Naujosios Vyriausybės programos projektas jau tapo apžvalgininkų, politologų, ekonomistų diskusijų objektu.

Žodį tars ir opozicija. Be abejo, opozicija neturi užsiimti kritika tik vardan kritikos, bet ji visada turi būti pasiruošusi kelti klausimus, kai atsakymų į tai, kaip bus sprendžiami esminiai iššūkiai valstybei, nėra.

Lietuva – vieno miesto valstybė?

Viena didžiausių šiandieninių Lietuvos problemų – regioninė atskirtis. Pavyzdžiui, nedarbo lygis regionuose 2015 metais buvo 1,7 karto (o jaunino – 2 kartus) didesnis nei trijose didžiausiose Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse. Tai skatina žmonių, ypač jaunimo, emigraciją tiek į didžiuosius miestus, tiek į kitas šalis.

Jauni žmonės, neturėdami pakankamai galimybių įsitvirtinti, susikurti bent minimalios gerovės, palieka regionus. Jiems išvykstant, regionuose traukiasi verslas, gamyba, sukuriama BVP dalis. Susidaro uždaras nedarbo ir emigracijos ratas. Todėl šalia naujosios Vyriausybės programoje įvardytų pakankamai abstrakčių investicinio patrauklumo didinimo, verslumo, inovacijų skatinimo, gyvenimo kokybės gerinimo priemonių būtinos papildomos paskatos gyventojams kuris regionuose, nes investicijos ateina ir darbo vietos atsiranda ten, kur kuriasi gyventojai.

LVŽS savo rinkiminėje programoje teigė, jog sieks įvesti „būsto paskolos palūkanas arba nuomos mokesčius dengiančias subsidijas jaunoms (iki 35 m.) šeimoms, įsigyjančioms būstą ne didmiesčiuose“. Tuo tarpu LSDP kalbėjo apie valstybės paramą mažas pajamas gaunančioms šeimoms, kurios įsigyja pirmąjį būstą ar nuomojasi būstą rinkos sąlygomis, nepriklausomai nuo gyvenamosios teritorijos.

Tuo tarpu vienoje iš naujosios Vyriausybės programos versijų kalbama apie gyventojų pajamų mokesčio lengvatas pirmojo būsto paskolų palūkanoms mokėti, tam nustatant kasmet indeksuojamą papildomą bendrą neapmokestinamąjį pajamų dydį. Tačiau viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad šis šios nuostatos naujausiame programos projekte nebeliko. Tad ką reikėtų daryti šioje srityje?

Besikuriančiam jaunam žmogui ar šeimai itin aktualus būsto klausimas, todėl tokiems žmonėms reikalinga papildoma valstybės parama jų būsto poreikiams tenkinti, ir ypač regionuose. Todėl turi būti suteikta papildoma subsidija, kuria šeimos galėtų kompensuoti dalį savo kredito, skirto pirmajam būstui įsigyti ne didmiesčiuose ar kurortinės teritorijos statusą turinčiose savivaldybėse. Be to, būtina palengvinti sąlygas šeimoms, besikuriančioms šalies regionuose, neatlygintinai naudoti laisvą valstybinę žemę gyvenamajam būstui statyti.

Jei kaimuose bei mažesniuose miesteliuose gyventojų skaičius būtų bent jau stabilus, o reikšmingą dalį bendruomenių sudarytų darbingo amžiaus žmonės, atsirastų papildomų sąlygų kurtis verslams, naujiems stambiems projektams. Regionų vystymas ir parama jaunoms šeimoms ilgalaikėje perspektyvoje prisidėtų ir prie emigracijos ir demografinių problemų sprendimo. Kaip sinchronizuosimės su Vakarais be elektros generavimo pajėgumų?

Šiuo metu vienas svarbiausių energetikos politikos uždavinių – Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacija su kontinentinės Europos tinklais. Tai būtų paskutinis žingsnis užtikrinant Baltijos šalies energetinį saugumą ir pilną integraciją į ES energetikos rinką. Tam reikės nutiesti antrąją elektros jungtį su Lenkija. Tai akcentuojama naujosios Vyriausybės programoje.

Tačiau sinchronizacija yra grynai techninis sprendimas, suteiksiantis nepriklausomybę nuo Rusijos valdomos IPS/UPS energetinės sistemos. 2013 m. Švedijos ekspertų parengtos studijos dėl Baltijos šalių sinchronizavimo su kontinentiniais Europos tinklais išvados rodo, jog tam, kad sinchronizacija sukurtų pridėtinę vertę, regione reikalingi generaciniai pajėgumai, kurių gaminama elektros energija būtų transportuojama tomis jungtimis. Turint omeny ateityje regione augsiantį elektros energijos poreikį, klausimas, ar bus kaip nors siekiama, pavyzdžiui, su regiono partneriais, plėtoti bazinio konkurencingo elektros energijos generavimo pajėgumus? Jei taip, kur ir kokie jie būtų?

Ar turėsime realią aukštojo mokslo reformą?

Šiuo atveju verta atkreiptinas dėmesys į aukštojo mokslo reformą ir į vieną jos uždavinių – aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimą. Darnios Lietuvos Vyriausybės programoje teigiama, jog aukštosios mokyklos bus skatinamos bendradarbiauti su socialiniais ir verslo partneriais, kas išties yra gerai. Taip pat nurodyta, kad „kelios aukštosios mokyklos susijungs į stambesnius vienetus, bus skurtas tarptautiniu mastu konkurencingų aukštųjų mokyklų tinklas“. Vėlgi trūksta konkretumo, ką reiškia „kelios“.

Lietuva turi 45 aukštąsias mokyklas ir net 1,8 tūkst. studijų programų, kai, pavyzdžiui, Estija – 21 aukštąją mokyklą ir 200 studijų programų, Suomija – tik 15 universitetų ir 450 studijų programų. Daugelyje ES valstybių vyksta aukštųjų mokyklų jungimas, o Lietuvoje apie tai dar tik diskutuojama, nors per septynerius metus studentų skaičius šalyje sumažėjo trečdaliu. Vadinasi, nemaža dalis lėšų nukeliauja ne studijoms ir aukštojo mokslo kokybei, o aukštųjų mokyklų administravimui, pastatų skaičiui ir kvadratūrai. Dėl to vienam studentui tenkančių lėšų skaičius yra vienas mažiausių ES. Todėl jungiant šalies aukštųjų mokyklų tinklą padidėtų aukštojo mokslo finansavimas ir kokybė. Reforma turi būti reali, o ne simbolinė ar popierinė.