Kaip ir didžioji dalis kandidatų, rinkimų laukiu darbuodamasi apygardoje bei bendraudama su rinkėjais. Kasdien su komanda pasibeldžiame į dešimtis durų, pakalbiname šimtus Panerių rinkimų apygardos gyventojų. Kad ir kokius skirtingus žmones besutikčiau, bendra tendencija yra daugiau nei aiški – žmonės yra nepaprastai pavargę, pikti ir nusivylę.

Politiką Lietuvoje jie mato kaip tuščių pažadų ir beviltiškų rietenų areną, ciniškai žiūri tiek į jaunus, tiek į vyresnio amžiaus kandidatus, o turbūt liūdniausia – kad yra praradę viltį, jog kas nors gali imti ir greitu metu pasikeisti. Ir aš juos, deja, suprantu.

Į pokrizinę valdžią kandidatavę politikai prieš ketverius metus, kaip ir prieš kiekvienus rinkimus, žadėjo labai daug. Atsileisim diržus, nusimesim nuo pečių Kubilių ir va čia tai prasidės gyvenimas – gyvensim gražiai ir tvarkingai, turtingai ir laimingai. Ką šiandien žmonės turi? Ir vėl žadami butai, suremontuotos laiptinės, nauji keliai, kai net šaligatviai, ir tie, kuriuos pažadukai žadėjo seniausiai sutvarkyti apygardoje, pirštu nepriliesti.

O juk politika iš esmės dalykas paprastas: tam, kad valstybė augtų, tobulėtų, keistųsi, politikai turi dirbti viešajam interesui. Sunkiai ir nuosekliai. Turėdami aiškią viziją, ką ir kodėl reikia padaryti, kokias priemones įgyvendinti.

Ir nors politikos tikslas kuo aiškiausias, Lietuvoje jis tampa praktiškai neįmanomas įgyvendinti ir vis labiau iškreiptas politikams sergant klaikiu populizmo sindromu. Nuo pirmųjų nepriklausomybės metų populistų neįtikėtinai sukelti žmonių lūkesčiai išduoti ir neįgyvendinti jau šimtus kartų suformavo prarają tarp politikų ir rinkėjų, tai suformavo prarają ir tarp adekvačiai situaciją matančių politikų bei tų pačių populistų.

Sunku konkuruoti su nemokamai siūlomais butais, kai į rinkimus eini su aiškiu ekonominių priemonių planu, kaip kelti Lietuvos ekonomiką ir šalį paversti patrauklia investuotojams rinka su sąlyga, kad visi kartu dirbsime petys į petį. Sunku konkuruoti su žadamomis nerealiomis algomis, nukabintomis iš oro, kai nėra identifikuojamos profesinio rengimo ar aukštojo mokslo spragos ir nebraižomos būtinų reformų gairės iššūkiams įveikti. Sunku, nes dėmenys absoliučiai nelygiaverčiai. Sunku, tačiau įmanoma.

Įmanoma todėl, kad populistai turi vieną milžinišką mąstymo spragą. Jie tvirtai įsitikinę, kad žmonės yra kvaili ir neiššifruoja jų melų, jie galvoja, kad visuomenė nemato, kaip jie saugo savo draugelius ir politinius postelius, kad reikiamu momentu gautų atkatą ar kokių auksinių šaukštų užsisakytų.

Visuomenė, kuri, nors ir nusivylusi, tampa vis sąmoningesnė, gali ir moka atsirinkti, kas yra kas. Tikiu, kad į politiką gali būti sugrąžintas viešasis interesas plačiąja prasme, išstumiant iš jos žmones, žiūrinčius asmeninių ambicijų ir besivaikančius pasipelnymo. Tikiu, kad tai ir bus padaryta spalio 9-ąją.