TS-LKD pirmininko rinkimai įėjo į finišo tiesiąją. Kalbėdami apie juos, turime suvokti, kad čia ne šiaip eilinės partijos eiliniai pirmininko rinkimai. Šiuose rinkimuose sprendžiamas Lietuvos dešinės likimas.

Dar nežinia, ką permaininga Lietuvos politinė ateitis ištrauks iš savo scenarijų skrynelės. Tačiau šiuo metu, liberalams ir socialdemokratams blėstant, Lietuvos politiniame lauke iš esmės lieka viena takoskyra. Ne perskyra tarp kairės ir dešinės, ne tradicinė skirtis tarp liberalios, konservatyvios ir socialistinės ideologijos, bet takoskyra tarp atsakingos, sveiko proto politikos – ir tarp mistinio, pažadais ir užkalbėjimais grįsto populizmo. (Šita perskyra eina ir per valstiečių-žaliųjų politinės bendruomenės vidurį, bet mano tikslas nėra politologinė analizė, tad apie tai plačiau ir nekalbėsiu.)

Ir TS-LKD – vienintelė didesnė Lietuvos politinė jėga, tam atsakingos ir racionalios politikos projektui aiškiai atstovaujanti. Nė kiek neperdedant, nuo jos krypties pasirinkimo priklausys viso Lietuvos politinio lauko ateitis. Ar ji imsis telkti atsakingus ir konstruktyvius piliečius būtiniems, įsiskaudėjusiems pokyčiams, kurie gal ne visada bus populiarūs – ar, svirduliuodama nuo patirto pralaimėjimo smūgio, pradės nepasitikėti savo pamatiniais principais ir kopijuoti rinkimų nugalėtojus, nusirašinėti nuo šitų rinkimų „pirmūnų“ valstiečių, tikėdamasi šitaip pasiruošti ateities politiniam rinkimų „egzaminui“ – tai kas, kad atėjus kitiems rinkimams nusirašytos tiesos bus beviltiškai pasenę ir niekam nebeįdomios?

Būtent šioje šviesoje privalu suprasti TS-LKD partijos pirmininko rinkimų peripetijas. Rinkimams artėjant prie kulminacijos, ir aš gaunu vis daugiau laiškų, kur stebimasi, priekaištaujama, piktinamasi, plūstamasi dėl mano pasirinkimo – kodėl aš partijos pirmininko rinkimuose palaikau Gabrielių Landsbergį. Juk prieš dvejus metus pats prieš jį kandidatavau, o dabar remiu; juk aš konservatorius, o jis juk liberalina partiją; juk aš katalikas, taigi turėčiau balsuoti už kurį nors iš dviejų kandidatų krikdemų.

Pamėginsiu į viską atsakyti iš eilės. Taip, prieš porą metų kandidatavau prieš Gabrielių Landsbergį partijos pirmininko rinkimuose, net ir nesitikėdamas labai ką nors laimėti, nes netikėjau juo. Netikėjau, kad pajėgs susidoroti su jam tenkančių uždavinių našta – per pusantrų metų reikėjo pasirengti Seimo rinkimų iššūkiui.

Netikėjau, kad bus savarankiškas lyderis, o ne ligtolinės partijos vadovybės statytinis. Netikėjau, kad, neturėdamas partinio darbo patirties, sugebės tapti mūsų politinę bendruomenę telkiančiu lyderiu.

Dabar remiu Gabrielių todėl, kad juo tikiu. O patikėjau, nes pamačiau, kaip per vos daugiau negu metus mūsų politinė jėga pradėjo keistis ir atsinaujinti, pasidarė atviresnė, prabilo į jaunimą.

