Ne vienam į akis krito naujosios britų premjerės Theresos May rinkimų šūkis: A country that works for everyone, „Šalis, kuri gerai veikia kiekvienam“ – mintis, grąžinanti mus prie kilnios idėjos apie Didžiąją Britaniją kaip vieną tautą.

Ji nurodo į britų „vienos tautos konservatizmo“ (one nation Conservatism) tradiciją ir kviečia vienyti besiskaldančią ir susipriešinusią visuomenę. Šūkį šiek tiek bjauroja tik jo antroji dalis – Not just the privileged few, “Ne tik keletui privilegijuotųjų”, kuri vienos tautos idėją užtraukė ant socialistinio mąstymo kurpalio.

Vienos tautos konservatizmas – politinio mąstymo srovė, kurią pradėjo XIX a. antros pusės britų politikas, dusyk premjeras Benjaminas Disraelis. Dar prieš parlamentinės karjeros pradžią paskelbtame romane “Sibilė, arba dvi tautos” Disraelis kalba apie Didžiosios Britanijos susiskaldymą į “dvi tautas” – turtinguosius ir vargšus (beje, romanas pasirodė tais pačiais metais, kaip ir Engelso veikalas apie anglų darbininkų klasės padėtį): “Dvi tautos; tarp kurių nėra nei bendravimo, nei atjautos; kurios taip nieko nenutuokia viena apie kitos įpročius, mintis ir jausmus, tarsi jos būtų skirtingų juostų ar skirtingų planetų gyventojos; kurias suformavo skirtingas auklėjimas, kurios minta skirtingu maistu, elgiasi pagal skirtingas manieras ir nėra valdomos tų pačių įstatymų: turtingieji ir vargšai”. Disraelis visą savo politinę karjerą dirbo tam, kad šią prarają panaikintų, kurdamas konservatyvų atsaką nelygybės ir socialinės neteisybės iššūkiams.

Theresa May laimėjo britų konservatorių pirmininko rinkimus, pozicionuodama save kaip vienytoją – tokią, kuri suvienys ne tik balsavusius už Brexitą ir už pasilikimą ES, ne tik valstybės vienybę išsaugoti siekiančius anglus ir apie atsiskyrimą kalbėti vėl pradėjusius škotus bei šiaurės airius. Ne mažiau svarbu yra tai, kalbėjo premjere tapusi Theresa May nuo 10 Downing Street laiptų, kad „mes tikime sąjunga ne tik tarp Jungtinės Karalystės tautų, bet ir tarp visų mūsų piliečių – kiekvieno iš mūsų – kad ir kas mes būtume ir kad ir iš kur būtume kilę“, toliau kalbėdama apie iššūkius ir problemas, su kuriomis kasdien susiduria įvairių JK socialinių grupių nariai.

Norėjau pacituoti naujosios britų premjerės pavyzdį, nes ji buvo paskutinis lašas seniai brendusiai minčiai, kad bene pagrindinis politinis iššūkis Lietuvoje dabar yra tas pats – vienyti besiskaldančią, solidarumą ir bendros tapatybės jausmą praradusią mūsų visuomenę. Tas suskilimas diagnozuotas dar prieš keliolika metų. “Lietuvos tauta suskilusi į du politinius organizmus, gyvenančius toje pačioje teritorijoje, kalbančius daugiau ar mažiau ta pačia kalba, tačiau savo tikslais bei siekiais, savosios paskirties supratimu ir tikrovės suvokimu neturinčius beveik nieko bendro”, rašiau prieš penkiolika metų esė apie “Dvi Lietuvas”. Vieną Lietuvą, kuri prisitaikė prie Nepriklausomybės atneštų naujų gyvenimo sąlygų, atviro, konkurencingo pasaulio, prie globalizacijos bei rinkos ekonomikos ir suklestėjo naujų galimybių epochoje. Ir kitą Lietuvą, kuriai nauji iššūkiai buvo pernelyg netikėti, kurią sukrėtė staigi pastovių gyvenimo formų kaita, kuri nusivylė, kai naujasis gyvenimo pavidalas pagimdė naujas problemas, neteisybes ir įtampas. Pernelyg ilgai tą “kitą Lietuvą” tiesiog smerkėme ir žiūrėjome į ją pro pirštus, vildamiesi, kad anksčiau ar vėliau “viskas susitvarkys savaime”.

