiptas dėmesys, jog regioniniai kultūros ir meno projektai neretai pralaimi kovą dėl finansavimo, nes trūksta žmonių, gebančių tinkamai juos administruoti bei efektyviai panaudoti lėšas, todėl siūloma investuoti į reikalingų kompetencijų kėlimo mokymus skirtinguose Lietuvos regionuose.
• Būtina vertinti ne tik kultūros ir meno projektų paraiškas, bet ir atlikti finansavimą gavusių projektų įgyvendinimo stebėseną, matuoti jų naudą ir išliekamąjį poveikį.
• Skirstant finansavimą kultūros ir meno projektams, biudžetinės institucijos, viešosios įstaigos ir kūrybinės asociacijos yra vertinamos vienodai, neatsižvelgiant į jų darbą visiškai skirtingomis sąlygomis. Siekiant panaikinti šį projektinio finansavimo trūkumą, siūloma atitinkamai papildyti finansavimo gaires arba prioritetus.
• Viena iš priežasčių, lemiančių prieštaringą Tarybos padėtį, nurodytas ydingas Lietuvos kultūros tarybos įstatymas, įtvirtinantis besąlyginį Tarybos pavaldumą Kultūros ministerijai, neatskiriantis kultūros politikos formavimo nuo įgyvendinimo.
• Kultūros ministerija kol kas nepateikė atsakymo dėl 2014 m. Specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktų antikorupcinio Lietuvos kultūros tarybos įstatymo ir poįstatyminių aktų vertinimo išvadų.
• Iki šiol nėra keistos 2008 m. priimtos Kultūros rėmimo fondo nuostatos, kurios nebedera su dabartiniais įstatymais.

Atsižvelgiant į šias pastabas ir siūlymus, būtų galima rengti atitinkamų teisės aktų pataisas, kurios leistų kultūros politikos formavimą atskirti nuo įgyvendinimo, tobulinti Tarybos ekspertų atrankos tvarką ir viešumo reikalavimus, įtvirtinti jų pareigą deklaruoti ne tik galimas sąsajas su vertinamais projektais, bet ir savo asmeninius santykius su paraiškos teikėjais, įpareigoti atlikti įgyvendintų projektų monitoringą ir t. t. Visi pasitarimo dalyviai ne kartą akcentavo būtinybę didinti finansavimą kultūros sričiai, kuri teikia ne tik dvasinę, bet ir ekonominę naudą.