Beveik pusė, 46 proc. visų už TS-LKD pirmąkart balsavusiųjų teigia taip balsavę dėl partijos atsinaujinimo. Partija tapo profesionalesnė ir veiksmingesnė, pradėjo keistis jos įvaizdis – darytis jautresnis ir patrauklesnis. Prasidėjo metamorfozės – kol kas matome tik jų pradžią. Tačiau jau dabar akivaizdūs jų rezultatai: Seimo rinkimuose laimėta daugiausiai balsų nuo 1996 metų, pralaužtos balsų „lubos“, pro kurias nepavyko prasiveržti du dešimtmečius. Balsų augimas įvyko visoje Lietuvoje, o ne tik didmiesčiuose, kaip teigia oponentai. (Nejaugi taip sunku pažiūrėti į VRK puslapį? Ar tiesiog patraukliau teigti „alternatyvią tiesą“, seniau vadinti tiesiog „melu“?) Taip, antrasis turas nelaimėtas, nes antrojo pasirinkimo balsus susirinko valstiečiai. Taip, mūsų įvaizdis dar tik pradėjo keistis, dar tebėra daug kam dygliuotas ir dvelkiantis „arogancija“. Taip, padaryta klaidų – neketinu to neigti. Tačiau kai kurių klaidos yra teisingesnės, negu kitų neklystamumas. Už TS-LKD balsavusių Lietuvos piliečių skaičiai, jaunimo eilės išankstinio balsavimo vietose kalba patys už save.

Taigi esame teisingame kelyje. Todėl, kaip tikras konservatorius, nemanau, kad reikia blaškytis ir taisyti tai, kas nesugedę. Einame teisinga linkme. Tikrai nėra pagrindo grąžyti rankas ir nurašyti visas ligšiolines pastangas tik todėl, kad pralaimėjome antrąjį turą. Apokaliptinių nuotaikų skleidimas nubraukia visa tai, kas buvo padaryta gerai ir teisingai, o svarbiausia – neleidžia matyti tikrosios padėties, tikrųjų sėkmės ir nesėkmės priežasčių. Tirštindami spalvas, rinkimų tikrai nelaimėsime.

Jei jau prakalbome apie konservatizmą, tai konservatizmas gali būti trejopas.

Yra tradicinių visuomenių konservatizmas, siekiantis kiek galima labiau išsergėti esamą visuomenės pavidalą, kuo mažiau keistis.

Yra romantinis reakcinis konservatizmas, siekiantis sugrąžinti į praeitį, atkurti idealizuotą istorinį visuomenės pavidalą – kaip būtų gražu, galvoja jo atstovai, jei galėtume grįžti į nekomplikuotas prieškario visuomenės vertybes.

Yra ir trečias konservatizmo pavidalas – konservatyvumas, kylantis iš nelaimingos, traumuotos, kompleksuotos visuomenės, smurto, skurdo, suirusių šeimų ir bendruomeninių saitų patirties. Tai konservatizmas kaip noras atkurti tai, kas sugriauta, sutaisyti, kas sulaužyta, pagydyti, kas sužeista – ar tai būtų besiskiriančios, smurtaujančios šeimos, ar savo valstybe nusivylę, su ja susvetimėję žmonės, ar be dėmesio palikti, tvirto pagrindo gyvenime negaunantys vaikai. Ir tai tikrai yra konservatizmas, net jeigu jis ir nekartoja įprastų Burke’iškų ištarų apie „sutartį tarp gyvųjų, mirusiųjų ir tų, kurie ateis“ bei kitų įprastinių konservatizmo loci communes. Gyvas rūpestis valstybe kaip mūsų visų bendrais namais, kaip oraus ir laisvo gyvenimo prielaida, rūpestis švietimu kaip visavertės, doros, civilizuotos asmenybės ugdymu, rūpestis šeimomis, kad jos gautų realią valstybės pagalbą (o ne tik teisingu šeimos apibrėžimu) – tai konservatyvūs impulsai, net jeigu jiems kartais pritrūksta konceptualios formuluotės, net jeigu kartais jie neatitinka trafaretinio konservatoriaus stereotipo. Toks yra ir Gabrieliaus Landsbergio konservatizmas.