Pernelyg ilgai ignoravome tuos labai realius iššūkius, problemas ir neteisybes, kurie trukdo visiems Lietuvos piliečiams pasijusti Nepriklausomybės kaip “sėkmės istorijos” naratyvo herojais ir savos valstybės šeimininkais.

Dabar to susvetimėjimo mastas pradeda grėsti pačios valstybės ir laisvės pamatams, kaip rodo ne tik Brexito baigtis, bet ir Trumpo šmėkla, ir auganti radikalių populistinių judėjimų galia visoje Europoje. Visada buvo demagogų, siūlančių kardinalius sprendimus realioms problemoms, kurių valstybė nesprendžia (kaip imigracija), ir apeliuojančių į žemiausias žmogaus aistras.

Tačiau tik dabar šiam sprogstamam mišiniui atsirado detonatorius – kritinę ribą pasiekęs susvetimėjimas su valstybe, giluminis nepasitikėjimas demokratijos institucijomis ir mechanizmais, verčiantis žmones ieškoti „gelbėtojų“ ne tik (ir gal net ne tiek) Rytų Europos valstybėse, palyginti neseniai išsikrapščiusiose iš komunizmo, bet ir senos demokratijos valstybėse, pačiuose demokratijos lopšiuose – Jungtinėje Karalystėje ir JAV.

O to susvetimėjimo ir nepasitikėjimo priežastys aiškios. Didėjanti nelygybė, neauganti daugumos žmonių gerovė, stagnacijos ar net nuosmukio jausmas, užsiveriančios perspektyvos pasiekti geresnį gyvenimo standartą, eilinio piliečio bejėgiškumo jausmas kapitalo galios, neteisybės ir endemiškos korupcijos akivaizdoje. Visa tai kuria jausmą, kad esminis visuomeninis kontraktas šiurkščiai pažeistas ir nevykdomas – kad valstybė neveikia.

Ką tik pasirodžiusi McKinsey studija iškalbingu pavadinimu “Neturtingesni už savo tėvus? Nekylančios arba krentančios pajamos pažangiose ekonomikose” pateikia stulbinančius skaičius.

25 pažangiose pasaulio ekonomikose 2005 m. buvo mažiau nei 2 procentai (arba mažiau negu 10 milijonų) žmonių, kurių realios pajamos nusmuko arba nepakilo palyginti su 1993 m. būkle. Tuo tarpu 2014 m. tose pačiose valstybėse buvo net 65-70 procentų, arba 540-580 milijonų žmonių, kurių pajamos, palyginti su 2005 m., nusmuko arba nekilo.

Kitaip tariant, labiausiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse pusei milijardo žmonių gerovės lygis smuko arba negerėjo (o tai ne ką geriau). Pusė milijardo žmonių neturi pagrindo su viltimi žvelgti į ateitį. Ir, kaip pažymi McKinsey studija, šio reiškinio “poveikis gali būti daugiau negu vien tik ekonominis, jeigu ir toliau liks nutrūkusi sąsaja tarp BVP augimo ir pajamų augimo. […] Mūsų studija taip pat aptiko, kad tie, kurie nedarė pažangos ir nedėjo vilčių į ateitį […] dažniau rėmė nacionalistines politines partijas, kaip kad Prancūzijos Front National arba, Jungtinėje Karalystėje, rėmė iniciatyvą palikti Europos Sąjungą“.

