Pirmaisiais metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, verslininkai ir tarnautojai neturėjo didelio pasirinkimo, galimybių ir žinių dėl vadinamojo „aprangos kodo“ ir dažnai į oficialius susitikimus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje vykdavo pasipuošę žalios arba bordo spalvos švarkais ir baltomis kojinėmis.

Dabar tai atrodo kaip tolima praeitis ir net kelia atlaidžią šypseną: ir verslas, ir viešasis sektorius turėjo daugybę galimybių vystytis, tobulėti, sekti geraisiais pasaulio pavyzdžiais ir, suvokdami naujus mūsų valstybės iššūkius, ieškoti ir kurti priemones, padedančias juos įveikti.

Vis dėlto kai prabylama apie moterų, susilaukusių kūdikio, grįžimą į darbo rinką ar net apskritai – jaunų moterų dalyvavimą darbo rinkoje su „rizika“, kad ji susilauks kūdikio, atrodo, kad situacija vis dar toje pačioje pirmųjų nepriklausomybės metų nežinojimo stadijoje. Matyt, nutarta, kad visas problemas išsprendėm vaiko priežiūros atostogom ir pametėtom pašalpom. Net ir nepaisant, kad mūsų šalis kaip niekad stipriai susiduria su demografinėmis problemomis, jau dabar trūksta darbo jėgos mūsų verslui, problema lieka stalčiuose, nesiimant taip reikalingų priemonių jai spręsti.

Prieš porą savaičių pristatyta pirmoji Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) parengta Lietuvos ekonomikos apžvalga kaip vieną didžiausių iššūkių, su kuriais jau susiduriame, įvardija drastišką darbingo amžiaus žmonių sumažejimą. Iki 2050–ųjų neteksime daugiau nei 40 proc. darbingo amžiaus (15-64 metų) gyventojų. Tai milžiniški skaičiai!

Tuo pat metu moterys, susilaukusios kūdikio, labai dažnai dvejus ar net trejus metus praleidžia namuose su juo, nes turi ribotas galimybes ir sąlygas grižti į darbo rinką ir toliau būti naudingos darbuotojos. Problemos visiems žinomos, bet kodėl šioje srityje nesekame „madas diktuojančių“ valstybių pavyzdžiu? Gal laikas pripažinti, kad po pažangos kostiumais vis dar slepiame tas baltas kojines, išduodančias pasenusį požiūrį į problemų sprendimo būdus? Šiuo atveju – dirbančias motinas ar moteris, kurios potencialiai gali sulaukti šeimos pagausėjimo.

Ne tik verslas, bet ir viešasis sektorius dažnai tik formaliai seka įstatymo raidę, bet nesusimąsto apie palankią darbo aplinką vaikus auginantiems žmonėms. Dejuodami dėl nykstančios Lietuvos ir linguodami galvomis, kaip blogai, kad nerandame reikalingų profesionalų, kita ranka atstumiame tas, kurios galėtų ir norėtų dirbti.

Kaip?

Ne paslaptis, kad Lietuvoje mamos vaikų susilaukia vis vėliau. Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. vidutinis gimdančių moterų amžius buvo 29,4 metų, o vidutinis pirmąjį vaiką gimdančių moterų amžius buvo 27 metai. Tai toks amžius, kai moterys jau turi įgyjusios profesiją ir dirba, tad vaiko gimimas reiškia pertrauką darbinėje veikloje.

Vis dažniau tai taip pat reiškia sustojimą siekiant karjeros, vadovaujamų pareigų ar tiesiog mėgiamos darbinės veiklos sustabdymą. O norinčiosios grįžti į darbus susiduria su didesniais iššūkiais nei likdamos namuose.

Kalbant su mamomis, jos išskiria kelis svarbius dalykus, apie kuriuos nesusimąstome ne tik tie, kurie vaikų neaugina, bet labai dažnai, – ir mamų darbdaviai. Visos mamos pabrėžia, kad labiausiai jas žemina darbdavio neva tai „pametėta“ paslauga, suteiktą „išlyga“, jos dažnai jaučiasi „nuolat kaltos“ kad augina vaikus, kad vaikas serga, kad tėvų susirinkimas. O juk tai visiškai priešinga tam, ko tikimės iš visuomenės ir visų pirma – darbdavio. Problemų neišspręs vien valdžios institucijos, ar vien privatus verslas – čia reikalinga visų partnerystė ir geranoriškumas.

Nors Lietuvoje dažnai kalbama apie socialiai remtinas šeimas ir jų patiriamus vargus, dažnai pamirštama, kad nei aukštojo mokslo diplomas, nei patirtis aukštos kvalifikacijos reikalaujančiame darbe nėra raktas į moters saugumą darbo rinkoje.