Panašią įžvalgą į konservatizmą kaip maištą prieš iškreiptą, prasmę ir sveiką prasmę praradusią dabartį prieš šimtą suvirš metų aprašė G. K. Chestertonas, šitaip apibūdinęs savo romano herojų, irgi Gabrielių (surprise, surprise): „Nuo kūdikystės apsuptas visų įmanomų maišto rūšių, jis turėjo pakilti į kokį nors maištą, taigi jis pakilo maištui už vienintelį likusį dalyką – sveiką protą“. Mūsų deformuotoje, istorinių traumų tebekamuojamoje visuomenėje konservatizmo misija dažniausiai ir yra – sukilti už žmoniškumą ir sveiką protą.

O kaip ten su katalikybe, paklausite, – kodėl aš, katalikas, remiu ne tokį uolų, švelniai tariant, bažnyčios lankytoją Gabrielių Landsbergį? Dėl šito gaunu ypač daug laiškų – vieno nesusilaikysiu nepacitavęs: „Tiesiog negaliu išreikšt apgailestavimo, kad remiat rinkimuose Gabrielių Landsbergį. Iš tiesų tada man kyla rimtas klausimas, kokios tada jūsų pažiūros… Ko gero tikrai ne krikščioniškos… Nejaugi tiek melavot, kad tik patekt į seimą? Labai liūdna…“ Iki šiol nežinojau, kad vienoks ar kitoks balsavimas partijos pirmininko rinkimuose yra tikėjimo sąlyga ir priklausymo Katalikų Bažnyčiai kriterijus; nekantriai lauksiu atnaujintos Credo versijos. Tačiau, kaip sakoma, žmonės klausia, mintys jiems kyla įvairios, taigi teks atsakyti.

Galėčiau į šį klausimą atsakyti kiek lengvabūdiškai: todėl, kad renkame ne zakristijoną, o partijos lyderį. Rimtesnis atsakymas irgi yra iš esmės tas pats: renkant politinės partijos lyderį, svarbu daug savybių – svarbu vertybių visuma ir jos atitiktis bendrajam valstybės gėriui. Kitaip tariant, partijos lyderiu turi būti tas, iš kurio bus daugiausia naudos visiems, kuris geriausiai įvykdys šias pareigas. Ir čia vertinant kandidatų į lyderius tinkamumą svarbu visas savybių kompleksas: idėjų ir vizijos turėjimas, principingumas, asmeninis padorumas bei garbingumas, tiesos sakymas, gebėjimas telkti kitus ir dar daug kitų savybių.

Kurių vieni kandidatai turi daugiau, kiti mažiau. Nesiimsiu jų lyginti ir dėlioti paukščiukus: tas turi, tas ne. Pasakysiu tik tiek: darbo su Gabrieliumi patirtis – rinkimuose ir po jų, politikoje ir šalia jos – mane įtikino, kad tai asmuo, kurio motyvai siekiant partijos lyderio posto gryniausi. Kad jis labiausiai geba telkti skirtingas kartas ir įvairių visuomenės sluoksnių rinkėjus. Kad jis turi ilgalaikę viziją. Kad jis sugrąžina politikai patrauklumą ir nuotykio pažadą, nešdamas žinią jaunimui, jog politikoje dalyvauti ne tik garbinga, bet ir įdomu.

Ir jo nesuvaidintas žmoniškumas man tikresnis už kai kurių religingumą, kuriuo pernelyg dažnai mosuojant, jis tampa tiesiog skardžia triūba, kviečiančia kryžiaus žygiui į partijos pirmininko sostą. Arba teisuoliška beisbolo lazda konkurentams pliekti. Kažkaip turiu vis stiprėjantį įtarimą, kad Evangelija buvo ne visai apie tai.

