A. Anušauskas
2016.05.20

Meldoniumas politikoje

Nuo šių metų pradžios Pasaulinė antidopingo agentūra meldoniumą įtraukė į draudžiamų vartoti dopingų sąrašą. Niekas negalėjo ir numatyti, jog keturiasdešimt metų įprasta praktika vartoti šį preparatą, kuris padeda organizmui išlaikyti fizinį krūvį bei greitai pasiruošti naujiems krūviams, taps draudžiama.

Nuo šių metų pradžios Pasaulinė antidopingo agentūra meldoniumą įtraukė į draudžiamų vartoti dopingų sąrašą. Niekas negalėjo ir numatyti, jog keturiasdešimt metų įprasta praktika vartoti šį preparatą, kuris padeda organizmui išlaikyti fizinį krūvį bei greitai pasiruošti naujiems krūviams, taps draudžiama.

O draudžiamo preparato vartojimu bus apkaltinta dešimtys garsių sportininkų, kurių dauguma pasižymėjo „nepriekaištinga reputacija“. Tačiau akivaizdu, kad meldoniumo atitikmuo yra ir srityje, kuri yra tolokai nuo sporto – politikoje.

Verslas, viešoji erdvė (žiniasklaida) ir politika yra tas trikampis, kuriame meldoniumo vaidmenį atlieka interesų pripildomas nelegalus finansavimas.

Toks finansinis meldoniumas politinėse arterijose varinėja politines idėjas ar šūkius, ryškina ar užtušuoja skandalus, padeda įrėminti politinius įvaizdžius televizijos ekranuose.

Kilus Darbo partijos slaptosios buhalterijos skandalui, kelerius metus buvo ieškoma modelio, kaip turėtų būti finansuojama parlamentinių partijų politinė veikla.

Prieš šešerius metus už mano pasiūlymą atsisakyti juridinių asmenų aukų balsavo vos 11 Seimo narių. Visų partijų atstovai iš pradžių atsargiai vertino siūlymą atsisakyti juridinių asmenų aukų, kol jo neparėmė prezidentė D. Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė I. Degutienė.

Tačiau visi puikiai suprato, jog tai nebus panacėja, siekiant užtikrinti finansavimo skaidrumą. Sistema, anksčiau leidusi bendrovėms oficialiai remti partijas, taip pat teoriškai turėjo garantuoti skaidrumą, nes atseit visuomenė matytų, ar politinių partijų sprendimams finansiniai rėmėjai daro įtaką.

Tačiau viešųjų pirkimų rezultatų analizė parodė, kad šio proceso visuomenė negali tinkamai kontroliuoti. Iki 40 procentų visų viešųjų pirkimų konkursų buvo laimima partijų finansinių rėmėjų. Per šešerius metus, nuo 2004 m. iki 2009 m., 24 milijonais litų politines kampanijas parėmusios 850 įmonių laimėjo beveik pusę per tuos metus vykusių didesnių viešųjų pirkimų konkursų.

2011 m. pabaigoje uždraudus verslui finansuoti partijas, buvo viliamasi, jog bus suvaldytas neskaidrus partijų finansavimas, kaip viena iš politinės korupcijos priežasčių. Neslėpsiu, aš ir pats tikėjau, jog tai didins pasitikėjimą partijomis.

Ypač daug vilčių siejau su vienu procentu sumokėto pajamų mokesčio, kurį galima skirti partijai. Kelios dešimtys tūkstančių Lietuvos piliečių išties naudojasi šia galimybe jau penktus metus. Pagaliau ėjome jau išbandytu keliu – politinių partijų veiklą finansuoja daugelis Vakarų demokratinių valstybių, kartu joms drausdamos priimti verslo aukas.

Tačiau… Lietuvos politikoje ne tik buvo, bet ir daugėjo partijų, turinčių problemų su teisėsauga. Atrasta ir nauja niša – verslo atstovai tiesiog pradėjo eiti į politiką.

Tai ypač paskatino tiesioginiai merų rinkimai ir išnaudojama partijų nepopuliarumo korta. Viešas, registruotas partijas pradėjo keisti grupės, siekiančios bet kokio lygio valdžios galių, neturinčios vidinės, politinės kontrolės įrankių, aiškios narystės, tačiau besinaudojančios „rėmimo fondais“ netiesioginiam politinių kampanijų finansavimui.

Politikų ir dalies žiniasklaidos „meilės istorijos“ jau nėra suskaičiuojamos ant rankų pirštų. Europos Sąjungos lėšos projektų viešinimui ar savivaldybių „gerų darbų“ populiarinimui buvo puiki galimybė papildomai užsidirbti kai kurioms sunkius laikus išgyvenančioms žiniasklaidos priemonėms ir politikus aptarnaujančioms viešųjų ryšių bendrovėms.

Kas penktas jų uždirbtas litas, o dabar euras, buvo iš valdiškos reklamos. Tarpusavio priklausomybės interesų saitai tapo dar stipresni.

Partijos atlieka pagrindinį vaidmenį šiuolaikinėje demokratijoje. Nuo jų skaidraus finansavimo priklauso ir politikų priimamų sprendimų kokybė. Jei anksčiau verslo įtaka partijoms pasireiškė per tiesioginę finansinę paramą, tai dabar surandami nauji keliai keleliai.

Rinkiminė kampanija reikalauja gerokai daugiau lėšų negu anksčiau. Vieša paslaptis, kad regioninėje žiniasklaidoje politikams siūlomi „abonentiniai mokesčiai“.

Į paketą įeina gražus interviu, oponentų „nutylėjimas“ (čia geriausiu atveju) ar „pajuodinimas“ (blogiausiu atveju), skelbimai. Net nacionaliniu mastu plačiai aptarinėjami korupciniai skandalai neranda kelio į vietinės žiniasklaidos puslapius ir laidas (žinoma, yra gražių išimčių).

Jei stiprios ir piliečiams atskaitingos partijos yra valstybės gerovės garantas, tai dabartinė pasitikėjimo partijomis krizė yra naudinga ne vienam politikui. Tai matosi ne tik politinių kampanijų metu.Verslo, kuris nori neviešos įtakos politinėms partijoms, šiuo metu yra mažiau (net įvertinant ir buvusio liberalų lyderio K.Masiulio skandalą), tačiau verslo atstovų su savo partijomis ar pseudo-partinėmis interesų aptarnavimo grupėmis – gerokai daugiau.

Akivaizdu, kad dalis partijų ir politikų ilgisi tų laikų, kai verslas juos galėjo remti nepažymėtomis pinigų kupiūromis ir taip atkreipti dėmesį į savo interesus.

Dalis piliečių nepatenkinti tokiu finansavimu (juk panaudojama 0,1 proc. biudžeto), nes partijoms nejaučia simpatijų ir yra linkę naudotis pavienių politikų (ar politikų-verslininkų) interesų grupių paslaugomis.

Partijų nepriklausomumo palaikymas ir politinės korupcijos rizikos mažinimas jiems mažai rūpi. Išvada bus ne visiems priimtina, tačiau vis tiek reikia ją išsakyti: bet kokia politinė veikla reikalauja lėšų ir jų kontrolė turi būti visiems vienoda: ir partijoms, ir bet kokiam (net „nepartiniu“ besivadinančiam) susivienijimui; bet kokio politiko išlaidos savo įvaizdžiui negali būti paremtos „asmeniniais paramos fondais“, nebent jis pasitraukęs iš aktyviosios politikos; sukurtos politinių procesų finansavimo kontrolės institucijos neturi nei galimybių, nei noro užtikrinti politinių kampanijų finansavimo skaidrumo kontrolės.

Ar galima kažką keisti? Antidopingo agentūros politikoje nesukursime, kaip ir melo detektoriumi patikrintos partijos ar komiteto. O daromi žingsniai, kurie gali padėti išvengti demoralizuojančio politinės korupcijos poveikio, neturi mūsų grąžinti atgal – prie verslo finansuojamų partijų.

Kitos aktualijos

TS-LKD
2024.03.03

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą
Skaityti daugiau
TS-LKD
2024.01.25

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų