Ar jau visi paskelbėte savo įžvalgas apie Trumpo išrinkimą? Visi, taip? Ačiū! Tuomet aš pasiūlysiu savo trigrašį.

Dauguma komentuojančiųjų dabar bando įžvelgti sidabrinį pamušalą Trumpo išrinkimo debesiui: jis valdys ne vienas, Kongresas jį sutramdys, komanda jį sutramdys, galų gale, atsiskleis jo tikroji pusė – o visas tas populistinis rėkalojimas buvo tik rinkimų kampanijos dalis.

Gal ir taip. O gal ir ne. Ateitis parodys. Tačiau yra Amerikos rinkimų pamokos, kurias galime matyti jau dabar. Kai kur jos persikloja su Brexito pamokomis. Kai kur – ne.

Taigi, pradedame.

(1) Banalu, bet reikia dar ir dar pakartoti: ignoruoti problemą todėl, kad ją kelia ir nuo jos kenčia „neteisingi“ žmonės – ne tokie išsilavinę, ne tokie sėkmingi, ne tokie racionalūs kaip mes, – atmesti problemą todėl, kad tai „populistinis“ klausimas, todėl, kad viešojoje erdvėje ją kelti nepatogu ir rizikinga (kaip kad buvo su imigracijos klausimu JK ir JAV) – tai kasti sau duobę, pjauti sėdimą šaką, muiluoti sau virvę. Ir visiškai pagrįstai – nes sakyti žmonėms: „Čia problemos nėra“, kai jie ją mato ir jaučia, reiškia paminti esminį demokratijos, demokratinio atstovavimo principą. Tuomet jie susiras kitą atstovą, kuris labiau į juos įsiklauso, kuris tą problemą pripažins, iškels, padarys savo vėliava. TAČIAU: neignoruoti problemos – tai ne tas pat, kas priimti jų siūlomą sprendimą („Mažos pensijos? – Sumažinsim nekenčiamą Seimą!“) ir ištransliuoti rinkėjams atgal simplistinį receptą: „Pastatysime sieną su Meksika!“ Tuo nepopulistas nuo populisto ir skiriasi – ne problemų pripažinimu, bet siūlomais sprendimais, jų logika ir kokybe.

(2) Taip, demokratijos krizė yra ir ji gilėja – bet ne todėl, kad JAV išsirinko Trumpą ar Didžioji Britanija nutarė pasitraukti iš ES. Tarsi išrinkus Hillary Clinton ar britams nusprendus pasilikti (o taip visiškai galėjo nutikti) demokratijos krizės nebebūtų – „Viskas gerai, business as usual“. Juk nesunku įsivaizduoti situaciją, kur žmogus dirbtiniais oranžiniais plaukais pagrįstai išrenkamas galingiausios pasaulio valstybės prezidentu ar Jungtinė Karalystė pasitraukia iš Europos Sąjungos (beje, prieš 40 metų to vos neįvyko).

Demokratijos krizę liudija ne rinkimų rezultatas, bet metodai, kelias, kuriuo iki jo buvo ateita, sprendimo kokybė. Jeigu Trumpas nugali todėl, kad visiems taip patinka jo vulgarumas ir intelekto nesuteršta vieša laikysena, „Yuuuge!“ kartojimas, nė nepasivarginant paaiškinti, kaip tas „Yuuge“ ir „Great“ bus pasiekta, tai kaip iš tokios visuomenės galima tikėtis adekvataus, toliaregiško sprendimo sudėtingų iššūkių akivaizdoje, kurių XXI amžius neabejotinai dar parūpins?

Jeigu Brexit sėkmę lėmė – bent iš dalies – akivaizdžiai melagingų teiginių kartojimas, ir jų paneigimai viešojoje erdvėje niekam nerūpėjo, neturėjo jokios įtakos rinkiminiam elgesiui, tai kaip galima tikėtis, kad kitąsyk demokratinis tautos sprendimas nebus pastatytas ant dar didesnio melo? Ir kuo tuomet Vakarų demokratija iš esmės skirsis nuo melu pagrįstų diktatūrų ir totalitarinių režimų? Jei išgarbintoji Vakarų žodžio laisvė tampa bedantė prieš melą, apie kokias sąmoningo, pamatuoto, racionalaus demokratinio sprendimo prielaidas mes kalbame?

(3) Demokratinio diskurso grubėjimas ir vulgarėjimas, argumentuoto debato virtimas lozungų šūkalojimu ir tarpusavio įžeidinėjimais, realių problemų (imigracija) nukreipimas į žemiausius instinktus (ksenofobija), iš politikų ir jų aplinkos reikalaujamo elgesio standartų devalvavimas (JAV Pirmąja ponia pirmą kartą taps erotinėje fotosesijoje pozavusi barakuda) – kaip po to JAV, pirmoji ir paradigminė šiuolaikinė demokratija, begalės transliuoti demokratinių vertybių „minkštąją galią“? Ar greičiau tai taps vandeniu ant Vakarų demokratijos ir Rytų despotijos moralinio ekvivalentiškumo malūno: „Sakot, pas mus disidentus žudo? O jūsų Pirmoji ponia yra pornožvaigždė!“ (Nes negali sakyti, kaip senais sovietiniais laikais, „O pas jus negrus linčiuoja!“)

(4) Begalinė informacijos kanalų fragmentacija, vartotojo atžvilgiu besiadaptuojantys socialiniai tinklai. Nėra autoritetingų, visuotinai pripažįstamų naratyvų, peržengiančių politinio angažuotumo fronto linijas, nėra visuotinai pripažįstamų objektyvumo ir tiesos standartų. Tokia šiuolaikinė informacijos sklaidos būsena, tokia viešoji erdvė ir informacinis pasaulis, kuriame gyvename. Jis ne tik leidžia, bet netgi skatina jo gyventojus susiburti ir užsidaryti į atskirus, uždarus „informacijos burbulus“ – hermetiškas pasaulėžiūros erdves, iš kurių pašalinami visi prieštaraujantys elementai, o visa, kas nutinka, tik skatina sąmokslo teoriją primenantį totalinį tikrovės aiškinimą. („Trumpo reitingai žemi? Tai todėl, kad žiniasklaidos ir analitikų establishmentas prieš jį susimokė! Realiai jie yra YUUUGE!“) Tokių informacijos burbulų genezė taikliai aprašyta – ir kritikuojama – čia.

Rezultatas, kaip komentatoriai pripažįsta, yra tas, kad JAV susidarė dvi politinės „informacinės bendruomenės“ – respublikonų ir demokratų, Trumpo ir Clinton šalininkų. Jos gyvena savo hermetiškuose informacijos burbuluose ir viena su kita neturi beveik jokių sąlyčio taškų, jokių bendrybių, kurios išliktų anapus, aukščiau politikos, ir būtų vienybės pagrindas. Vienybės, kurios reikia, kad JAV galėtų funkcionuoti kaip vienas „politinis kūnas“.

Gal toks tikrovės aprašymas ir sutirštintas, tačiau tendencijos neabejotinai kelia nerimą – ir primena Platono „Valstybės“ VIII knygą, kur Sokratas vieną iš politinės santvarkos degradavimo stadijų įvardija kaip „dvi valstybės vienoje“: dvi politinės bendrijos, neturinčios bendrų tikslų, jungiančių bendrybių, ir kovojančios viena prieš kitą – iš pradžių taikiais politinės kovos būdais, paskui ir pilietiniu karu. Kai CNN vengia pradėti transliuoti išrinktojo prezidento – kad ir koks jis būtų – acceptance speech, kai leftistiniai studentai pradeda demonstracijomis protestuoti prieš demokratinių rinkimų rezultatą (ne teisėtumą, ne skaidrumą, bet patį rinkėjų pasirinkimo faktą), tuomet šis Platono persergstėjimas norom nenorom iškyla atmintyje. Jį turėtume turėti omenyje ir kalbėdami apie „dvi Lietuvas“.

(5) Visi sociologiniai tyrimai ir prognostiniai rinkimų modeliai žlugo – quelle horreur! Negalėjau nepajusti tam tikros intelektualinės piktdžiugos, nes studentams visą laiką aiškinau, kad politika yra kaip gnostikų Ouroboros – pats save suėdantis gyvūnas: tai, kas vienu metu, vienuose rinkimuose yra absoliutus laimintis ginklas, absoliutus dėsnis, tikrenybė ir tikrovė, kituose tampa pasenusiu ar net beprasmiu dalyku. Dabar tai ištiko garsiuosius amerikiečių sofistikuotus prognostinius modelius.

Tačiau yra ir kita, gilesnė pamoka: tuo metu, kai jau atrodė, kad rinkimus beveik neišvengiamai laimės tas, kas turi galingesnį superkompiuterį, didesnį rėmėjų sąrašą ir kietesnius web-dizainerius, pasirodė, kad politika vis dėlto yra laisvės erdvė, laisvų – ir todėl neprognozuojamų – apsisprendimų plotmė. Kad politikos pirminė tikrovė yra ne statistiniai modeliai ir nepalenkiami politikos „dėsniai“, bet žmogus, kuris yra ir nori būti laisvas. Ir nori, kad jo teisė laisvai spręsti būtų gerbiama – kad jam būtų pripažinta teisė būti žmogumi, turinčiu savo, kad ir kitokią, kad ir nepagrįstą nuomonę, o ne „deplorable“, kaip išsireiškė Hillary Clinton – nemaloniu faktu, dėl kurio belieka apgailestauti ir kurį lengva nurašyti.