2016-11-21
Viešumas – vienas efektyviausių vaistų kovojant su korupcija
Dažnai tenka atsakinėti į vieną ir tą patį klausimą: kaip efektyviai kovoti su korupcija?

Dažnai tenka atsakinėti į vieną ir tą patį klausimą: kaip efektyviai kovoti su korupcija? Jeigu korupciją laikytume lėtine liga (valstybė nuo jos nemiršta, bet kenčia smarkiai), tai jos visiškai išnaikinti neįmanoma, galima tik sustabdyti jos progresavimą ir maksimaliai palengvinti simptomus.

Tradiciniai metodai, kaip antai bausmių už korupcinius nusikaltimus griežtinimas, veikia ir yra būtini, tačiau laikai keičiasi, ir štai turime pažangiausių gydymo būdų, kurių efektyvumas, palyginti su tradiciniais, akivaizdus ir greitai pastebimas. Tai valdžios atvirumas. Kaip žinome, korupcija veši tik už uždarų durų.

Ar didelių ambicijų turinti naujoji valdančioji dauguma pakankamai skaidri, kad tas duris plačiai atvertų? O gal „valstiečiai“ ir „žalieji“, lydimi korupcijos šleifą velkančių socialdemokratų, ir toliau patylomis purens korupcijos dirvą?

Sargyboje – žiniasklaida

Valdžią galime laikyti atvira, kai viešosios paslaugos lengvai pasiekiamos, o valdžios sprendimų priėmimo procesas ir rezultatai atveriami visuomenei.

Kasmet valstybėje vykdoma viešųjų pirkimų už maždaug 5 mlrd. eurų. Ekspertų skaičiavimais, apie milijardas eurų yra panaudojama neefektyviai. Prievolė valstybės institucijoms viešai skelbti pirkimų ir kitokią finansinę informaciją neabejotinai veiktų kaip drausminanti priemonė. Sumažėtų piktnaudžiavimo atvejų, kai prekės ar paslaugos įsigyjamos per brangiai. Rezultatas – efektyviau ir racionaliau panaudojamos biudžeto lėšos.

Specialiųjų tyrimų tarnyba, atliekanti teisės aktų antikorupcinį vertinimą, ragina ministerijas internetu skelbti daugiau informacijos apie investicinius projektus.

STT pripažįsta, jog dabartinis teisinis reguliavimas sudaro sąlygas valstybės biudžeto lėšas naudoti neracionaliai. Taigi viešumas veiktų kaip dar viena efektyvi korupcijos prevencijos šioje srityje priemonė.

Ir šiuo metu nemažai informacijos prieinama viešai, tačiau ją suprasti ir įvertinti gali toli gražu ne kiekvienas. Laimei, mūsų šalyje dar yra profesionalių žurnalistų, kurie imasi valdžios informaciją atidžiau analizuoti, atlieka visuomenei itin svarbų ir reikalingą tiriamąjį darbą.

Šviežias tokio darbo pavyzdys – vieno iš naujienų portalų atliktas tyrimas, kuris atskleidė, kad Lietuvos operos ir baleto teatras pirko paslaugas per tarpininkus, tiesiogiai susijusius su įstaigos vadovu ir jo šeimos nariais. Žurnalistai, naudodamiesi viešai prieinama informacija, taip pat išsiaiškino, kad valstybinė žemė Vilniaus centre vos ne už dyka parduodama apsukriems verslininkams.

Žurnalistai taip pat atskleidė daug visuomenei nežinomų politikų, aukštas pareigas einančių valstybės tarnautojų galimo neteisėto praturtėjimo atvejų. Vienas pastarųjų – susisiekimo ministro R.Sinkevičiaus patarėjo keistas praturtėjimas.

Belieka tikėtis, kad principinga žiniasklaida nepasiduos interesų grupių spaudimui ir nesiliaus dirbusi sanitarinį darbą.

Estija ir čia mus aplenkė

Atvirumas garantuoja didesnį skaidrumą bei pasitikėjimą. Pavyzdžiui, daug galime sužinoti peržiūrėję duomenis apie Seimo narių ar savivaldybės tarybos narių balsavimą ir jo rezultatus. Ši informacija jau prieinama kiekvienam piliečiui ir padeda susigaudyti, kas vyksta jo mieste ir valstybėje. Daugiau žinių – daugiau ir pasitikėjimo valdžios institucijomis.

Atvira valdžia prisiima įsipareigojimą vykdyti atvirų duomenų politiką. Tai reiškia, kad valstybės institucijų duomenys, kurie nėra slapti (susiję su nacionaliniu saugumu ir pan.) tampa prieinami visuomenei.

