Balsavimas Seime dėl naujojo Darbo kodekso įrodė tai, ką nujautėme senokai – socialdemokratijos Lietuvoje nėra.

Nors niekada, išskyrus Vasario 16-osios akto signataro Stepono Kairio laikus, jos ir nebuvo.

Lietuvos socialdemokratų partija, atkūrus nepriklausomybę, pasitarnavo tik kaip priedanga buvusiems komunistams pritapti prie kitokios politinės sistemos. Šiandien dauguma socialdemokratų frakcijos narių drąsiai balsuoja už tai, kad iš Darbo kodekso būtų išbraukta konstitucinė nuostata, jog darbininkas socialiniu požiūriu yra silpnesnė – mažiau derybinių galių turinti darbo santykių – šalis. Paradoksalu? Verčiau tai laikyti dar vienu įrodymu, kad Lietuvos socialdemokratinės minties likučiai paskendo neoliberalizmo srovėje.

Per pastaruosius ketverius metus, kuomet po krizės atsigavusi ekonomika augo, socialdemokratai taip ir nepabandė spręsti socialinės atskirties problemų. To nedaroma, nors Lietuvoje 27,3 proc. gyventojų vis dar yra ties skurdo rizikos riba, o gaunančiųjų pensiją socialinės atskirties lygis siekė 31,9 proc. – dvigubai daugiau nei ES vidurkis (17,8 proc.). Pagal pajamų nelygybę esame ketvirtoje vietoje visoje ES, nes pajamos ir toliau sparčiausiai auga turtingiausiems.

Šią tendenciją konstatuoja ir Europos Komisija, kurios ataskaitoje teigiama, jog mažas pajamas gaunančiųjų asmenų apmokestinimas yra per didelis, o kapitalo mokesčiai net trečdaliu mažesni nei ES vidurkis.

Todėl būtina pritarti prezidentės veto bei siūlymams Darbo kodekso tobulinimui. Reikia ne tik sugrąžinti nuostatą, kad darbuotojas yra silpnesnė, mažiau derybinių galių turinti darbo santykių šalis, bet ir atsisakyti socialiai nesaugių „nulinių“ darbo sutarčių. Tokios sutartys yra įteisintos tik penkiose ES valstybėse – Didžioje Britanijoje, Airijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje, kuriose dėl didėjančio tokių sutarčių skaičiaus ir dėl to mažėjančio darbuotojų socialinio saugumo nuolatos vyksta aštrios diskusijos. Kitaip tariant, tai nėra pasiteisinęs reglamentavimas.

Be to, terminuotas darbo sutartis nuolatiniam darbui galima leisti tik kolektyvinėse sutartyse numatytais atvejais. Terminuotos darbo sutartys suteikia galimybę darbdaviams prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių sąlygų, tačiau darbuotojai, dirbantys pagal terminuotas darbo sutartis, taip pat yra socialiai pažeidžiamesni nei darbuotojai, dirbantys pagal neterminuotas darbo sutartis. Todėl įtvirtinus galimybę tokias sutartis sudaryti tik tada, kai dėl to susitariama kolektyvinėje sutartyje, atsirastų papildomas saugiklis darbuotojų interesų labui.

Žinoma, negalima ginčytis, kad darbo santykių lankstumą reikia gerinti. Pasaulio ekonomikos forumo 2014–2015 m. pasaulinio konkurencingumo ataskaitoje Lietuva pagal darbo rinkos efektyvumą užima 53 vietą, o pagal darbo santykių lankstumą rikiuojasi tik 106 iš 144 valstybių. Todėl lankstesni santykiai leistų verslui greičiau reaguoti į rinkos pokyčius ir padidintų šalies konkurencingumą. Tačiau tai negali vykti buldozeriu diegant neoliberalias nuostatas bei paliekant nuošalyje socialinių partnerių interesus. Deja, dabartinė valdančioji socialdemokratų partija ir buvo pagrindinis neoliberalių nuostatų diegimo variklis.

Vis dėlto tai, kas šiandien vyksta su Lietuvos socialdemokratais, nėra unikalus reiškinys. Nuo savo principų nutolę britų leiboristai, kurie patikėjo Tony Blairo „trečiojo kelio“ idėja bei atsisakė principinių nuostatų, šiandien yra priversti mokėti didelę kainą. Ne veltui partijos lyderiu tapo radikalus kairysis Jeremy Corbynas, kuris ragina atsigręžti atgal. Tai plačiųjų leiboristų masių protestas prieš kadaise įvykusį partijos posūkį neoliberalizmo link.

Panašias problemas išgyvena ir JAV demokratai, kurių gretose išpopuliarėjo Bernie Sandersas.

Lietuvos kairiesiems gresia ir kitokie scenarijai – pavyzdžiui, Vengrijoje ar Lenkijoje tokios partijos apskritai prarado įtaką bei praktiškai išnyko iš politinio žemėlapio. Tai buvo rinkėjų bausmė už nutolimą nuo politinių principų. Kadangi nebenorima atstovauti tradicinio elektorato – dirbančiųjų, socialiai jautriausių sluoksnių – Lietuvos socialdemokratai, panašu, po truputį kryps į daugelyje Vakarų Europos valstybių kairiųjų pramintą taką. LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) bendruomenė, iš „totalitarinių“ šeimos pančių išsivaduoti bandančios feministės, Vakarų Europos šalių pilietybę turintys musulmonai – pagrindiniai Vakarų Europos socialistų rinkėjai. O gal tai irgi – Lietuvos socialdemokratijos ateitis?

Kadangi tikrosios socialdemokratijos Lietuvoje nėra, ištiesti ranką socialiai jautriausiems Lietuvos gyventojams turi krikščionys demokratai ir socialiai jautraus konservatizmo atstovai, atsiliepdami į skurdžiausių Lietuvos žmonių problemas.

Juo labiau, kad jie turi puikių pavyzdžių: dabartiniai Vokietijos valdantieji, Krikščionys demokratai, įgyvendina socialiosios rinkos ekonomikos modelį. Jo šaknys – krikščioniškosios etikos ir žmogaus sampratoje, jungiančioje du svarbiausius principus – laisvą rinką ir ekonominę etiką (socialinį teisingumą). Praktikoje tai reiškia, jog rinka remiasi liberaliais paklausos ir pasiūlos dėsniais, tačiau valstybės svertų pagalba neleidžiama įsivyrauti vienam ar keliems veikėjams, kurie iškreiptų ekonomikos veikimą. Todėl dedamos didelės pastangos skatinant smulkųjį šeimų ir bendruomenių verslą.

Greta to veikia ir antrasis polis – socialus jautrumas ir etika, nepaliekantys nuošalyje jaunų šeimų, neįgaliųjų, senjorų, kitų socialiai jautrių grupių, kurios ne tik sulaukia deramos paramos, bet ir yra skatinamos pagal galimybes įsitraukti į bendros gerovės kūrimą.