Galimą korupciją Kauno tardymo izoliatoriuje paviešinusi Rasa Kazėnienė nepaprastai drąsi moteris. Mūsų šalyje pranešti, kad tavo darbovietėje sukčiaujama ir vagiama – tai tolygu pasirašyti sau nuosprendį. Nes lieki karo lauke vienas. Tave kamantinės, grasins, kai kas persekios, kai kas smerks, dar kiti piktdžiugaus, išvadins durnium ar net skundiku.

Baisu, kai apie korupciją įstaigoje pranešęs pilietis nesulaukia palaikymo ne tik iš vadovybės, bet ir iš aplinkinių. Tačiau didžiausią šiurpą kelia kai kurių Seimo narių požiūris. Kai prieš septynerius metus pateikėme svarstyti Pranešėjų apsaugos įstatymą, jis buvo skambiai pavadintas „stukačių įstatymu“ ir po neigiamų teisininkų išvadų nugrūstas kuo toliau.

Paviešinti faktai sulaukė didelio atgarsio

Mūsų valstybė šiuo metu neužtikrina apsaugos apie nusikalstamą veiklą pranešusiems asmenims. Tai neabejotinai svarbiausia priežastis, kodėl pranešėjų tiek mažai.

Dar prisimenate Dalią Budrevičienę? Ši moteris atsidūrė turbūt didžiausio pastarojo dešimtmečio „vokelių“ skandalo epicentre. Ji išdrįso pranešti apie neteisėtai mokamus atlyginimus Krekenavos agrofirmoje ir taip sudavė didžiulį smūgį šios Viktoro Uspaskicho valdytos verslo imperijos reputacijai ir jo paties įvaizdžiui. Viešai  prabilusiai apie galimus pažeidimus savo darbovietėje D. Budrevičienei buvo iškelta baudžiamoji byla dėl šmeižto. Ji patyrė didžiulį spaudimą, turėjo savarankiškai gintis teisme, atlaikyti labai prieštaringas visuomenės reakcijas, kol galiausiai rimtai susirgo.

2010 metais Klaipėdos teritorinės ligonių kasos vadovas Alfridas Bumblys buvo atleistas iš darbo po to, kai iškėlė klausimą apie galimai nepagrįstą  privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų skirstymą. Ši istorija baigėsi gerai, nes A. Bumblys galiausiai teismo sprendimu sugrąžintas į buvusias pareigas.

2007 metais baigėsi garsioji „Lietuvos kuro“ byla. Buvusios Valstybės kontrolės kontrolierės M. Giraitytės parodymai teisme privertė Vyriausybę aktyviau ginti valstybės interesus. Galima sakyti, kad būtent ši tarnautoja sutaupė valstybei ir mokesčių mokėtojams 28 mln. litų (apie 8 mln. eurų), kai pavyko laimėti bylą prieš bankrutuojančią bendrovę „Lietuvos kuras“.

Ar visi šie žmonės skundikai? Ne, jie tiesos gynėjai, už savo drąsą sumokėję didelę kainą.

Teisme gintis teks vienam

Apie galimus pažeidimus savo darbovietėje pranešantys asmenys, jeigu nėra pripažįstami liudininkais baudžiamajame procese, neturi jokių aiškių apsaugos priemonių, nors būtent tokie asmenys paprastai turi vertingos „vidinės“ informacijos.

Visoje teisinėje sistemoje nėra pranešėjo apibrėžimo. Teismuose tai reiškia, kad jie neturi jokių lengvatų bylinėdamiesi. Juos gali paduoti į teismą ir dėl garbės ir orumo įžeidimo, tada gintis ir įrodinėti teks pačiam.

Pranešėjai gali būti persekiojami savo darbe ar net atleisti, nors dažnai savo pranešimais gali užkirsti kelią nusikaltimams ar net nelaimėms. Įvairios tarptautinės organizacijos išskiria  pranešėjus kaip asmenis, kuriems reikalinga ir speciali teisinė apsauga. Vis daugiau skirtingų valstybių priima jiems apsaugoti skirtus specialius įstatymus arba keičia jau esančius teisės aktus taip, kad pranešėjai jaustųsi saugiau bent jau teisiškai.

