G. Landsbergis
2017.03.09

Lietuva gali geriau

Vadovauti Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) neabejotinai yra didžiausias iššūkis mano gyvenime. Nors patirties jau daugiau, guostis, kad nuo šiol bus lengviau, negaliu.

Vadovauti Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) neabejotinai yra didžiausias iššūkis mano gyvenime. Nors patirties jau daugiau, guostis, kad nuo šiol bus lengviau, negaliu.

Debatai rinkiminės kampanijos metu nebuvo lengvi. Tačiau jiems vykstant didžiavausi mūsų bendruomene. Džiaugiausi, kad esame pajėgūs diskutuoti, viešai kelti naujas idėjas, keistis skirtingais požiūriais į mūsų politinės jėgos ateitį.

Tikrosios vienybės link

Nurimus rinkimų aistroms, pats laikas kibti į neatidėliotinus darbus. Pirmasis jų – tikroji vienybė. TS-LKD yra jungtinė partija. Visgi dažnai atrodo, kad buvimas dvejose atskirose pilyse mūsų bendruomenei tapo amžinąja vertybe. Nebijau pasakyti – esu krikščionis demokratas. Taip pat esu ir politinių kalinių ir tremtinių atstovas, ir tremtinės anūkas.

Atėjo laikas drąsiai pasakyti, kad TS-LKD – viena bendruomenė, vienijama bendro požiūrio, darbo Tėvynei ir įsipareigojimo vakarietiškos Lietuvos idėjai. Siejama bendrumų, o ne nuolat ieškanti vidinių skirtumų ir dirbtinai besidalijanti į daugiau ar mažiau vertybinius, į labiau ar mažiau mylinčius Lietuvą.

Atvira bendruomenė

Tačiau svarbu ne tik tai, kuo gyvena mūsų bendruomenė. Mums tenka gerokai didesnė atsakomybė. Kandidatuodamas į pirmininkus sakiau, kad mūsų partija – tai ne tik skyriai, taryba, prezidiumas ar suvažiavimas. Tai yra kur kas daugiau.

Tai ir mus palaikantys žmonės. Jiems rūpi, kuriuo keliu eina partija, nes jiems rūpi Lietuva. Jie laukia iš TS-LKD darbų ir tvirtos, aiškios pozicijos. Kaip tik todėl kelionėje po Lietuvą į susitikimus kviečiau visus žmones, o ne tik partijos narius.

Kvietėme pasikalbėt ir tuos, kurie dar negali rinkti pirmininko, nes nėra mūsų partijos nariai. Kone kiekvieno susitikimo metu prašydavau pakelti rankas tų, kurie nėra partiečiai. Kaskart mūsų bendruomenė, apsižvalgiusi aplink, suprasdavo, kad bendraminčių būrys – kur kas platesnis.

Esame partija, kilusi iš Lietuvos idėjos, esame čia tam, kad spręstume kur kas didesnius iššūkius nei vien mūsų pačių vidaus problemos. Žmonės to iš mūsų tikisi. Tikisi ne užsidarymo vidinėse diskusijose, o darbo vardan Lietuvos.

Lietuvai reikia didesnės ambicijos

Gyvendami šioje pasaulio dalyje, esame pasmerkti nemenką dalį metų praleisti merkiami lietaus. Kad ir kaip bebūtų gaila, to pakeisti negalime. Tačiau ar esame pasmerkti emigracijai? Ar esame pasmerkti nuolat per petį dairytis į kaimynus bei liūdnai skaičiuoti jų sėkmes ir dūsauti dėl savo bėdų?

Praeitą savaitę septynerių mėnesių mergytė uždaužyta tėvų mirė ligoninėje. Šįkar nebedegėm žvakučių prie Seimo. Nesirinkom į neelinę sesiją. Galbūt apie šią tragediją apskritai mažai kas išgirdo. Mažai žinome ir apie dešimtis pagalbos skambučių kasdien. Už kiekvieno šių skambučių – dar vienas kenčiantis žmogus, dar viena bręstanti tragedija.

