2017-09-25
Pranešėjų apsaugos įstatymas – Seimo sąžinės testas
Seime šį antradienį bus svarstomas neseniai parengtas Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas. Jis skirtas apsaugoti tuos, kurie praneša apie savo darbovietėje pastebėtą korupciją, kitus įstatymų pažeidimus.

Seime šį antradienį bus svarstomas neseniai parengtas Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas. Jis skirtas apsaugoti tuos, kurie praneša apie savo darbovietėje pastebėtą korupciją, kitus įstatymų pažeidimus. Dabar šie žmonės nesijaučia saugūs, o visuomenė, tai matydama, nėra skatinama viešinti negeroves. Pirmi bandymai priimti pranešėjus ginantį įstatymą Lietuvoje buvo nesėkmingi – Seime tuo metu lyg šmėkla klajojo nuostata, jog pranešėjai lygu skundikai. Tikiu, kad per dešimt metų įvyko pokyčių ne tik Seimo pavardžių sąraše, bet ir tautos išrinktųjų galvose.

Pranešėjų apsaugos įstatymo svarbiausias tikslas – užtikrinti, kad apie korupciją ir kitus įstatymų pažeidimus pranešę asmenys nesusilauktų neigiamų pasekmių iš darbdavių ir būtų apsaugoti valstybės.

Dabar pranešėjai gali būti persekiojami darbe ar  net  atleisti, juos galima paduoti į teismą ir dėl garbės ir orumo įžeidimo. Šiuo metu apie galimus pažeidimus savo darbovietėje pranešantys asmenys, jeigu nėra pripažįstami liudytojais baudžiamajame procese, neturi jokių aiškių apsaugos priemonių. Galiausiai net paties pranešėjo sąvoka mūsų teisinėje sistemoje iki šiol nebuvo apibrėžta.

Įstatyme – saugikliai nuo piktnaudžiavimo

Naujasis įstatymo projektas, kurį rengė įvairių institucijų atstovų ir Seimo narių grupė, numato užtikrinti pranešėjui visišką konfidencialumą, suteikti nemokamą teisinę pagalbą, kompensuoti tyrimo metu patirtas išlaidas, o taip pat teisę gauti atlygį už suteiktą vertingą informaciją.

Pristačius naujai parengtą projektą ir jo nuostatas, pasigirdo svarstymų, kad šiuo įstatymu gali imti naudotis su darbdaviu sąskaitas norintys suvesti piliečiai, o pranešimus priimantys pareigūnai bus užversti ne visada pagrįstais skundais. Kad taip nenutiktų, įstatyme numatytas aiškus mechanizmas, kaip veiks sistema nuo pranešimo pateikimo iki tyrimo atomazgos. Čia norėčiau pabrėžti labai svarbų dalyką – pažeidimu (apie kurį pranešė pilietis X) šio įstatymo rėmuose laikomas toks nusižengimas, kuris pažeidžia viešąjį interesą arba kelia jam grėsmę. Paprastai tariant, suvesti sąskaitas su blogiečiu viršininku šis įstatymas nepadės, nes tai susiję su vieno asmens galbūt pažeistomis teisėmis. Jis šiuo atveju nelaikomas pranešėju.

Viešajam interesui kyla grėsmė, kai darbuotojas aptinka, jog įstaigoje ar įmonėje vedama „juodoji“ buhalterija, imami kyšiai, „plaunami“ valstybės biudžeto pinigai ar kitaip piktnaudžiaujama. Tarkime, apie tai sužinojęs darbuotojas nusprendžia netylėti. Jis gali pranešti žinomus faktus įstaigos vadovybei arba, bijodamas galimo susidorojimo (o tai gana dažnai yra pagrįsta baimė), kreiptis tiesiogiai į kompetentingą instituciją. Pranešėjų apsaugos įstatymui įsigaliojus kompetentinga institucija taptų Generalinė prokuratūra. Gavę piliečio pranešimą apie korupciją ar kitus pažeidimus, prokurorai spręstų, ar pateikta informacija tikrai kelia grėsmę viešajam interesui, iškart užtikrintų piliečiui visišką konfidencialumą ir spręstų, ar jam suteikti pranešėjo statusą ir ar pradėti tyrimą. Šį koordinuotų Generalinė prokuratūra, o vykdytų arba ji pati, arba pavestų kitai institucijai pagal kompetenciją (pavyzdžiui, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai).

Viena institucija – daugiau patikimumo

Pristačius naujai parengtą Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą, pasigirdo nuomonių, esą nėra teisinga pavesti piliečių pranešimus priiminėti ir tyrimus organizuoti tik vienai institucijai. Esu įsitikinusi, jog kaip tik naudingiau turėti vieną instituciją, štai, kodėl.

Lietuva nėra geografiškai didelė valstybė, todėl logiška, kad pranešėjų apsauga būtų patikėta vienai institucijai. Net jeigu ir būtų numatyta, kad tokių institucijų yra ne viena, jų veiklą vis tiek reiktų kokiu nors būdu koordinuoti, taigi vis tiek turėtumėme vieną bent metodiškai vadovaujančią instituciją. Lietuvos dydis lemia, kad tarpinių grandžių galime išvengti. Taigi nehierarchinė ir konsoliduota struktūra yra greitesnė ir efektyvesnė.

