2017.01.06

A. Vyšniauskas. Mere, man gėda už jus…

Turi pasikeisti valdžia ir taip pasikeis jos požiūris į savo savivaldybės gyventojus, vaikus, vadovavimą ir daugybę kitų svarbių dalykų.

Pyktis, nusivylimas ir gėda – tai emocijos, kurios pastaruoju metu kilo neretam marijampoliečiui. Ne todėl, kad praėję metai būtų buvę prastesni už dar senesnius, ir ne todėl, kad 2017-aisiais mūsų lauktų kokie nors išskirtiniai, grėsmingi iššūkiai. Visiškai ne todėl.

Omenyje turiu mūsų miesto viešojo gyvenimo bene svarbiausią įvykį tarpušvenčiu ir šią pirmąją naujųjų metų savaitę – Mokolų pagrindinės mokyklos direktoriaus Sigito Virbicko, kuris sumušė savo mokyklos moksleivę, atleidimo dramą tapusią nacionalinio lygio problema. Drama dar nesibaigė ir, tikiuosi, direktorius pagaliau bus atleistas sausio 9 d. neeliniame Marijampolės savivaldybės tarybos posėdyje. Aš tikrai balsuosiu už atleidimą.

PYKTIS

Pyktį sukėlė tai, kad ilgą laiką įvykis, kai direktorius sumušė moksleivę, buvo slepiamas nuo visuomenės ir tarybos narių. Marijampolės valdantieji socialdemokratai bandė tyliai užglaistyti ne tik patį įvykį, bet ir nutylėti svarbias detales, tokias kaip: kad direktoriui pradėtas ikiteisminis tyrimas; kad tas tyrimas buvo atliktas skubos tvarka ir tai rodo situacijos rimtumą; kad direktorius bent iš dalies, kaip teigia prokurorai, prisipažino mušęs moksleivę; kad direktorius Sigitas Virbickas yra socialdemokratų partijos nariu; kad jis yra savivaldybės administracijos direktoriaus Sigito Valančiaus giminaitis. O pastarasis faktas paaiškina labai daug šios istorijos detalių ir jos eigos sudėtingumą.

NUSIVYLIMAS

Nusivylimą paskatino tai, kad buvo taip ilgai delsiama ir bandoma visokiausiomis išgalėmis problemos sprendimą vilkinti tikintis, kad pavyks susitepusį direktorių kaip nors išsukti. Nors pats smurto atvejis įvyko gruodžio pradžioje, bet S. Virbickas vis dar dirba direktoriumi (tik nuo praeitos savaitės nušalintas nuo tiesioginio darbo su vaikais kūno kultūros pamokose). Keisčiausia, kad per šį laiką turėjome bent dvi galimybes smurtaujantį direktorių atleisti iš užimamų pareigų. Jis jau net pats buvo parašęs prašymą atleisti iš užimamų pareigų ir tai buvo įtraukta į gruodžio 19 d. Marijampolės savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę. Tačiau savo ar ne savo valia (to iki šiol nežinome) direktorius tą prašymą atsiėmė, o meras jam leido atsiimti, nors žinodamas visą informaciją apie įvykį turėjo teisę prašymo neleisti atsiimti.

Gruodžio 29 d., visam skandalui įsisukus į nacionalinę ir vietinę žiniasklaidą, meras galėjo pasistengti ir į posėdžio darbotvarkę įtraukti direktoriaus atleidimo klausimą. Tą ragino padaryti netgi įtakingi socialdemokratai, kai klausimas buvo svarstomas tarybos komitetų posėdžiuose. Vietoje to, pasirinkta gana kvailai užsispyrus laukti specialios, vicemerės socialdemokratės vadovaujamos komisijos išvadų. Gruodžio 29 d., kaip pripažino pati vicemerė, ta komisija darbą realiai jau buvo baigusi. Bet išvados reikėjo vis vien laukti dar net visas dvi dienas… Kas per tas dvi dienas pakito? Atsirado naujų faktų? Ne. Atsirado svarbių istorijos aplinkybių? Ne. Ar buvo padaryta daugiau žalos miestui? Taip, buvo padaryta tikrai didelė žala Marijampolės reputacijai, nes metų sandūroje nuskambėjome kaip smurtautojų ir patyčių kultūros „sostinė“.