Praėjo metai nuo to, kai Lietuvą sukrėtė istorija apie šulinyje nuskandintus vaikus. Turime jau kitą Vyriausybę. Tačiau naujosios Vyriausybės priemonių plane skaitome, kad per ketverius metus smurtą patiriančių asmenų dalį ketinama sumažinti nuo 29 procentų iki 26. Ar tai yra mūsų, politikų, pažadas kenčiantiems? Trimis procentais sumažintas žuvusių, skriaudžiamųjų skaičius? Ar tai viskas, ką norime ir įstengiame padaryti? Ar tokia yra didžioji naujos valdžios ambicija? Nesutinku. Lietuva gali geriau!

Padėkime mūsų vaikams

Lietuva gali sustabdyti smurto epidemiją, kaip tai jau prieš kelis dešimtmečius padarė Skandinavijos valstybės. Kai kurie politikai nerimauja – padėdami vaikams, neleisime šeimoms tinkamai rūpintis savo atžalomis. Turime suprasti, jog kiekvienas dėl aplinkinių žiaurumo ar abejingumo miręs vaikas taps sąžinės priekaištu mums visiems. Nuo to pasiteisinimais nepabėgsime.

Pasakykime drąsiai – Lietuvai reikia Skandinaviškos vaiko teisių apsaugos. Jei norime užtikrinti kiekvieno mažylio teisę į gyvenimą, teisę į gyvybę, privalome tai padaryti jau dabar. Reikia šeimų, užtikrinančių laikinąją globą. Tokių šeimų, kuriose bent laikinai galėtų prisiglausti tie, kurie šiandien neturi daugiau kur eiti, kur slėptis nuo juos persekiojančio smurto ar iškreipto auklėjimo supratimo.

Padėkime toms šeimos, kurios nori priimti pagalbą. Nelupkime iš jų vis didesnių mokesčių. Tikrai galime užtikrinti, kad šalies biudžetas nesugrius, jei dirbančiai šeimai liks daugiau pinigų.

Patys vos sudurdami galą su galu, socialiniai darbuotojai, lekia nuo sodybos prie sodybos, nuo namo prie namo, padėdami nuprausti vaikus, padėdami suplanuoti šeimos biudžetą ar išspręsti buitinį ginčą. Jie šiandien yra pagrindinė pagalbos daugeliui sunkiau gyvenančių šeimų linija. Nebijokime pasakyti, kad socialinių darbuotojų Lietuvai šiandien reikia gerokai daugiau, jiems patiems reikia pagalbos ir geresnių algų.

Geresnės mokyklos ir savo vardo verti universitetai

Lietuva gali suteikti geresnį išsilavinimą. Nepaisant to, ką skelbia naujoji Vyriausybė, ne vienas universitetas turi kilti aukščiau. Mūsų tikslai turi būti gerokai didesni.

Galų gale turime sugrąžinti universiteto pavadinimui tą garbingą reikšmę, kurios jis nusipelnė. Kalbėdami apie regionus ir juose veikiančiose aukštosiose mokyklose samdomus žmones prisiminkime, kad Lietuvos edukologijos universitetas, Šiaulių universitetas bei dar keli kiti priima studijuoti jaunus žmones su nuliu balų. Nežinau kaip jums, bet man sunku suvokti, ką darė mokykla, jei mokinys baigė su nuliu. Sunkiai randu atsakymą ir dėl to, kodėl jis apskritai atsidūrė universitete.

Galbūt šie jaunuoliai, jei tik kas patartų, geriau atrastų save kolegijose ar profesinio rengimo mokyklose? Galime geriau. Tik turime apsispręsti, ar norime. Galime užtikrinti, kad mokykla taptų laipteliais, leidžiančiais išsiveržti iš galimybių skurdo ir nelygybės. Nesvarbu, kas jūsų tėvai, kiek jie uždirba, ar kur jie gyvena – mokykla turi leisti lipti aukščiau, eiti toliau ir siekti plačiau.

Šiandien taip nėra. EBPO tyrimai įrodė, kad Lietuvoje socialinė aplinka labiausiai iš visų valstybių lemia mūsų vaikų mokymosi rezultatus. Tai reiškia, jog vaikas, į mokyklą atėjęs iš skurdžios aplinkos, bendrojo ugdymo sistemos yra programuojamas likti skurde ir toliau.

