Pasirašęs šią sutartį, Stalinas atvėrė Hitleriui kelią užpulti Lenkiją ir pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Įkandin Hitlerio, po dviejų savaičių į Lenkiją įsiveržė Stalinas. Abu agresoriai neilgai trukus jau šventė bendros karinės operacijos prieš Lenkiją sėkmę jungtiniu nacių ir sovietų kariniu paradu Brest-Litovske.

Toliau Sovietų Sąjunga užpuolė Rumuniją, 1939 m. gruodį pradėjo agresiją prieš Suomiją, o 1940 m. birželį jėga aneksavo nepriklausomas Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybes. Pirmus 22 Antrojo pasaulinio karo mėnesius Stalinas suteikė Hitlerio valdomai Vokietijai saugų užnugarį, įvairias strateginės reikšmės prekes, tokias kaip grūdai ir nafta, ir politinę paramą, pavyzdžiui, nurodydamas Prancūzijos komunistams nesipriešinti nacių invazijai.

Molotovo-Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai sukėlė masines žudynes, genocidą ir milijonų žmonių kančias iki tol žmonijai neregėtu mastu. Deja, bet ir praėjus aštuoniasdešimčiai metų po šio gėdingo suokalbio, jo pasekmės vis dar jaučiamos ir nėra galutinai likviduotos.

Nacių nusikaltimai sulaukė įvertinimo ir tam tikro teisingumo Niurnbergo procese. Sovietiniai nusikaltimai iki šiol nėra tinkamai įvertinti nei moraline, nei teisine prasme. Šių laikų istorija įrodo, kad tik narystė ES ir NATO padėjo galutinai panaikinti dviejų tironijų nubrėžtas skiriamąsias linijas Baltijos šalyse, Lenkijoje ir Vidurio Europoje.

Tačiau šalys, esančios į Rytus nuo ES išorinės sienos – tokios kaip Ukraina, Moldova ir Sakartvelas – tebėra Kremliaus, tai yra Molotovo politikos tęsėjų, akiratyje ir sunkiai veržiasi iš jo.

Kaip Hitleris nepasitenkino Miuncheno susitarimu ir kaip Sovietų Sąjunga parodė savo tikrąjį veidą, daugeliui dešimtmečių padalindama Europą ir įkalindama pasaulio demokratijas branduolinės grėsmės baimėje, taip ir šių dienų Kremlius nepasitenkina okupuotomis teritorijomis Ukrainoje, Moldovoje ir Sakartvele. Putinas siekia išlaikyti visas šias valstybes Kremliaus autoritarizmo, žmogaus teisių pažeidimų ir beteisiškumo zonoje.

Yra politikų ir verslo atstovų, kurie aktyviai ragina su Kremliumi palaikyti dialogą. Tačiau tokia strategija yra pasmerkta, nes nuolaidžiavimas tironui niekada nesibaigia gerai. Galutinis skiriamųjų linijų panaikinimas priklauso nuo Europos demokratijų – ES ir NATO – jos privalo padėti šalims, siekiančioms įsijungti į Euroatlantinę laisvės, saugumo, demokratijos ir teisės viršenybės erdvę, reformuotis ir pasiekti šį tikslą.

Dabar, kai skaitote šias eilutes, daugybė politinių kalinių, sulaikytų okupuotose Ukrainos teritorijose, tebekenčia Rusijos kalėjimuose tik dėl to, kad nepritarė Rusijos okupacijai ir agresijai. Rusijos piliečiai sostinėje kenčia policijos smūgius vien todėl, kad nori tarti savo žodį rinkimuose. Todėl tai yra ir moralinis klausimas europiečiams – kokia būtų dialogo su Kremliumi kaina?

Kremliumi, kuris jėga užpuola ir okupuoja kaimyninių šalių teritorijas, siekia paveikti demokratinius rinkimus, aktyviomis priemonėmis kelia nesutarimus tarp šalių ir visuomenėse, vykdo informacinius karus ir kitokį hibridinį karą.

Tiesą sakant, Rusija iki šiol išlieka didžiausia Molotovo-Ribentropo pakto auka. Ne tik todėl, kad galų gale kare sumokėjo didžiausią kainą gyvybių skaičiumi, bet ir todėl, kad iki šiol Rusija nesugeba susitaikyti su savo žiauria praeitimi. Dar daugiau, šių dienų Kremlius atvirai skatina „našizmą“, sovietinę nostalgiją ir neapykantą prieš Europos Sąjungą, NATO ir visas liberalias demokratijas.

Todėl Vakarų demokratijos turėtų sutelkti dėmesį ir pastangas ne į dialogo su Putinu palaikymą, o į pasiruošimą Rusijai be Putino. Tam reikia gerai parengtos ilgalaikės ES strategijos ir toliau padėti Rusijos kaimynystėje esančioms šalims jų europinių reformų kelyje. ES pati turi pasiruošti galų gale pakviesti tokias šalis kaip Ukraina deryboms dėl narystės. Ukrainos europinė sėkmė būtų geriausias pavyzdys Rusijos žmonėms, leidžiantis jiems pagrįstai tikėti, kad geri pokyčiai įmanomi ir Rusijoje.

Tikra Molotovo-Ribentropo pakto reikšmė yra gerai žinoma analitikams ir istorikams. Tačiau apie jį mažai žinoma plačiojoje Europos visuomenėje, ypač jaunimo tarpe. Vis tik šių dienų pasaulyje ano laikmečio pamokos yra itin svarbios, nes ir vėl kyla radikalizmo, populizmo banga, kurstomas priešiškumas Europai, todėl būtina stiprinti Europos atsparumą išorės grėsmėms, tokioms kaip informaciniai karai. Ugdant visuomenių atsparumą svarbų vaidmenį vaidina ir istorijos dalykai.

Jaunoji Europos karta turėtų ne tik gerai žinoti esminius faktus, bet ir gebėti suprasti platesnį įvykių kontekstą, kritiškai įvertinti valstybės vadovų ir diktatorių veiksmus tiek Vakaruose, tiek Rytuose, analizuoti jų sprendimų priežastis ir plačias pasekmes Europai. Šios žinios taip pat primintų jaunajai kartai Europos Sąjungos ištakas, ES ir NATO susikūrimo priežastis bei kodėl jos yra svarbios ne tik kaip geresnio gyvenimo, bet ir kaip demokratijos, teisių bei laisvių vertybių garantai. XX amžiaus Europos istorija, visų Europos valstybių istorija turi tapti bendra Europos istorija ne tik mokyklų vadovėliuose, bet ir mūsų protuose.

Rugpjūčio 23 dienos minėjimas yra skirtas ne tik praeičiai, bet ir dar neįveiktai istorijai. Todėl europiečių karta, kuri dar prisimena nacių ir komunizmo baisumus, atsakinga, kad Europos suvienijimas galutinai ištrintų diktatūrų nubraižytas kruvinas linijas.