Sveiki visi!

Kas yra šiais laikais Politikos Komiteto ataskaita, darosi sunku suprasti, todėl bandau pateikti žodinę ataskaitą, jai iš vakaro pasiruošiau, bet išklausęs kunigo Algirdo Toliato invokacijas ir Gabrieliaus kalbos turėjau skubiai peržiūrėti savo kalbą.

Visų pirma, klausydamas Gabrieliaus kalbos, patyliukais pažiūrėjau internete, ką reiškia vardas „Gabrielius“. Atradau, kad hebrajiškai „Gabrielius“ reiškia „Dievo karys“. Pakeliui pažiūrėjau dar ir tai, ką reiškia „Andrius“ vardas – atradau, kad graikiškai tai reiškia „vyriškas, drąsus“ . Tyliai sau nutariau, kad Andriaus pakeitimas į Gabrielių yra pakeitimas tinkama linkme.

Kalbant rimčiau, nuo 2015 metų, kai Gabrielius buvo išrinktas TS-LKD pirmininku, partija tikrai pasikeitė. Ir daug pasiekė. Esame neblogai pasirengę ir mums, ir Lietuvai tenkantiems ateities iššūkiams.

Politikos komitetas – prie šių pokyčių taip pat prisidėjo. Aš net savo „vešlią“ šukuoseną dar labiau pakeičiau. Pagrindiniu komiteto uždaviniu  laikiau užduotį išlaikyti gyvybingą mūsų partijos svarbiausią savybę ir atsakomybę Lietuvai – brėžti valstybės politikos kryptis, kartais visai naujas, kartais tiesiog gilinant kai kurias rūdimis apsinešusias.

Šiame globaliame, Facebook’o ir Twiter’io pasaulyje labai nesunku pasiduoti greito tempo pagundai ir galvoti, kad valstybės gyvenime „turinio politika“ nebėra svarbi.

Politikos komitete mes stengėmės pasiekti, kad mūsų partija nepasiduotų tokiai pagundai, todėl daug dėmesio ir laiko skyrėme „turinio politikos” kūrybai ir tokios politikos įgyvendinimui. Tai darėme ir kolektyviai, ir individualiai.

Kunigas Algirdas invokacijoje kalbėjo apie prievolę būti gerai suderintu orkestru. Dėka savo žmonos, esu tapęs orkestrų specialistu. „Turinio politiką“ valstybės gyvenime vertinu kaip simfonijos partitūrą. Kaip žinia, simfoninis orkestras simfoninį koncertą scenoje pradeda nuo instrumentų derinimo, ir tuo metu girdime atskirų derinamų instrumentų skleidžiamų garsų kakofoniją. Tam, kad orkestras skleistų nebe kakofoniją, reikia, kad į sceną išeitų dirigentas ir padėtų orkestrui sugroti simfonijos partitūrą. Šiandien valstybės valdžioje vis dar matome orkestrantus, kurie vis dar tik derina instrumentus, simfonijos negirdime.

Mes Politikos komitete siekėme, kad partija turėtų gerą partitūrą ir būtų pasirengusi sugroti simfoniją. Todėl užsiėmėme turinio politikos kūrimu.

Taip per porą metų gimė visa serija mūsų turinio politikos kūrinių, politikos memorandumų, kurių didelė dalis gulė ir į rinkimams parengtą „Naują planą Lietuvai“. Paminėsiu tuos politikos memorandumus, kuriuos per šiuos 2 metus mes paskelbėme:

– „Kuriuo keliu eisime: Graikijos ar Airijos?”, skirtas Sumanios specializacijos tematikai;

– „Rusijos sulaikymo strategija Baltijos regione”;

– „Saugios socialinės aplinkos strategija: planas, kaip įveikti alkoholizmo priežastis ir pasekmes“;

– „Demokratijos erozija: iššūkiai ir pasekmės“;

– „Laimingų šeimų strategija“;

– „Kodėl ir kokios naujos švietimo koncepcijos reikia mūsų valstybei?“

– „Valstybės valdymo pertvarka“;

– „Tautinių bendrijų politika“.

Toks įdirbis politikos turinio kūryboje mums leidžia ir po rinkimų, būnant konstruktyvia opozicija,  ne tik kritikuoti valdžios klaidas, ne tik žadėti valdžiai paramą išmintingoms reformoms (jeigu tokių bus), bet ir imtis iniciatyvos įgyvendinant ir mūsų programos svarbias idėjas, ieškant joms platesnio pritarimo Seime ir Vyriausybėje.

Taip jau naujame Seime inicijavome „Gegužės 3-ios“ parlamentinę grupę, kuri imasi iniciatyvos įgyvendinti mūsų programoje išdėstytas Tautinių Bendrijų politikos nuostatas, daug dėmesio ir pastangų skyrėme tam, kad Lietuvos paramos Ukrainai planai butu labiau ambicingi ir efektyviai realizuojami; patyliukais stumiame į priekį viso Seimo vieningus veiksmus prieš Astravo statybas; pavyko įtikinti Seimą, kad 2020 m. gynybai butu skiriami 2.5% BVP; Mykolui Majauskui su kolegomis pavyko pasiekti, kad Seimas vieningai uždraustų smurtą prieš vaikus; šio Seimo daugumos apsisprendimo ir pritarimo laukia visas pluoštas įstatymų projektų, skirtų kovai su alkoholizmu, kuriuos dar praeitame Seime kartu su Antanu Matulu parengėme ir pateikėme Seimo svarstymui.

Taip, net ir būdami opozicijoje, siek tiek „rankinio valdymo“ būdu, kartais nematomu ir neafišuojamu, pasiekiame, kad valstybes politikoje, nepaisant to, kas yra valdžioje, liktų ne tik politikavimas, bet rastųsi ir politikos turinio.

Tokį politikos turinį reikia kurti ir reikia įgyvendinti. Tam reikia ir politinio profesionalumo ir politines patirties, gerąja to žodžio prasme, kuri paskutiniuose Seimo rinkimuose buvo stipriai menkinama. Deja, matau kad šiandienines valdžios vienas iš didžiausiu trūkumų ir yra politinio profesionalumo stoka. Todėl susidaro vaizdas, kad ateinančius 4 metus bus mokamasi ne tik anglų kalbos, bet ir kaip valstybę valdyti bei kaip rimtas reformas įgyvendinti. Mokytis, kaip žinia,  reikia visą gyvenimą, ir tai yra gerai, bet kartais ir dirbti reikia.

Kai valstybės politiniame  gyvenime ima stigti „politikos turinio“, valstybę ištinka dvi labai sunkios ligos: viena, tai ką esu pavadinęs „idėjine mažakraujyste“, antroji – tai, ką paskaičius Vyriausybės veiksmų planą, tenka pavadinti „ambicijų impotencija“. Valstybės gyvenimą idėjinė mažakraujystė ir ambicijų impotencija ištinka tada, kai valdžia savo veikloje suplanuoja daug judesių ir judesiukų, bet mažai kryptingo judėjimo. Tai yra sunkios ligos valstybes gyvenime simptomai.

Kai valstybės gyvenime nebėra aiškių didelių ambicijų, didelių sisteminių idėjų, kai darosi nebeaiški tolesnio valstybės kelio kryptis, kai valdžia nesugeba tokių ambicijų formuluoti, telkti joms plačią visuomenę, nesugeba brėžti aiškaus vaizdo, kaip Lietuva atrodys, ką ji bus pasiekusi 2020 metais, kai baigsis šio Seimo kadencija, tada ir gyvename tokios valstybinės mažakraujystės ir impotencijos sąlygomis. Valstybės gyvenimas lieka be turinio, o valstybės politiką pakeičia elementarus politikavimas.

Tą sakau ne tam, kad vien kritikuočiau dabartinę valdžią, tai sakau ir tam, kad ir mes patys nepasiduotume tokioms ligoms.

Nes tokią tuščią valstybės politikos  erdvę, nuvargintą idėjinės mažakraujystės ir ambicijų impotencijos,  labai greitai užpildo apokaliptinės pranašystės: kad Lietuvoje liks tik 2.5 miesto, kad didžioji dalis Lietuvos bus tik senų žmonių pensionatas, nes provincija liks be gyvybės, be jaunos energijos, be darbų ir be perspektyvos.

Tai išgirdės, aš noriu garsiai nusikeikti!

Airijos, Švedijos, Vokietijos provincija, regionai gyvena visai neblogai ir mes tai galime pasiekti. Bet tam reikia politikos turinio Lietuvoje ir kryptingų ambicijų.

Nustokime verkšlenti, bet užsibrėžkime sau kelias stambias ambicijas, kuriomis patys patikėtumėme ir kurių energingai siektumėme. Prasideda pavasaris ir tai pats metas atsisveikinti su žiemos depresija, sau išsikeliant keletą optimistinių ilgalaikių tikslų. Pabandysiu tai padaryti, įvardindamas 10 punktų – tai ką, mano įsitikinimu Lietuva turėtų užsibrėžti iki 2020 metų pasiekti:

1. 2020 pabaigoje Lietuva pagal BVP vienam gyventojui santykį (palyginamosiomis kainomis) turi atsidurti tarp ES stipriausių ekonomikų 15-tuko, o 2025 metais – turi patekti į 10-tuką;
2. 2020 metais pagal tarptautinius EBPO atliekamus švietimo sistemų tyrimo PISA rezultatus Lietuva turi 2 kartus sumažinti atsilikimą nuo Estijos, kuri šiuo metu pirmauja tarp Europos valstybių, o Lietuva artėja prie dugno;
3. 2020 metais pagal skurdo, socialinės atskirties, regionų atsilikimo parametrus Lietuva iš ES atsilikėlės turi tapti bent jau ES vidutinioke;
4. 2020 metais Lietuvoje alkoholio suvartojimas turi būti 30% mažesnis, nei yra dabar;
5. 2020 metais vaikų smurto atveju turi būti dvigubai mažiau nei yra dabar;
6. 2020 metais pagal Transparency International korupcijos tyrimo indeksus Lietuva turi būti švariausių pasaulio šalių 20-tuke (pernai iš 32 vietos nukritome į 38);
7. 2018 metais Lietuva turi tapti EBPO (OECD) nare ir turi pasiekti, kad Astravo AE statyba būtų sustabdyta.

Norint tai pasiekti reikia užsibrėžti ir keletą ambicingų instrumentinių tikslų, kurių įgyvendinimas leistų pasiekti mano įvardintų rezultatų:

1. 2020 metais į Lietuvos 7 pramoninius centrus provincijoje turi ateiti 5 kartus daugiau gamybinių investicijų (tame tarpe užsienio), nei ateina dabar.
2. 2020 metais Lietuva turi būti ne tik informacinių technologijų, bet ir biotechnologijų bei fotonikos regioniniu Nordic-Baltic centru, į kurį gausiai investuoja globalios didelės multinacionalinės kompanijos;
3. 2020 metais 2 Lietuvos nacionaliniai universitetai turi būti pasirengę globaliai konkurencijai, o likę 3 konkurencijai Baltijos regione.

Esu įsitikinės, kad tai įmanoma pasiekti. Tai pasiekus – pasibaigtų ir emigracija, ir skurdas, ir smurtas. Ir verkšlenimas.

Per 27 Nepriklausomybės metus, mums konservatoriams, teko tokia ypatinga misija – būti mūsų valstybėje efektyviausiais vaistais nuo idėjinės mažakraujystės ir ambicijų impotencijos. Pastoviai brėžėme ilgalaikes kryptis ir stūmėme ar traukėme permainų vežimą tomis kryptimis. Linkiu šios atsakomybės nesikratyti ir ateityje. Politikos komitetas yra pasiruošęs ir toliau išrašinėti tinkamų vaistų receptus mūsų politikos turiniui sustiprinti.