Žinodami, kas jūsų tėvai, galime spėti, kokiais pažymiais jūs baigsite mokyklą. Galime keisti mokesčius, užtikrinti aptarnaujančiųjų šypsenas savivaldybėje, bet jeigu savo vaikams vietoj sparnų uždėsime pančius – pirmiausia ekonominius ir socialinius – gerovės valstybėje nesukursime.

Atsiimkime valstybės turtą iš ūsuotų bebrų

Lietuva gali geriau valdyti ir savo turtą. Norime daugiau lėšų valstybės biudžete pokyčiams? Universitetams? Mokytojų algoms? O gal panaikinti valstybinius vaikų globos namus? Gal galime tikėtis, kad padės auganti ekonomika? O gal pasiskolinsime?

Valstybinės įmonės jau seniai tapusios nomenklatūros, ūsuotų bebrų prieglauda. Socialdemokratų, neradusių kitur darbo, įdarbinimo įstaigomis. Manote sutapimas, kad jos niekaip nesugeba išmokėti valstybei dividendų? Bet kodėl vis atsiranda pinigų išlaikyti prabangius biurus, finansuoti keliones į šiltus kraštus? Nejau dar tikime, kad tai prisideda prie “strateginių tikslų”?

Dažniausiai atsikartojantis argumentas – negalime uždaryti kokios nors ūsuotų bebrų šeryklos, kadangi reikia išsaugoti darbo vietas regionuose. Valstybės uždavinys nėra išsaugoti darbo vietas valstybės įmonėse, pabrėžiu – valstybės įmonėse. Įmonės turi nevogti, mokėti dividendus ir užtikrinti kitas joms pavestas funkcijas, jeigu už jas valstybė atsiskaito atskirai ir skaidriai pasakydama – kam tai skirta.

Turime pasimokyti iš Izraelio

Lietuva gali geriau rūpintis savo saugumu. Turime pagaliau aiškiai pasakyti, kad taip – gyvename pavojingoje geopolitinėje zonoje. Ir turime daryti tai, ką daro kitos valstybės, esančios ten pat. Norime būti saugūs? Tapkime tokie, koks šiandien yra Izraelis. Tokia ambicija turi tapti valstybės politikos dalimi. Taip, reikalingi nuoseklūs žingsniai – išlaidų gynybai augimas, visuotinė karo tarnyba, reali kibernetinė gynyba ir skaitmeninė kariuomenė.

Tuo pačiu turime nepamiršti, kad kova dėl mūsų saugumo šiandien vyksta visai šalia – Ukrainoje. Turime ne ieškoti pasiteisinimų, jog jau viską padarėme, o visomis išgalėmis padėti broliškai tautai. Galime sustabdyti Astravą, jeigu patys tuo tikėsime ir kovosime, o ne iš anksto kapituliuosime.

Galime labiau pasistengti, galime aiškiau pasakyti, kad nesitaikstysime su politiniu ar ekoniminiu šantažu, keliančiu mums egzistencinę grėsmę. Esame maži, bet orūs ir tvirti savo dvasia. Anksčiau tai griaudavo imperijas, toks pasiryžimas gali griauti ir nesaugias atomines elektrines.

Galime pasiekti daugiau

Bet mes nepajudėsime nė žingsnio neturėdami aiškaus tikslo – kur ketiname nueiti. Žinau, kad TS-LKD bendruomenė tokį tikslą turi. Ar turi jį valdantieji? Važiuodami per Lietuvą, per miestus ir miestelius, kalbėdamiesi su mokiniais mokyklose, studentais universitetuose, nė karto negrįžome be vilties.

Nė sykio nepagalvojome, kad na štai – viskas.

Galime pasiekti daugiau. Galime gyventi geriau. Tam reikės daugiau pastangų. Prireiks daugiau valios ir ryžto. Tačiau savo kelią pasirinkome ne todėl, kad būtų lengviau.

Esame čia, nes nebijome sunkumų. Nes pažįstame sunkią atsakomybės naštą. Nes šiuos iššūkius priimame dėl kiekvieno Lietuvos žmogaus.

Kitos aktualijos

TS-LKD
2024.03.03

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą
Skaityti daugiau
TS-LKD
2024.01.25

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų