Įsibėgėjantys partijos pirmininko rinkimai leidžia kalbėti keletu temų. Viena jų – kas laukia Tėvynės Sąjungos. Kokia mūsų politinės bendruomenės ateitis, kaip telksime žmones, bursime skyrius, koks bus Prezidiumas bei Taryba, ar kas bus naujieji pirmininko pavaduotojai.

Tačiau tuo pačiu tai puiki proga kalbėti ir apie didesnius dalykus – apie tai, kas laukia ir ko reikia Lietuvai šiais neramiais laikais. Norėčiau susitelkti būtent ties antrąja diskusija.

Su būriu ekspertų beveik dvejus metus dirbome rengdami Naują planą Lietuvai. Nepanašu, kad šiandien naujoji dauguma, net ir mums geranoriškai siūlant jai padėti, yra linkusi pasinaudoti Naujame plane išdėstytomis idėjomis. Vietoj to, valdantieji pasirinko chaotiško veikimo ir neatsakingo populizmo kelią – apdalinti visus vaikus tautiniais rūbais, rinkti pinigus fortepijonui ar keisti Konstituciją mažinant Seimo narių skaičių.

Todėl labai realu, kad Lietuvą užklupus dar gilesnei krizei – ekonominei, demografinei, politinei ar, neduok Dieve, saugumo – Tėvynės Sąjungai vėl teks didelė atsakomybė. Turime būti jai pasiruošę.

Po kelių metų gali prireikti ne Naujo, o Lietuvos gelbėjimo plano

Kai sėdome rengti Naują planą, apie didžiausias Lietuvos problemas ir galimus jų sprendimo būdus kalbėjome ne tik su žymiausiais Lietuvos ekspertais. Klausėme bei klausėmės ir paprastų žmonių. „Iš valdžios nesitikiu nieko, visi ten vagys, nieko gero nelaukiu, greičiausiai emigruosiu”. Panašias mintis girdėjome nuolat. Bendros nuotaikos pagimdė apibendrinimą – ketveri prarasti metai. Ketveri nevilties, emigracijos ir nusivylimo metai, kurie, kaip visi tikisi Lietuvoje, pagaliau baigėsi.

Pamatinė emigracijos, o tuo pačiu ir daugelio žmonių nusivylimo Lietuva priežastis – vis dar itin žemas pragyvenimo lygis. Norėdami, kad kiltų atlyginimai ir pensijos, kaip valstybė turime gaminti geriau ir parduoti (eksportuoti) daugiau. Kitaip tariant, privalome kelti mūsų ekonomikos produktyvumą. Trumpuoju laikotarpiu tai įmanoma padaryti sutelkiant ir protingai panaudojant turimus išteklius – ES, savivaldybių, valstybės biudžeto pinigus. Tikslingai panaudojant šias lėšas, per ketverius metus naujos į Lietuvą ateinančios investicijos bei esamų įmonių plėtra sudarytų sąlygas atlyginimų augimui. Tuo pačiu lėtėtų emigracija, didėtų grįžtančiųjų srautas. Lietuva imtų stotis ant kojų.

Tačiau visi ženklai rodo, kad Naujame plane numatytos konvencinės ekonominės priemonės, net jas ir pilnai įgyvendinant, efektyvios būtų tik kelerius ateinančius metus. Turime pripažinti, kad pasaulis keičiasi greičiau nei gebame rengti ekonomines strategijas ir planus. Ketvirtoji pramonės revoliucija, įmonių robotizacija, didžiulės investicijos į dirbtinio intelekto plėtrą bei to sąlygotas beprotiškas produktyvumo augimas išsivysčiusiose Vakarų valstybėse jau prasidėjo ir įgauna vis didesnį pagreitį.

Nėra abejonių, jog visa tai turės didžiulių pasekmių ir Lietuvai, Vakarų valstybes vis dar bandančiai prisivyti mūsų valstybės ekonomikai. Prieš kelias savaites paskelbta JAV Prezidento ekonomikos patarėjų tarybos ataskaita apie šios šalies ekonomikos ateitį skelbia, kad iki 50% visų darbo vietų JAV per artimiausią dešimtmetį bus paveiktos įmonių robotizacijos bangos. Tai reiškia, kad žemiausios kvalifikacijos ir prasčiausiai išsilavinę žmonės, šiandien uždirbantys mažiausiai, visai neteks darbo arba jų gaunamas darbo užmokestis dar sumažės.

Ką ateities pokyčiai reiškia Lietuvai?

Tokia ateitis nieko gero nereiškia maždaug pusei amerikiečių. Lietuvai šis ateities scenarijus žada dar sudėtingesnius laikus. Mūsų šalyje, lyginant su Vakarų valstybėmis, daugelis dirbančiųjų yra santykinai žemos arba netinkamos kvalifikacijos (kai įgytas išsilavinimas neatitinka dirbamo darbo pobūdžio) ir todėl gauna nedideles pajamas.

Amerikiečių ekspertai skaičiuoja, kad net 87% žmonių, šiandien uždirbančių iki 20 dolerių per valandą, per ateinantį dešimtmetį uždirbs arba dar mažiau, arba apskritai neteks darbo. Pavojaus zonoje atsidurė vairuotojai, pardavėjai, paslaugų centruose dirbantys žmonės, teisiniai konsultantai, gydytojai ir daugelis kitų, kurių profesiniai gebėjimai šiandien yra pakankamai paklausūs.

Kodėl? Dabartiniai įgūdžiai dėl sparčiai progresuojančių technologijų ir aktyvaus jų diegimo paprasčiausiai gali būti nebereikalingi – robotas tą patį darbą darys našiau, tiksliau ir kokybiškiau. Palyginus su JAV, žmonių, kurių darbui iškilo reali išlikimo grėsmė, Lietuvoje šiandien yra absoliuti dauguma. Ramiau jaustis gali tik geriausią išsilavinimą turintys asmenys, kurių darbas, viena ar kita forma, apima naujų idėjų generavimą ir pritaikymą rinkos poreikiams. Žinia, tokie žmonės ir uždirba gerokai daugiau.

Tai reiškia, kad, nieko nedarant, nelygybė, jau spėjusi tapti vienu didžiausių dabartinės Lietuvos skaudulių, ateityje ir toliau augs. Tai vyks jau ne tik dėl ekonominių skirtumų tarp didžiųjų miestų bei regionų ar nevienodų švietimo ir perkvalifikavimo sistemų teikiamų galimybių skirtingose Lietuvos vietose. To priežastis bus pačios ekonominės struktūros kaita, iššaukta ketvirtosios pramonės revoliucijos.

Ką darysime, kai investicijos pradės trauktis iš Lietuvos?

Per dešimt metų fabrikas kur nors Kėdainiuose, gaminantis medienos gaminius pagal brėžinius iš Danijos ir darbinantis septynis šimtus žmonių, turės atsakyti į labai paprastą klausimą – dėl ko mums likti Lietuvoje? Ar ne paprasčiau ir pigiau grąžinti gamybą į Daniją bei ten, taupant kaštus ir didinant efektyvumą, robotizuotis?

Šiuo atžvilgiu tinkamas pavyzdys yra dabartinė situacija JAV. Nesenai išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad įmonės, kurios iškels gamybą į šalis, norėdamos reeksportuoti produkciją atgal į JAV, turės mokėti nemenkus papildomus mokesčius. Jeigu nuspręs tęsti gamybą JAV – gaus mokesčių lengvatas. Pavyzdžiu buvo pasirinkta kondicionierius gaminanti įmonė „Carrier”, kuri kaip tik ketino perkelti fabriką į Meksiką. Šiai įmonei buvo pažadėta 7 mln. dolerių mokesčių nuolaida, kad gamykla liktų JAV.

