Mūsų grupė – keturi kariai – išsiskleidę kryžmine vora slenkame pušynu per vis tirštėjančią vasaros nakties tamsą.

Atsargiai, kad nesukeltume triukšmo – kiek įmanoma tai daryti neprarandant tempo ir nepametant iš akių artimiausio voros nario – statome kojas į minkštą samanų kilimą, stengdamiesi, kad nepokštelėtų petim arba šautuvu užkliudyta šaka.

Einame mišku paraleliai siauram žvyro keliukui, nes prie kelio gali tykoti pasala arba patruliuoti “priešiškos” kariuomenės patruliai. Kalbamės retsykiais, pašnibždomis, daugiausia perdavinėjame komandas NATO gestų kalba, kurios “žodžius” juodėjančioje naktyje darosi vis sunkiau įžvelgti. Akys, dvi valandas prabuvę tamsoje, pradeda skirti miško mases ir proskynas, bet karinę gestų abėcėlę atpažįsta sunkiai: kas čia buvo – komanda “Stok” ar “Pagreitink tempą”?

Ant pečių – virš 20 kg sverianti kuprinė (“Kokių velnių aš pasiėmiau striukę tokiame karštyje ir atsarginius batus?”), rankose – pusšešto kilogramo švediškas AK-4, savanorių meiliai vadinamas “irklu” – ne ką už mane jaunesnis, bet tikslus ir patikimas. Amunicijos dirže – dar trys pilnos apkabos. Mūsų uždavinys – surasti Pabradės miškuose ir kemsynuose išmėtytus 10 taškų. Radę vieną tašką, sužinome sekančio koordinates. Pratybų legenda – mes veikiame priešo užnugaryje, kur mūsų ieško priešo patruliai ir tyko pasalos. Todėl ir einame ne keliu, o jėgas siurbte siurbiančiu samanų patalu, kuris vienoje vietoje pradeda virsti kemsynu. Tamsoje neįmanoma įžiūrėti, ar tamsuojantis plėmas – tvirta žemė, ar drėgnas pelkės paviršius; vienoje vietoje šlumšteliu iki kelių.

Sustojam tik retsykiais pažiūrėti į žemėlapį; glaudžiai sustoję ratu, kad pridengtume šviesą, trumpam įjungiame raudonu filtru užmaskuotą žibintuvėlį – raudona šviesa mažiausiai matos iš tolo. (Maršruto viduryje ši vadovėlinė gudrybė mus ilgam paklaidins – raudona šviesa visiškai “ištrina” žemėlapyje pažymėtą rusvą keliuką, todėl nuspręsim atsidūrę visai kitoje vietoje ir pusvalandį bergždžiai klaidžiosime pirmyn ir atgal, ieškodami čia turinčių būti – bet nesančių – orientyrų. Mįslę išspręsiu, tik pakeitęs žibintuvėlio filtrą, ir netikėtai žemėlapyje “atsiradusi” kelio juosta viską sustatys į savo vietas.)

O kol kas tyliai klampojam mišku. Staiga netoli kairėje įsijungia galingas prožektorius ir, nutvieksdamas mišką, pradeda suktis mūsų linkme. Per sekundės dalį spėji surasti artimiausią priedangą ir vienu šuoliu puolęs už jos krenti ant žemės, automatiškai užimdamas šaudymo padėtį gulint, dėdamas pirštą ant automato saugikio ir vildamasis, kad kuprinę pūpsančią tau ant nugaros, gal galima palaikyti kupstu. Šįkart pavojus aplenkia; prožektorius, perbraukęs porą sykių pirmyn ir atgal miško paviršiumi, vėl užgęsta, įsijungia variklis, ir patrulio mašinos burzgimas nutolsta keliu.