Viešosios paslaugos lengviau pasiekiamos, mažinama administracinė našta. Naudojant naujausias technologijas turėtų būti palengvinama procedūra gauti norimas paslaugas (pavyzdžiui, naudojantis E-valdžios vartais). Gyventojams nebereikia laukti gyvoje eilėje, varstyti įstaigų kabinetų durų. Taip išvengiama nebūtino kontakto ir, žinoma, galimybių pasiūlyti ar paprašyti kyšio.

Toks atvirumo principas apsaugo visuomenę nuo blogo administravimo ir užtikrina efektyvesnį valstybės lėšų panaudojimą.

Sektinu atvirų duomenų politikos pavyzdžiu galima būtų laikyti, taip taip – Estiją. Estai į skaitmeninę erdvę yra perkėlę ypač daug duomenų. Atviri duomenys leidžia gyventojams suprasti, kaip veikia viešasis sektorius ir įvertinti jo efektyvumą.

Visi Estijos Vyriausybės finansiniai duomenys skelbiami viešai. Estijos gyventojai ir bet kuris kitas svetainės lankytojas turi teisę šiuos duomenis savarankiškai analizuoti, parsisiųsti, lyginti – informacija, kur keliauja mokesčių mokėtojų sumokėti pinigai, yra visiems atvira. Didesnį komplimentą sunku ir sugalvoti, – tai informacijos demokratijos valstybės mastu pavyzdys. Estija žengė didžiulį žingsnį į priekį, nesiskelbdama drąsia šalimi, o tiesiog tokia būdama – puikus pavyzdys kaimynams.

Duomenys – seni ir painūs

Lietuvoje jau irgi matome neblogų pavyzdžių, kuriais mažinamos galimybės skleistis korupcijai. Tarkime, elektroninė registracija į miestų ikimokyklines įstaigas. Nors sistema dar tikrai nėra tobula, ji jau veikia, taip ne tik taupydama laiką, kurį tektų gaišti stumdantis eilėse, bet ir mažindama tiesioginių kontaktų su valdininkais, o tuo pačiu ir pagundą pasiūlyti ar paprašyti kyšio.

Gera pradžia galime laikyti ir kai kurių savivaldybių viešai skelbiamus tarybų komitetų posėdžių įrašus ar tiesiogines transliacijas. Priimamų sprendimų etapų viešinimas bei veiklos rezultatų atvėrimas padeda užtikrinti skaidrumą ir užkerta kelią piktnaudžiavimui.

Jei sprendimą priima valstybės tarnautojas, svarbu žinoti, kiek laiko sprendimas priimamas, kodėl vėluojama ir dėl kokios priežasties gautas neigiamas atsakymas.

Iš to, ką matome viešojoje erdvėje, susidaro įspūdis, kad kai kurioms valdžios institucijoms, biudžetinėms įstaigoms kur kas naudingiau neviešinti informacijos apie atliktus viešuosius pirkimus, vykstančius ar jau pasibaigusius konkursus, teikti finansines ataskaitas.

Kai nesi skaidrus ir sąžiningas, argi norisi viešumo? Žinoma, daug naudingiau kai ką nutylėti, neskelbti, prisidengiant netobulais įstatymais. Pasirodo, kai kurios institucijos net pačios nežino, kiek ir kokių duomenų jos kaupia, neretai prašantieji kokių nors duomenų, priversti laukti labai ilgai, nes įstaigos tarnautojai aiškinasi, ar pagal įstatymą gali skelbti tokią informaciją, ar ši nesanti slapta.

Visai neseniai atlikta Lietuvos institucijų atveriamų duomenų analizė atskleidė, jog nėra vieningo institucijų kaupiamų atvirų duomenų sąrašo. Lietuvoje pateikiami duomenys neatitinka ES rekomendacijų, dažnai yra nestruktūrizuoti, neredaguojamais formatais, jų neįmanoma parsisiųsti, daugelis duomenų nėra atnaujinama, o už kai kuriuos reikalaujama mokesčio.

Ką gero per ketverius metus nuveikė buvusi Vyriausybė? Atsirado daugiau galimybių į valstybines institucijas kreiptis elektroniniu būdu. Steigiamos savivaldybių antikorupcijos komisijos. Ligoninių informaciniuose stenduose atsirado telefonų numeriai, kuriais galima pranešti apie korupciją. Visa tai tikrai prisideda mažinant korupciją, bet to tikrai per maža.

Ką reikėtų daryti?

Pirmiausia – atverti duomenis, kad jie būtų prieinami, suprantami, lengvai apdorojami, atnaujinami. Tada sukurti atvirų duomenų portalą, kuriame būtų pateikti visi valdžios institucijų duomenų sąrašai. Jeigu estai gali, galime ir mes. Tik ar norime?

Kitos aktualijos