Man daug kas kelia nerimą šioje pirmininko rinkimų kampanijoje. Ir aštrumas, ir susipriešinimas, ir kaltų ieškojimas. Ir ištisos kartos rinkėjų nurašymas lengva ranka, prabylant apie „liberalų jaunimėlį“, gyvenantį „glamūriniame Vilniaus burbule“.

Taip, jaunosios kartos vertybės kitokios, iš dalies liberalesnės, iš dalies tiesiog kitokios, dar tik besiklostančios į mums dar nepažįstamą ateities pavidalą. Tačiau kokia bus konservatizmo ateitis, jeigu viso to jaunimo, kuris, pirmąsyk balsuodamas rinkimuose, savo pirmą gyvenime balsą atidavė konservatoriams, neišlaikysime, neįtikinsime konservatyvia visuomenės vizija ir vertybėmis, jei negebėsime jo patraukti, kad ateitų, klausytųsi ir dalyvautų? Tačiau visų labiausiai man nerimą kelia mūsų politinės bendruomenės gundymas populizmu, gundymas trumpizmu.

Tai savotiškas politinis Stokholmo sindromas, kai pralaimėjus taip susižavima laimėjusiųjų galia, pačia nuogos galios idėja, kad valdžios siekiama bet kokia kaina: beatodairiškai veržiantis į valdančiąją koaliciją, skelbiant pasaulinę valstiečių revoliuciją prieš didmiesčius ir prieš elitą, išsižadant savos partijos tęstinumo ir garbingos istorijos („dvidešimt penkerius metus mes niekinome žmogų, pataikaudami oligarchams…“). Ar tikrai norime užbėgti dar toliau į politinę paraštę už Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“?

Ar tikrai norime leistis į darbietišką demagogiją, nors sveikas protas sako, kad tuo niekada nieko nelaimėsime – tai ne mūsų pašaukimas, ne tam atsirado šita partija, galų gale, visada atsiras tokių, kurie demagogiją praktikuoja geriau? Gelbėtojo, gelbėtojiško populizmo paieškos krizės akimirką šiai partijai pažįstamos. Kažkada tai atvedė prie valstybės vairo Rolandą Paksą. Dabar „vertybinis populizmas“ siūlomas kaip priešnuodis liberalizmui, dėl kurio skverbimosi į TS-LKD kaltinamas Gabrielius Landsbergis. Gąsdinama, kad dėl flirto su liberalizmu prarasime ar jau neva praradome savo tradicinį rinkėją (nors ir surinkome kaip niekad daug balsų – bet dabar valdo alternatyvūs faktai).

Tačiau ar iš tiesų neprarasime savo ištikimų rinkėjų, nusispjovę į sveiką protą, ieškodami įkvėpimo Lietuvos politikai Donaldo Trumpo populizme?

Galima daug kalbėti apie „tvirtą vertybių stuburą“, bet galiausiai bestuburis yra būtent populizmas, kalbantis ne tai, kaip yra, bet ką žmonės nori girdėti, apgaudinėjantis juos neįvykdomais pažadais ir kurstantis žemiausias aistras. Jo sukeltos bangos gali trumpam išnešti vieną ar kitą mūsų dienų herojų į politikos aukštumas. Tačiau kai dešimtmečių pastangos kurti ir brandinti politinę kultūrą nubraukiamos vienu mostu, primetant naujus politinės retorikos bukumo, tikrovės ignoravimo ir aistrų primityvumo „standartus“, civilizuotai politinei bendrijai jo padarytą žalą atitaisyti reikės ilgo laiko.

Gabrielius Landsbergis yra mąstančiosios dešinės lyderis. Ir jeigu, kuo aš nė akimirkai netikiu, mąstančių žmonių pasirodytų mažuma, tai reikš, kad TS-LKD nebėra ta politinė jėga, ta partija, į kurią aš – ir daugelis kitų – įstojo. Todėl ir pats balsuosiu, ir visus kviečiu balsuoti už Gabrielių Landsbergį.