Pasala mus užklumpa prie penktojo taško, kai, palikęs grupės draugus pailsėti, nueinu prie proskynos ir keliuko sankirtoje juoduojančio medžių guoto ir pradedu nusirašinėti koordinates nuo lapelio, akių aukštyje kabančio ant pušies. Nakties tylą, regimą tamsos audeklą perplėšia drioksintys šūviai ir aštrūs žybsniai – netoli, ne daugiau dvidešimt metrų. Krentu į samanas, krisdamas dar išjungiu prožektorių ir iš šūvių dažnumo bandau suprasti – kiek ten tų šaudančių: du ar trys? Paleidęs kelis šūvius į šaudančių pusę, perbėgu tolėliau, į nuvirtusio medžio priedangą. Pačiu laiku – į tą vietą, kur ką tik buvau, šnypšdama atlekia imitacinė “granata”.

Nors žinau, kad čia tik kovinis žaidimas, kad šaudome tuščiais šoviniais, pajuntu tą mūšio adrenaliną ir įtampą, kai pavojus – čia pat, ir likimą nulemia sekundės dalys. Pagalvoju – o kaip turėjo jaustis mano senelio būrio partizanai, kai tikra stribų pasala iš gimtinės miško prapliupdavo švinu ir mirtimi?

Grįžtu pas grupę ir nusprendžiam pasalą šturmuoti, apeidami iš kairės. Galėtume ją tiesiog aplenkti ir leistis toliau – bet nespėjau nusirašyti antrosios koordinatės ir atsižymėti lape, kad čia mūsų būta. Palikę kuprines, atsargiai, kaip įmanoma tyliau, judam plačiu spinduliu, kol priartėjam prie vietos, iš kur mačiau šūvius. Davus ženklą, rikiuote “judu-dengiu” trumpais perbėgimais šaudydami veržiamės į priekį. Eglių dengiamoje lomoje iš pradžių – sutrikimas ir šurmulys: iš šios pusės atakos nesitikėjo, paskui trumpas atsišaudymas, galiausiai – tyla: “priešas” paliko poziciją.

Sakysite, suaugusių vyrų žaidimai taikos metu – kas mus puls? Taip žmonės manė ir Ukrainoje, ir kai jau buvo užpulti, tūkstančiai nepasirengusių ukrainiečių pateko tiesiai į žiauraus karo žvėries nasrus. Mačiau juos, kai lankiausi karo ligoninėse, mačiau jų šeimas Ukrainos rytuose – vaikus, bėgančius slėptis vos išgirdus lėktuvo garsą, žmonas, motinas, išdraskytus namus ir gyvenimus. Priešas smogė netikėtai ir skaudžiai.

Todėl dabar, kai pasaulis aplink mus praranda bet kokį prognozuojamumą, kai žiūrėdamas į ateitį, matai vien ūkanas, neaiškumą, grėsmes, kai niekuo, kas iki šiol atrodė nepajudinama, nebegali pasikliauti, man atrodo, kiekvieno jauno vyro pareiga turi būti mokėti valdyti ginklą ir būti pasirengus, jei prireiks (neduokdie!) pakelti jį Tėvynei ginti.

Žinau, kad daugeliui jaunų žmonių nėra lengva atrasti laiko mokslo-darbo-pramogų karuselėje ir pasiryžti atlikti savanorio bazinį karinį parengimą. Pernai, kai atvykau į Ruklą tapti kariu savanoriu, sutikau būrelį maištaujančio jaunimėlio ir keletą meniškos sielos jautruolių. Tiesa, tarp jų buvau ir aš – ne toks jaunas ir ne toks lieknas kaip jie. Trys savaitės intensyvių karinių mokymų, šimtai atsispaudimų, nubėgtų kilometrų, mažais gabaliukais pasidalintos, kad užtektų visiems, šokolado plytelės žygio metu, už bausmę užsiūtos kišenės, naktinių žygių išbandymai pavertė mus vienu kariniu vienetu, kurį sieja saitai, gilesni, negu klasiokių, bendradarbių ar net šeimos ryšys.

Tos bendrystės kaina – prakaitas, vargas, pro sukąstus dantis išsiveržiantys keiksmai, kai atrodo, nebegali žengti nė žingsnio. Taip, tai tikrai nėra lengva, tačiau patikėkit – viską atperka pasididžiavimas, kai prieš suklupusių karių grandinę vėjas neša balsu skaitomos ir visų kaip vienas balsu atkartojamos priesaikos žodžiu: “be išlygų prisiekiu ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę”…