„Carrier” sutiko likti, tačiau pareiškė, kad sutaupytas lėšas investuos į dar spartesnę robotizaciją. 160 žmonių, nepaisant valstybės pastangų, visvien liks be darbo. Išvada paprasta: naujos technologijų bangos sukurtiems iššūkiams spręsti reikalingas naujas požiūris.

Žmonės jaučia ateinančius esminių pokyčių laikus. Jie natūraliai bijo pasikeitimų ir balsuoja už tuos, kurie žada šiuos pokyčius atidėti. Nesvarbu kaip – aprengdami visus tautiniais rūbais ar pastatydami sieną nuo Meksikos. Visgi pasaulinės darbo našumo lenktynės palies visus – net ir tautiniais drabužiais apsirengusius. Didžiosios valstybės taps ne tik talentų, bet ir investicijų magnetais. Dėl produktyvumo ims konkuruoti ne tik Lietuva su Latvija, bet ir JAV su Vokietija – kuri sparčiausiai susirinks besitransformuojančios ekonomikos vaisius.

Reikalingas ambicingas nacionalinis susitarimas dėl švietimo

Kas šiandien yra geriausiai pasiruošę struktūriniams ateities iššūkiams? Tos valstybės, kurios turi pažangiausias švietimo sistemas ir geriausią išsilavinimą garantuoja didžiausiai visuomenės daliai. Naujojoje ekonomikoje tokios šalys bus laimėtojos. Šiandien Lietuva tokioms valstybėms nepriklauso.

Situaciją dar galima pakeisti. Tačiau keisti ir keistis reikia jau dabar, prisiimant ir sumokant už tai reikiamą politinę kainą. Dar keletas metų sąlyginės ramybės ir pasaulis įsibėgės į lenktynes, kuriose kiekviena šalis dės visas pastangas, kad pritrauktų geriausius protus sau ir sieks išsaugoti geriausias investicijas savo valstybėje. Visos snaudžiančios ir lūkuriuojančios šalys liks toli užribyje, besidorojančios su dar didesniais ekonominiais ir socialiniais iššūkiais, o jų visuomenės taps dar labiau pažeidžiamos populizmui ir politiniam manipuliavimui. Lietuva nebegali miegoti, privalome veikti ir būti pasiruošę. Nes ateitis prasideda jau dabar.

Radikaliai nepertvarkę savo švietimo sistemos, kad ji suteiktų kokybišką pasauliniu mastu visų švietimo lygių išsilavinimą, būsime pasmerkti taip niekada ir neišlipti iš skurdo ir atsilikimo duobės. Turime investuoti labai didelius politinius ir ekonominius resursus į mokytojų, dėstytojų, mokyklų vadovų ir, tiesą sakant, visos sistemos parengimą ateinantiems pokyčiams.

Nebeužtenka kalbėti tik apie kosmetines pertvarkas, tai dabartinių iššūkių fone tampa nebeaktualu. Galime mėnesių mėnesiais diskutuoti apie tai, kaip reikia akredituoti, atestuoti, skirti ar atleisti mokyklų vadovus. Tuo metu, Suomija, į kurią vis bandome lygiuotis, jau šiandien įgyvendina visiškai integruoto ugdymo sistemą, kuri numato, kad mokyklose nebelieka tradicinės dalykinės sistemos. Tokią sistemą, kuri atitinka naujosios ekonomikos poreikius.

Kur bus Suomija, kai mes baigsime diskusiją apie mokyklų direktorius? Atsakyti nebūtina, klausimas retorinis. Akivaizdu, kad vienintelis būdas, kol dar nevėlu, pradėti ruoštis esminiams ateities iššūkiams, yra ambicingas nacionalinis susitarimas dėl švietimo, kuriame keliami tikslai ir numatomi žingsniai apimtų ne vieną kadenciją, bet dešimtmečius į priekį.

Tai nebus lengvas ar greitas procesas, tačiau Tėvynės Sąjunga, net ir būdama opozicijoje, yra pasirengusi imtis lyderystės. Tai yra esminis uždavinys ir misija, kuri šiandien tenka mūsų politinei bendruomenei.