„Europos Sąjungai (ES) atėjo galas. Tai pabaigos pradžia“, – drąsiai teigia euroskeptikai. Kalbos apie ES mirtį pagarsėjo po prieš keletą savaičių Nyderlanduose įvykusio referendumo, kurio metu rinkėjai ištarė griežtą „NE“ ES asociacijos sutarčiai su Ukraina. Nors referendumas buvo patariamasis, jo rezultatai tapo rimtu galvos skausmu Nyderlandų vyriausybei. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko, europarlamentaro Gabrieliaus Landsbergio teigimu, tai išties gali suvirpinti ES pamatus, tačiau kalbėti apie Sąjungos mirtį yra gerokai per anksti.

Nyderlanduose vykusiame referendume olandai nubalsavo prieš Ukrainos asociaciją su ES. Ekspertų teigimu, žmonės referendumo metu pasinaudojo proga išsakyti, ką galvoja apie savo valdžią bei ES vykdomą politiką. Taip pat artėja britų balsavimas. Kur veda visi šie ES referendumai?

Iš tikrųjų sudėtinga yra kalbėti. Viena vertus, referendumai, kaip visuomenės teisė atsakyti į svarbius klausimus, yra vienas iš svarbių demokratijos pagrindų. Matom Šveicariją, kuri vos ne stadiono statymo klausimus sprendžia referendumais. Kita vertus, žiūrint į svarbiausius ES įvykusius referendumus, kartais susidaro įspūdis, kad jie sprendžia ne tą klausimą, kuris užduodamas. Žmonės dažniau išreiškia nepasitikėjimą savo valdžia.

Jeigu mes žiūrėtume į Nyderlanduose įvykusį referendumą – kiek žmonių buvo įsigilinę į tai, ką išties ta sutartis reiškia? Man teko dirbti ir su Ukrainos failu Europos Parlamente – tos prekybos apimtys, ką Ukraina dabar įgauna teisę eksportuoti be papildomų tarifų į ES, juokingos, nepaprastai mažos apimtys. Akivaizdu, kad nei Olandijos gamintojai, nei prekybininkai tikrai nebūtų niekaip paveikti. Akivaizdu, kad argumentai, kuriuos jie naudojo, nebuvo susiję su prekyba.

Aš matau pavojingą tendenciją, kai visuomenės nepasitenkinimas – ar valdžia, ar ES, ar demokratija apskritai – lemia sudėtingus veiksmus, ką dabar Europos Sąjunga turi daryti su ta sutartimi, kai 27 valstybės yra ją ratifikavusios. Netgi Olandijos parlamentas yra ratifikavęs šią sutartį. Tai yra žmonių nepasitenkinimo savo valdžia parodymas, kas išties gali būti ES pamatų virpinimas.


Referendumas buvo patariamasis. Kas būtų, jei ES surastų būdą, kaip apeiti jo rezultatus?


Jeigu ES surastų būdą, kaip išvengti konfrontacijos su referendumo rezultatais, manau, kad tai keltų dar didesnį žmonių nepasitenkinimą. Didžiosios Britanijos atveju matome, kad didžiausia problema yra tai, jog konservatorių partija yra pasidalinusi tarp euroskeptikų ir eurooptimistų. Vienai iš šių grupių vadovauja Borisas Johnsonas, Londono meras, kitai – Davidas Cameronas, premjeras.

Akivaizdu, kad D. Cameronas ieškojo politinio spendimo, kaip abi puses sulipdyti, ir pasirinko referendumo kelią. Vėlgi jis sprendžia labiau savo vidinę partijos problemą, o ne Didžiosios Britanijos ar netgi ne ES. Tuo metu pasekmės, jei žmonės pasirinktų išstoti iš ES, kaip sutaria ekonomistai, jos grasintų ne tik Didžiajai Britanijai, ne tik ES. Tai būtų pasaulinės pasekmės.

Pasaulis gali patekti į naują ekonominę krizę vien dėl tokio vieno referendumo. Vėlgi aš atsargiai klausiu, ar tikrai žmonės turi visą informaciją, priimdami tokį didelį ir svarbų sprendimą? Klausimas apskritai tampa filosofinis: kokia tada yra atstovaujamosios demokratijos ateitis? Dėl ko mes išrenkam žmones, kodėl mes turim rinkimus, kodėl mes atiduodam mandatus politikams spręsti ir priimti sprendimus? Dėl to, kad jie prisiima atsakomybę prieš savo rinkėjus. Vis dėlto be gilios tradicijos, tokios, kurią turi Šveicarija, matau tam tikrų referendumo pavojų.

Olandų Laisvės partijos lyderis, antiimigracinių pažiūrų parlamentaras Geertas Wildersas teigė, kad tai gali būti „ES pabaigos pradžia“. Ar įžvelgiate jo žodžiuose tiesos?

Kalbos apie ES mirtį yra šiek tiek ankstyvos, bet klausimų iš tikrųjų kelia: ką ES darys toliau, jei tokių referendumų bus daugiau? Pavyzdys – EP mes balsavome už daugybę skirtingų dokumentų, kuriuos patvirtinome, kai kurie jų turi implikacijų visai Europos visuomenei. Kas būtų, jeigu kiekvieną patvirtintą dokumentą būtų galima atmesti referendumu, tuomet kyla klausimas, kam išvis EP yra reikalingas?

Galbūt ateis diena, kai pabėgėlių klausimus imsime spręsti referendumais? Kas bus, jei referendumais imsime spręsti ir taikos misijų ES kaimynystėje klausimus?

Aš manau, kad mes matytume tą patį reiškinį. Balsuotų tam tikra dalis žmonių, kuri nepatenkinta esama valdžia, jos sprendimais, kurie gali būti net nesusiję su referendumo klausimu. Mes matytume nepasitenkinimo išraišką.

Manau, kad Lietuvoje matėme panašų dalyką, kai 2012 m. buvo referendumas dėl Visagino AE. Žmonės tuo referendumu, manau, pasakė, kad jie tiesiog norėjo valdžios pasikeitimo, o ne iš tikrųjų buvo įsigilinę ir atsakė nuoširdžiai į tą klausimą, ar tikrai AE Lietuvoje nereikalinga.