Dabar, jau palaukus tas dvi dienas, aišku, jog komisija nustatė tai, kas ir turėjo būti nustatyta: direktorius moksleivę mušė, tai buvo daroma kitų moksleivių akivaizdoje. Taip pat visoms moksleivėms, kurios matė šį incidentą, galimai už bausmę skirtos gerokai sunkesnės fizinės užduotys, kūno kultūros pamokos metu (du ratai žąsele aplink salę ir 50 šuolių per suoliuką net man, sportuojančiam suaugusiam vyrui būtų nelengva užduotis, o ji skirta 5 klasės moksleivėms…). Tad komisija nustatė šiurkščius darbo pareigų pažeidimus ir rekomenduoja tarybai Sigitą Virbicką atleisti iš pareigų. Įdomu tik tai, kad tą pačią dieną, kai komisija svarstė savo išvadas, prašymą atleisti iš pareigų antrą kartą atnešė (savo ar ne savo iniciatyva nežinome) pats S. Virbickas, o mero pateiktame tarybos sprendimo projekte jį siūloma atleisti „švelniau“ – šalių sutarimu. Dėl to dar aiškinsimės, bet manau, kad tai yra dar vienas bandymas plauti susitepusio direktoriaus mundurą.

GĖDA

Gėda – tai jausmas, atsiradęs po gruodžio 29-osios, kai prieš ir po savivaldybės tarybos posėdžio Marijampolės valdantieji, o ypač meras Vidmantas Brazys, pratarė nelemtus ginamuosius žodžius už smurtavusį direktorių. Kas negirdėjo socialdemokrato Vidmanto Brazio prakalbos: „O gal ten, žinote, reikėjo tuo direktoriumi atsikratyti, kadangi jis per daug reikalauja? O kad ten gal kepštelėjo – kuris čia užaugome nekepštelėtas tėvų? Ar tu? Tai jau, matyt, gerai išaugino tave, aš ir mazgote gavau, ir viskuo, tep kad čia nieko baisaus nėra, neužmušė nė vieno, jeigu ten ir pabaudė“.

Nuo naujienų portalų ir televizijų žurnalistų iki Premjero Sauliaus Skvernelio, nuo Ritos Miliūtės ir Nijolės Oželytės iki eilinių pasipiktinusių piliečių – šie žodžiai apskriejo „facebook’us“ ir viešąją erdvę. Marijampolės meras Vidmantas Brazys tapo atsilikimo, patyčių ir smurto pateisinimo, arba tiesiog sovietinio mentaliteto likučių mūsų visuomenėje simboliu. O kartu su juo Marijampolė tapo tuo miestu, kuris turi tokį merą. Gėda, apmaudu, pikta.

Tapome pajuokos objektu, o ši skaudi istorija apnuogino ilgametes Marijampolės žaizdas: moralinį ir etinį valdžios nuosmukį; vienos partijos veikėjų beprecedentį suaugimą su valdžia, jau nebesuvokiant realybės ir tikrųjų savivaldybės gyventojų nuotaikų; šio suaugimo didžiausią rykštę – švogerizmo voratinklį, kuris apraizgė mokyklas, įstaigas ir įmones; nesuvokimą, kad gyvename naujame amžiuje, kur bet kokiam smurtui turi būti taikoma nulinė tolerancija, o ne „mazgote gavau, nieko neužmušė“ tipo pateisinimai.

Ką daryti? Kaip tai keisti?