Šiandien pati būdama dviejų vaikų mama ir bendraudama su daugybe kitų moterų, auginančių vaikus, galiu aiškiai pasakyti: jaunos mamos šiandien Lietuvoje nesikliauja jokia valstybės nei darbdavių pagalba ir nesijaučia saugios.

Valstybės socialinė politika labiau remia neveiklumą negu skatina grįžti į darbo rinką kurti. Apskritai neturime jokio priemonių paketo, lengvinančio moterims kelią atgal į darbo rinką, o darbdaviams nesukurtos jokios paskatos priimti ir atnaujinti gebėjimus mamoms, auginančioms vaikus.

O, rodos, reikia ne taip ir daug. Tiesiog bendro sutarimo, prioritetų išskyrimo ir bendro – valstybės ir darbdavių – veikimo šia linkme. Kokie tie esminiai dalykai, kurių taip trūksta Lietuvoje ir kuriais gali džiaugtis vaikus auginantys tėvai valstybėse, kurios nesusiduria su tokiais dmografiniais iššūkiais kaip mes?

Mamos grįžimas ir įsiliejimas į darbo rinką po vaiko gimimo priklauso nuo kelių aplinkybių: nuo jos noro ir pasirinkimo dirbti, nuo apmokamų vaiko priežiūros atostogų trukmės, nuo galimybės pasirinkti neformalią vaiko priežiūrą (auklė ar mama); nuo formalios vaiko priežiūros (lopšelis, darželis) pasirinkimo ir kainos bei nuo to, kaip ir ar jos darbovietė remia motinystę.

Išanalizavus kitų valstybių praktiką, galimi tokie praktiniai pasiūlymai:

• Užtikrintas didesnis vyrų (tėvų) įtraukimas į vaiko priežiūros procesą. Pvz., Švedijoje po to, kai vaikui sukanka 12 mėnesių, bet kuriuo metu, iki vaikui sukaks 2 metai, vaiko tėvas gali pasiimti iki 3 mėnesių apmokamas atostogas, kurių negali paimti vaiko mama;

• Sukurta prieinama ir įvairi bei kokybiška formalios vaikų priežiūros sistema, kuria galima būtų naudotis iškart pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms. Tai gali būti ir valstybinės, ir privačios ugdymo įstaigos. Dar viena, ligšiol beveik Lietuvoje nenaudojama praktika, – darbdavio iniciatyva sukurta vaikų priežiūros ir ugdymo vieta šalia darbo vietos, kuria patogu naudotis, o vaikus galima aplankyti net ir pietų pertraukos metu.

• Teikiama finansinė parama, skiriama besinaudojantiems viešomis ar privačiomis vaiko priežiūros paslaugomis (pavadinkime tai „ikimokyklinuko krepšeliu“). Toks ikimokyklinės priežiūros krepšelis galėtų būti skiriamas vaikams, kuomet pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, vaikas toliau ugdomas formaliojo švietimo įstaigoje, arba sukurtose naujose priežiūros formose – pvz. auklė ir keli vaikai.

• Galima neformali priežiūra, kurią gali teikti seneliai, taip pat galintys pasiimti motinystės atostogas. Pvz., iki vaikui sueis 2 metai, bet kuriuo metu, anūko priežiūrai 3 mėnesių trukmės apmokamas atostogas gali paimti vienas iš vis dar dirbančių kūdikio senelių.

• Vaikui susirgus jo slaugymui nedarbingumą galėtų gauti ne tik tėvai tačiau ir dirbantys seneliai bei artimi giminaičiai (vaiko tėvų broliai, seserys).

• Sukurta šeimai draugiška, motyvuojanti darbo aplinka, lankstus darbo grafikas. Ypač liūdna statistika šioje srityje – Lietuva, pagal darbuotojų galimybę lanksčiai rinktis darbo pradžios ir pabaigos valandas dėl šeiminių aplinkybių yra priešpaskutinė tarp Europos šalių – tik 17 procentų dirbančiųjų nurodė kad tai gali daryti. Palyginimui – 82 proc. Olandijos, 78 proc. Danijos, 77 proc. Didžiosios Britanijos dirbančiųjų turi galimybę pasirinkti lanksčiai darbo pradžios ir pabaigos laiką, jei toks pageidavimas susijęs su šeimyninėm aplinkybėm.

Tokius matau prioritetus. Žinoma, tam, kad juos galėtume įgyvendinti, greičiausiai tektų kai ko atsisakyti, kažką pertvarkyti ir optimizuoti. Tačiau turime pradėti šią diskusiją, nes be jos neatsiras ir geri sprendimai. Valstybėje per 26 metus pasiekėme neįtikėtinos pažangos – mūsų verslas skinasi kelius tarptautiniuose vandenyse, mūsų valstybes tarnautojai pirmininkauja Europos Sąjungai. Besidžiaugdami pasiekimais, neužsimirškime, kad vis dar yra „baltų kojinių“ bekyšančių už visos šios pažangos.