Lietuva yra prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus pagal Jungtinių Tautų Konvenciją prieš korupciją, pagal kuriuos šalims rekomenduojama imtis priemonių, kad „suteiktų veiksmingą apsaugą nuo galimų atsakomųjų veiksmų ar bauginimo“ apie korupcinio pobūdžio pažeidimus pranešusiems asmenims. Europos Taryba taip pat ragina valstybes nares skatinti asmenis pranešti apie pažeidimus, o pranešusius asmenis apsaugoti.

Kviečia pranešti. Ar tikrai?

Lietuvoje, deja, žmonės visiškai neskatinami pranešti apie darbovietėse pastebėtus  pažeidimus, nors viešajame sektoriuje veikia daug įvairių linijų, skirtų priimti pranešimus apie galimus korupcijos atvejus. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus 2015 metais atlikta analizė parodė, jog iš 217 nagrinėtų viešojo sektoriaus institucijų 59 turi vadinamąsias „karštąsias linijas“. Tačiau jomis pasinaudoję asmenys negali būti tikri, kad nebus atskleista jų tapatybė.

Šiuo metu vienintelis šią sritį bent iš dalies reguliuojantis dokumentas – 2012 metų Vyriausybės nutarimas. Tačiau ir jame nėra iki galo išspręstos visos problemos, nes iki šiol nėra užtikrinama, kad pranešimo negautų asmuo, apie kurį pranešama. Todėl būtina arba standartizuoti tokių linijų veikimą atskiru teisės aktu, kuris numatytų aiškius apsaugos standartus, arba daliai institucijų apskritai tokių linijų atsisakyti.

Kaip paaiškėjo, dauguma  savivaldybių, turinčių „korupcijos linijas“, jomis beveik negauna pranešimų. Įstaigų vadovai taip pat neskatina savo darbuotojų pranešti apie pastebėtus pažeidimus. Susidaro įspūdis, kad šios linijos įdiegiamos formaliai, „dėl akių“, kaip sakoma. Panaši situacija ir dėl savivaldybių antikorupcijos komisijų. Šios daugiausiai „veikia“ popieriuje, o realiai jų veiklos rezultatų nematyti.

Dar vienas faktas, įrodantis, kiek menkai viešojo sektoriaus institucijos tėra suinteresuotos gauti pranešimų: 2014 metų pabaigoje Vyriausybė rekomendavo teisėsaugos institucijoms savo strateginiuose dokumentuose numatyti lėšų ir jų paskyrimo tvarką asmenims, suteikusiems vertingos informacijos apie nusikalstamas veikas. Iki šiol finansinio paskatinimo tvarką yra nustačiusios tik Specialiųjų tyrimų tarnyba bei Policijos departamentas.

Įstatymas įkvėptų drąsos

Parlamentinė grupė „Už Lietuvą be korupcijos“ kreipėsi į Seimo valdybą, ragindama kuo greičiau tobulinti ir pateikti Seimui svarstyti Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą.

Įstatyme būtų ne tik aiškiai apibrėžta pranešėjo sąvoka, bet ir numatytos apsaugos priemonės: apsunkinta galimybė atleisti pranešėją iš darbo, reikalavimas tam tikromis aplinkybėmis sumokėti pranešėjui kompensaciją, draudimas skleisti neigiamą informaciją apie pranešėją, taip pat nustatoma pranešėjo ir jo šeimos narių apsauga nuo bauginimo ir persekiojimo.

Priėmus šį įstatymo projektą, asmenys bus saugomi nuo neigiamo poveikio kaip reakcijos į jų pranešimą, taip pat visuomenė bus skatinama saugiai pranešti apie neteisėtas veikas.

Neabejoju, jog įsigaliojus šiam įstatymui atkleisti sukčiavimą ir kitas blogybes išdrįstų kur kas daugiau žmonių. Taip sutaupytume valstybės pinigų, nubaustume daugiau sukčių ir vagių, tikėtina, sumažėtų ir korupcijos lygis.

Kai žmonės pajus, kad apie korupciją pranešusieji yra vertinami ir visaip skatinami valstybės, galbūt pamažu pasikeis ir nuo sovietmečio visuomenėje gaji nuostata: pranešei, kad darbovietėje vagiama – tu skundikas.

„Sąžinė stipresnė už baimę“, – sakė ponia Rasa. Ačiū jai.