Analogiškos studijos apie Lietuvos visuomenę neturime. Tačiau neturime ir pagrindo manyti, kad čia neveikia ta pati logika – juo labiau, kad kasdien susiduriame su tokio nusivylimo bei susvetimėjimo išprovokuotos negatyvios politinės laikysenos apraiškomis. Todėl, kaip iškart po Brexito rezultatų (ir gerokai prieš Theresos May šūkį) įžvalgiai rašė Vytautas Ališauskas, “Lietuvai šiandien reikia ne tik ginkluotis, bet ir integruotis – valstybė (t.y. valdantieji, kuriems ji patikėta) turi pradėti atvirą ir garbingą dialogą su visais, kurie joje jaučiasi marginalizuoti ir stokojantys orumo.” Valstybė turėtų ne nuspręsti, kad viena visuomenės grupė gali apsieiti be to, kita – be ano, “bet drauge ieškoti kuo daugiau žmonių tenkinančių sprendimų. Deja, bet moksliškai įrodyta, kad iš mažumų dažnai sumuojasi daugumos…”

Todėl negalime už borto – už valstybės dėmesio akiračio – palikti nė vieno žmogaus. Nei provincijos miestelio mokyklos mokinio, kuris negaus tokios kokybės išsilavinimo, kaip didmiesčio vaikas, ir kurio gyvenimo horizontus susiaurins brandos atestatas, liudijantis tik vieną dalyką – neatliktą valstybės pareigą jo atžvilgiu.

Nei provincijos mokytojo, su siaubu žiūrinčio į kasmet vis mažėjančią pirmokų klasę ir suprantančio, kad jau greitai tuos kelis likusius mokinius geltonas autobusiukas išveš į kitą mokyklą už keliolikos kilometrų, ir jo gyvenimo pašaukimas čia bus niekam nereikalingas. Nei lietuvio išeivio Anglijoje, norinčio lietuviškai ugdyti besistiebiantį sūnų ir išlaikyti ryšį su gimtąja žeme, tačiau nerandančio lietuvių kalbos mokytojo sekmadieninei lietuviškai mokyklėlei ir tuoj turėsiančio apsispręsti: ar darbo perspektyvas atverianti JK pilietybė – ar lietuviškas pasas. Nei vienišos motinos, desperatiškai mėginančios suderinti visų jėgų reikalaujantį darbą su rūpesčiu šeimos židiniu ir vaikų auklėjimu. Nei pagyvenusio žmogaus, kuris šeštojo dešimtmečio vidurio sulaukęs, bergždžiai bando rasti darbą, vis labiau suvokdamas, kad jo gyvenimiškos patirties ir kantrių įžvalgų nereikia tame naujajame drąsiame pasaulyje. Nei keturiasdešimtmečio, netikėtai pajutusio, kad nepaisant palyginti sėkmingos karjeros niekada nebeįstengs užsidirbti butui sostinėje.

Tas gyvenimo istorijas galima būtų vardyti ir toliau. Neteigiu ir nemanau, kad valstybė jiems turėtų kažką paprasčiausiai paimti ir duoti. Tačiau nė vieno jų negalima palikti be dėmesio, visiems reikia ieškoti sprendimų, kurie realiai padeda ir veikia.

Pernelyg dažnai mes, konservatoriai, galvodavome tik apie tą sėkmingąją visuomenės dalį, į ją nukreipdami politinę energiją ir mąstymą. Taikliai yra pastebėjęs Ramūnas Vilpišauskas: „Konservatoriai į rinkimus eina su „sėkmės istorijomis“. Toks įspūdis, kad norima orientuotis į tuos, kurie ir taip jau sėkmingai veikia“.

Tačiau mums neretai pritrūksta meilės visiems savo šalies žmonėms kasdienybėje. Ne tam idealizuotam piliečio tipui, kokį norėtume matyti, ne tokiems kaip mes – bet visiems savo šalies ir savo tautos žmonėms, kokie jie ir kad ir kur jie būtų. Be tokios meilės – tikros, o ne 20 minučių per savaitę pademonstruojamos viešųjų ryšių tikslais – nepavyks atkurti to bendrystės ir pasitikėjimo ryšio, kuriuo grindžiama laisva politinė bendrija.