Turiu du atsakymus. Pirmas: nebijokime ir kalbėkime apie problemas. Jeigu matome mūsų mieste, miesteliuose ar kaimuose smurtą ir patyčias – praneškime apie tai policijai, rašykime apie tai viešai arba bent jau pasakykite apie tai mums, savivaldybės tarybos nariams (ypač opozicijos atstovams). Duodu žodį: į kiekvieną atvejį reaguosiu ir perduosiu atitinkamoms institucijoms. Su kolegomis dėsime visas pastangas, kad tiesa būtų rasta, o kaltieji nubausti.

Antras: susiburkime rimtam darbui siekiant vieną kartą ir visiems laikams išvyti patyčias ir smurtą iš mokyklų, mūsų savivaldybės gyvenimo. Nulis tolerancijos įžeidinėjimams, muštynėms ir bet kokioms kitokioms patyčių bei smurto formoms. Ir kalbu aš ne tik apie vaikus. Turime tai įveikti visais lygiais: ir tais atvejais, kai smurtaujama prieš vaikus, ir tais, kai vaikai ar paaugliai smurtauja prieš suagusiuosius, ir tais, kai vaikai smurtauja ar tyčiojasi iš vaikų, o suaugusieji iš suaugusiųjų. Turime tai padaryti, nes žmonės dėl to kenčia, o mums brangi Marijampolė patiria didžiulę gėdą. Tebūnie šis atvejis „spyriu į užpakalį“, kad ir kaip tai paradoksaliai šioje temoje skambėtų, imtis realių darbų. Būtent todėl Marijampolės savivaldybės tarybai pasiūliau Vilniaus pavyzdžiu priimti rimtą „Patyčių prevencijos bendrojo ugdymo mokyklose tvarką“, kuri apibrėžtų patyčių ir smurto sąvokas bei sutelktų visų institucijų dėmesį į šią opią problemą.

Galiausiai, situacija esmingai nepasikeis, jei nesikeis valdžios mentalitetas, bet mentalitetas nesikeis, jei nekis pati valdžia. Tokiais atvejais kaip šis, susitepusių pareigūnų dangstymą lemia viešajame sektoriuje įsišakniję giminystės ryšiai ir partinis prieraišumas. Šie neformalūs vadovų ir jų pavaldinių ryšiai yra tapę „normalia“ daugelio savivaldybių būsena, o Marijampolėje tai ypač ryšku. Kaip dažnai pabrėžia Vidmantas Brazys: „juk Marijampolėje kas antras yra giminė“. Nors tai yra toli su realybe prasilenkiantys žodžiai, bet jie puikiai atspindi esmines valdžios mentaliteto bėdas. Šie neformalieji giminystės ir partiškumo ryšiai valdžioje stipresniais nei formalieji, todėl visa sistema išsikreipia, sąmoningai imama piktnaudžiauti užimama padėtimi.

Tiek šie ryšiai, tiek „mazgote gavau, nieko neužmušė“ požiūris į patyčias ir smurtą, Lietuvos visuomenę pasiekia iš sovietinės praeities. Laikų, kai savų įdarbinimas į šiltas vietas buvo normalu, o smurtas – visų bėdų sprendimo būdu.

Tad jeigu norime, jog situacija keistųsi iš esmės, turi keistis žmonės. Turi pasikeisti valdžia ir taip pasikeis jos požiūris į savo savivaldybės gyventojus, vaikus, vadovavimą ir daugybę kitų svarbių dalykų.

Belieka užduoto klausimą merui Vidmantui Braziui: mere, ar nemanote, kad jau laikas užleisti vietą kitiems? Tiems, kurie turi geresnes moralines savybes, jautresnį požiūrį ir modernų supratimą apie sprendimus, kurių reikia Marijampolei?

Kitos aktualijos

2019.08.22

Kas būna, kai STT agentai išlaužia ne tas duris

Kas būna, kai STT agentai išlaužia ne tas duris
Skaityti daugiau
2019.08.22

Iš Vokietijos-Lietuvos viršūnių

Iš Vokietijos-Lietuvos viršūnių
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti