Didžiausioje dešiniojoje Lietuvos partijoje – Tėvynės sąjungoje-Lietuvos krikščionyse demokratuose – vyksta diskusija apie partijos ateitį, vertybes ir idėjas. Dalyvaudamas šioje diskusijoje siūlau trijų tekstų seriją, kuri, tikiuosi, skaitytojui leis geriau suprasti esminius TS-LKD politinės darbotvarkės pagrindus, idėjas, ištakas ir vykstančios diskusijos svarbą.

Pirmajame straipsnyje aptariau, ar konservatizmas yra ideologija, o jei ne tai, kuo jį galime laikyti. Taip pat analizavau konservatizmo ir krikščioniškosios demokratijos santykis. Antrame ieškojau atsakymų, kas yra lietuviškojo konservatizmo ištakos bei pagrindai, o taip pat – kodėl ir dėl ko šiuo metu diskutuoja TS-LKD. Galiausia trečiojoje šios straipsnių serijos dalyje stengsiuosi pasiūlyti konservatyviąją viziją, kuri gali būti naudinga TS-LKD žvelgiant į veiklos perspektyvą.

Kai TS-LKD pradeda diskusiją, ji visados vyksta su didžiausiu atkaklumu. Yra pasakoma daug ir kartais stiprių žodžių. Bet kalbėtis mes privalome. Dialogas yra vienintelis kelias, norint išlikti kartu ir sustiprėti. Kaip ir šeimoje, taip ir čia yra reikalingas pokalbis, o skyrybos yra kraštutinumas. Tačiau dar svarbiau – neleisti šiems pokalbiams ir vidaus skalbinių skalbimui pamesti esminio mūsų konservatizmo principo: valstybės kūrimo, puoselėjimo ir saugojimo. Tai Sąjūdžio mums ir kartoms į priekį užkrautas darbas, kurį turime nešti su didžiule atsakomybe ir pasididžiavimu.

Siekdami šio tikslo turime atsisukti į visuomenę. Esame konservatoriai, todėl mūsų politika ir idėjos turi būti reakcija į tai, kas neleidžia mūsų valstybei stiprėti. Mes turime atliepti į žmonių lūkesčius ir rūpesčius. Todėl turime keisti savo veikimo būdus, o politinėje darbotvarkėje atrasti idėjų, kurios atlieptų į šių dienų valstybės bėdas.

Turime tapti nuosaikia ir pozityvia jėga

Kalbėdamas apie veikimo būdų kaitą, omenyje turiu tai, kad per dažnai mes buvome pikta, niūri ir šalta politinė partija. Per dažnai mes buvome įvairių konfliktų epicentre. Per daug moralizavome ir mokėme, bet per mažai klausydavome ir išgirsdavome, per retai – paklausdavome. Mes pamiršome, kad sveika demokratinė visuomenė yra paremta dialogu ir žmonių atstovavimu įsiklausius į jų lūkesčius. Todėl mes turime tapti nuosaikia ir pozityvia politine jėga, kuri nebijo įsiklausyti.

Mums reikalingas radikalus nuosaikumas, kai net ir turėdami pagundą pamokyti visuomenę tiesų, kuriomis tikime, turime susitvardyti ir pirmiausiai išklausyti kitų nuomonių. Tada suprasti, ar mūsų nuomonė iš tiesų yra geriausia, o tik po to sakyti, tai, ką siūlome. Radikalus nuosaikumas yra tai, ko reikia šiandien Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams.

Mums reikia pozityvumo. Negalime leisti būti įtraukti į oponentų beprotybę. Ji nuodija mūsų visuomenę savo pykčiu, pagieža ir autoritarizmu. Norėdami kovoti su ta beprotybe, mes turime išeiti iš mums primetamo diskurso orbitos ir kurti savo darbotvarkę. Ši darbotvarkė turi būti paremta pozityviomis idėjomis, kurios atlieptų ne kokius nors ideologinius konstruktus kieno nors galvoje, o tiesiog spręstų esmines valstybės problemas, kurios neleidžia valstybei stiprėti. Jei šalia idėjų pridėtumėme dar ir daugiau šypsenos, atjautos, žmogiškojo supratingumo – tai irgi nepamaišytų.