 

Antra, būtina užtikrinti vieningą veikimo praktiką ir vienodus standartus. Labai svarbu išlaikyti pranešėjų konfidencialumą, suteikti jiems priklausančias garantijas. Tai daug paprasčiau pasiekti esant vienai institucijai.

Trečia, esant daugiau prižiūrinčių institucijų, susidurtumėme su situacija, kuomet priklausomai nuo to, į kurią instituciją kreiptasi, pranešėjo teisių įgyvendinimo galimybės būtų skirtingos.

Bene svarbiausias argumentas, kodėl darbo grupė pasirinko Generalinę prokuratūrą kaip pagrindinę pranešėjų apsaugą įgyvendinančią instituciją – jos nepriklausomumas. Niekas neturi teisės kištis į prokurorų darbą. Tai labai svarbu siekiant objektyviai ištirti pranešėjų skundus ir apginti viešąjį interesą, o juk tai viena iš esminių Generalinės prokuratūros funkcijų.

Ir apsaugos, ir skatins pranešti

Labai svarbu paminėti, kad Pranešėjų apsaugos įstatymas būtų realus ir veiksmingas įrankis saugant pranešusius žmones nuo neigiamų pasekmių. Įstatymas būtų taikomas ir viešajam, ir privačiam sektoriui. Pranešėju galėtų būti pripažintas ne tik darbo sutartimi su įstaiga susijęs asmuo, bet ir joje atliekantis praktiką, stažuotę, užsakytų darbų rangovas ir kt.

Įstatymui įsigaliojus darbdavys neturėtų teisės kaip nors kenkti darbuotojui. Pateikus informaciją apie pažeidimą, prieš pranešėją būtų draudžiama imtis drausminio poveikio priemonių – atleisti jį iš darbo, pažeminti pareigose, perkelti į kitą darbo vietą arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones – bauginti, priekabiauti, grasinti, sumažinti atlyginimą, pabloginti darbo sąlygas ir pan.

Taip pat pranešėju pripažintam asmeniui būtų užtikrinta nemokama teisinė pagalba. Tai labai svarbu žinant, jog daugelį žmonių nuo negerovių paviešinimo atgraso baimė būti tampomam po teismus ir dar ieškoti teisininko už savo pinigus. Jeigu pilietis siekia apginti valstybę nuo ją apvaginėjančių sukčių, valstybė turėtų jam padėti, o tuo pačiu skatinti ir kitus netylėti. Skatinimas galėtų būti išreikštas labai aiškia suma. Tarkime, asmuo suteikė vertingos informacijos apie įstaigoje vykdomą neskaidrų pirkimą. Atskleidus aferą, į valstybės biudžetą sugrįžtų „išplauti“ pinigai, o apie tai pranešęs asmuo gautų atlygį, proporcingą sugrąžintai sumai.

Įstatyme numatyta kompensuoti pranešėjui už tyrimo metu patirtas išlaidas. Kompensacijos suma siektų iki 50 bazinių socialinių išmokų (1900 eurų).

Dar svarbu paminėti ir tai, jog apie pažeidimą pranešęs pilietis galėtų išvengti atsakomybės už paties dalyvavimą neteisėtoje veikloje. Manau, jog tai irgi svarbi motyvacinė priemonė.

Kaimynai susitvarkė, o mes delsiame

Europos Sąjungos kontekste mes pranešėjų apsaugos požiūriu esame prie atsiliekančių šalių, nors ir prisiėmę tarptautinius įsipareigojimus pagal Jungtinių Tautų konvenciją prieš korupciją.

EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija), kurios nare siekia tapti Lietuva, ragina šalis nares priimti pranešėjų apsaugos priemones tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje.

Šiuo metu dešimt ES valstybių turi atskirą įstatymą, kuris užtikrina pranešėjų apsaugą. Tai Slovakija, Belgija, Vengrija, Jungtinė Karalystė, Nyderlandai. Kitos šalys (tarp jų ir Estija) pranešėjų apsaugą įtvirtino korupcijos prevencijos įstatyme ar kituose teisės aktuose. Kaimyninės Latvijos parlamentas netrukus turėtų priimti pranešėjus ginantį įstatymą, o Lietuva kartu su Bulgarija, Graikija, Portugalija, Ispanija ir Suomija iki šiol neturi įtvirtinto pranešėjų apsaugos instituto.

Labai tikiuosi, kad atsiras politinės valios rudens sesijoje priimti įstatymą, kuris nusiųs aiškų signalą visuomenei, kad pranešėjas – tai garbingas ir pilietiškas žmogus, o ne skundikas. Jeigu Seimo nariai suvoks, koks svarbus ir reikalingas šis įstatymas Lietuvai, pranešėjai nebebus paliekami likimo valioje, jais bus tinkamai pasirūpinta. Žmonės daugiau nebijos prabilti apie korupciją ir kitus pažeidimus, darančius didžiulę žalą valstybei.

Kitos aktualijos