Tai ne tik vertybinė nuostata, bet ir egzistencinė būtinybė. Negalime valstybės ateities raidos projekto statyti tik ant „proveržių“ ir „sėkmės istorijų“ – nors aš visiškai suprantu bei pripažįstu jų svarbą. Mums reikia visų mūsų piliečių, kad išliktume, kad išplauktume šioje neramioje neprognozuojamos geopolitikos ir plėšrios globalios konkurencijos jūroje. Kaip apgulties metu tenka apginkluoti senelius ir vaikus, taip dabar mes turime mobilizuoti visus rezervus – visus savo žmones įtraukti į Lietuvos ateities kūrimą. Lengva mobilizuoti jauną, išsilavinusį, dinamišką profesionalą – tačiau turime suprasti, kad savo tikslų nepasieksime, jeigu į valstybės ateities kūrimo projektą neįjungsime ir to 55-mečio, kuriam gal sunkiau prisitaikyti prie naujovių, tačiau kuris turi laiko subrandintos energijos ir išminties – drauge nesuteikdami jam prasmės galimybės, vilties, kad jis tebėra šiai visuomenei reikalingas. Štai čia yra tikroji erdvė kūrybai, čia reikalingi tikrai kūrybiški sprendimai valstybės politikai.

Turime mąstyti ne tik apie Lietuvos visuomenės patirtos modernizacijos laimėtojus, bet ir apie tuos, kurie pralaimėjo, bei stoti jų pusėje. Tai nėra „arba-arba“, bet „ir-ir“: sudarykime sąlygas dar sėkmingiau veikti laimėtojams – ir apginkime tuos, kurie gyvenimo kovoje pralaimi ne dėl savo kaltės. Todėl mums reikia ir lankstesnius darbo santykius įtvirtinančio Darbo kodekso (už kurį balsavau ir to neslepiu) – ir darbuotojų apsaugos nuo trumparegiško bei plėšraus išnaudojimo (su kuriuo, daug laiko praleisdamas Kaišiadoryse, nuolat tiesiogiai susiduriu). Kitaip ir toliau tęsis ta padėtis, apie kurią kalba Aušra Maldeikienė: „Mūsų darbuotojai turi vieną derybinę galią – emigruoti, ir jie masiškai tai daro“.

Mes turime savo politikos dėmesį nukreipti ir kurti realiai veikiančias priemones, kad padėtume tiems, kurie kiekvieną dieną paliekami už borto, įsijungti į bendrojo gėrio kūrimą.

To nepadarys liberalai, dogmatiškai įsitikinę, kad tereikia įvesti laisvos rinkos principus, ir jie viską išspręs. Aš esu už laisvą rinką – nėra atrasto kito, geresnio ekonominės vertės kūrimo mechanizmo – bet savaime pamatinio visuomenės susiskaldymo ir susvetimėjimo ji tikrai neišspręs. Juoba kad kalba šiuo atveju ne tik apie ekonomiką – apie valstybės pagrindus. To nepadarys socialdemokratai – kuriems apskritai niekas, išskyrus galios išsaugojimą, nerūpi – nei kiti kairieji, kurie valdišką „solidarumą“ diegtų ekonomikos stagnacijos, bendros gerovės smukimo ir visuomenės demoralizacijos kaina.

Tą galime padaryti tik mes, konservatoriai. Kurie ne visada tam skyrėme pakankamą dėmesį, ne visada į tai atsižvelgėme, tačiau dabar privalome keisti mąstymą, jeigu – ir tą sakau visai atsakingai, nedramatizuodamas – norime išlikti kaip laisva valstybė ir tauta. Tai nereiškia kažkokio paternalistinio pažado „pasirūpinti“ – įsipareigojimo visiems mokėti 1509 litus ar kažką panašaus.

Tai nėra pažadas, kad valstybė čiups ir išspręs visas visų problemas. Vienintelis dalykas, ką galime pažadėti – tai pakartoti Churchillio pažadą 1940 gegužės mėnesį:

„Aš neturiu ką pasiūlyti, išskyrus kraują, vargą, ašaras ir prakaitą“. Mes neturime ką pasiūlyti, išskyrus juodą sunkų bendrą darbą, siekiant atkurti sąžiningos ir solidarios visuomenės pagrindus. Tačiau dabar tai yra mūsų politinės bendrijos, mūsų valstybės ir tautos išsaugojimo sąlyga. Nepalikti už borto nė vieno Lietuvos žmogaus. Toks didysis šiandienos politinis iššūkis ir mūsų pareiga.