Tik giliomis reformomis įveiksime nusivylimą valstybe

Galiausiai, apie idėjas. Tais laikotarpiais, kai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai buvo valdžioje, mes sugebėdavome imtis gilių ir fundamentalių darbų, kurie sustiprindavo valstybės pamatines kolonas taip, kad net ir pasikeitus valdžioms mūsų nubrėžtos krypties nepavykdavo pakeisti. Lietuvos užsienio politika stipri. Mūsų kariuomenė auga, tobulėja ir teikia viltį, kad agresoriui atėjus, kartu su NATO partneriais mes duosime atgal taip, kad maža nepasirodys. Netgi dabarties ekonomikos pagrindai, kuriuos paklojome, kai paskutinį kartą valdžioje buvome per sunkią ekonominę krizę, yra tokie stiprūs, kad jų išjudinti negeba net radikalus R. Karbauskio diletantizmas.

Tačiau kai pažvelgiame giliau, aiškiai matome, kad žmonėse yra gajus nusivylimas valstybe ir jos institucijomis, kad nepasitenkinimo daug ir jis griauna mūsų šalies politinę sistemą, nes skatina vis blogesnės valdžios susiformavimą. Atskirtis milžiniška, valstybės paslaugos prastos, švietimo rezultatai daugiau nei nuvilia, o gyvenimas toliau už didmiesčio yra tikrai nelengvas.

Esant tokiai situacijai nenuostabu, kad labai daug mūsų visuomenės narių tiesiog nusivilia valstybe, nes jie tikisi iš valstybės pagalbos, paslaugų ir kokybės už tuos mokesčius, kuriuos moka. Tačiau gauna ne tai, ko tikisi. Todėl ir turime tai, ką turime. Ši situacija yra labai bloga, nes nusivylimas valstybės institucijomis, kurias dažnas pilietis tiesiog ir laiko „valstybe“, yra grėsmė, kuri gali turėti didžiulės įtakos nacionaliniam saugumui, valstybės pamatų stiprybei.

Nėra didesnės grėsmės valstybei, kaip pilietis, kuris netiki savo šalimi, netiki jos galimybe būti gera vieta kurti ir augti. Toks nusivylęs pilietis iš savo frustracijos gali padaryti klaidų, pavyzdžiui, pasiduoti radikalų, kurie nori griauti valstybės pamatus, vilionėms ar tiesiog patikėti Lietuvos priešų propaganda. Todėl didindami mūsų visuomenės narių pasitikėjimą valstybės institucijomis, valstybės gebėjimais rūpintis savo žmonėmis – mes stipriname valstybės pamatus. Tai galėtų ir turėtų būti šiandieninės konservatyviosios politinės darbotvarkės esmė.

Visuomenės narių nusivylimą ir nepasitikėjimą valstybe galime sugriauti ne kokiomis nors propagandinėmis priemonėmis, geresniais viešaisiais ryšiais, gražiais plakatais ir kartojimu „jūs tikėkite“, o realiais darbais, kurie sukurtų sąlygas žmogui patikėti, kad kai jam reikės valstybės pagalbos, ji bus čia, šalia su kokybiškomis paslaugomis.

Lietuvos žmonėms reikalingos trijų sričių reformos: sveikatos sistemos, socialinės apsaugos, švietimo. Skamba banaliai? Taip, bet iš tikrųjų niekados iki šiol šiose srityse nebuvo padaryti rimti, dideli darbai, kurie pakeistų žmonių požiūrį į šias tris sistemas.

Sveikatos apsaugos sistema yra gyvybiškai svarbi kiekvienam žmogui. Tačiau dabar ji yra paskendusi chaose ir ministrų nekompetencijoje. Švietimo sistema reikšmingai prisideda kurdama neišbrendamos atskirties ratą, kuomet prastos švietimo srities paslaugos jau vaikystėje nulemia žmonių (ne)gebėjimą judėti socialiniais laiptais. Galiausiai, socialinė apsauga yra įstrigusi kiaurame kaip rėtis būvyje ir mažai ką bendro turi su Vakarietiškų paslaugų standartais. Visuomenei senėjant, esant didelei socialinei atskirčiai, socialinės apsaugos sistema turi būti tas tvirtas stuburas, kuris turi padėti išnaudoti visuomenės potencialą kiekvienam jos nariui: nuo saugios vaikystės iki orios senatvės. Šiandien nei vieno iš šių ramsčių neturime.

Taigi, mes turime keisti savo politinę darbotvarkę, susitelkdami į tai, kuo gyvena ir dėl ko liūdi daugelis Lietuvos piliečių. Tik tai – krypties pakeitimas į socialesnę, minkštesnę, bet ir efektyvesnę politinę darbotvarkę – gali padidinti piliečių tikėjimą valstybe. Tokio tikėjimo atkūrimas yra svarbiausias darbas tiems, kurie save vadina Sąjūdžio konservatoriais.