Lietuvos politikoje įsigalėjusi veiksmo negalia ir tai aiškiai matome savo kasdienybėje. Apie tai galima kalbėti daug, tad pateiksiu bent keletą politinėje erdvėje matomų to pavyzdžių: štai kone dešimtį metų Lietuva taip ir neišdrįso Europos vadovų taryboje ištarti keleto labai svarbių ir drąsos reikalaujančių teiginių: „Astravas yra egzistencinė grėsmė Lietuvos nacijai, todėl mes – Lietuva – reikalaujame besąlygiško solidarumo, siekiant kad šis projektas būtų sustabdytas. Kitu atveju, jei solidarumas su Lietuva nebus parodytas, Lietuva taip pat jo neparodys sprendžiant kitus Europai svarbius klausimus“.

Dabar svarstomas būsimas Europos Sąjungos biudžetas, nors dar anksčiau Europos Sąjungoje buvo sutarta išmokas Lietuvos žemdirbiams sulyginti su ES vidurkiu. Tai neįvyko. Dar daugiau, projekte yra ženkliai apkarpytos Lietuvai skiriamos Sanglaudos fondo lėšos ir mažinamas netgi Lietuvos ir ES sutartyje užfiksuotas susitarimas dėl Karaliaučiaus tranzito schemos finansavimo, kaip ir finansavimas, reikalingas saugiam Ignalinos atominės elektrinės uždarymui. Neabejoju, kad kažkoks kompromisas bus rastas, tačiau ar mūsų elgesys Europos Sąjungoje turi būti tik aptakus kalbėjimas, laukiant „tos paskutinės“ Europos vadovų tarybos nakties. Visa tai liudija, kad ES traukinyje esame susitaikėliai. Tokį veikimą „pateisina“ žinojimas, kad galutinėje stotelėje vis tiek gausime didesnę ar mažesnę savo porciją, todėl net nebandome ginčytis dėl paties traukinio maršruto, o bandančius tą daryti lengva ranka pakrikštijame euroskeptikais.

Štai Lietuva pasirašė sutartį „Dėl Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Kubos Respublikos politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimo ratifikavimo“. Ko gero pagrindinis nuskambėjęs argumentas stumiant ratifikavimą Seime buvo tai, jog „Mes likome paskutiniai ES šios sutarties neratifikavę“. Toks „argumentas“ liudija viena – valstybės interesas suvokiamas per taikaus sambūvio su ES galingaisiais išlaikymą, atsisakant atvirai pareikšti, kad situacija nuo pat 2017-ųjų metų, kada pasirašytas šis susitarimas, komunistinėje Kuboje negerėja, o Kubos sistemos vėžio ląstelės dauginasi visoje Lotynų Amerikoje ir geriausiai tai matosi Venesueloje.

Elgtis ir veikti pagal moralinį kodą reikia drąsos, tokios, kokią Lietuva turėjo kovo 11-ąją ar 2008-aisiais metais, kai Europos Sąjungoje vieninteliai blokavome ES derybų su Rusija mandatą, iškeldami reikalavimus įtraukti papildomus šešis derybinius su Rusija punktus. Ir tai buvo padaryta. Mes buvome tarp pirmųjų, kurie viešai, aiškiai ir nedviprasmiškai parėmė Gruziją ir Ukrainą Rusijos agresijos prieš jas akivaizdoje. Paskui Lietuvą vėliau pasekė likusios Vakarų demokratijos. Nėra blogai likti ir „keliais parlamentarais“ kaip įvardijo Seimo pirmininko patarėjas pasirašiusius rezoliucijos projektą dėl Lietuvos santykių su Kinija. Likti mažumoje nėra blogai, jei žinai, kodėl lieki. Tam, kad valstybę valdytume drąsiai, pirmiausiai turime remtis nekintančiomis moralinėmis nuostatomis. Tikintiesiems to šaltinis aiškus ir nepajudinamas.

Tai, kad valstybę valdant reikia drąsos, liudija nesibaigiančios diskusijos dėl švietimo reformos. Kalbama apie tai, ką šiandien geriausiai išmano šiuolaikiniai politikai arba jų patarėjai: socialinę atskirtį švietime, ikimokyklinio ugdymo privalomą, vienodą start‘ą visiems moksleiviams ir panašiai. Bet niekas tarp jų nekelia klausimo, vardan ko ta visa reforma, kokį žmogų mes norime išugdyti? Kitaip tariant, kalbama apie specialiųjų žinių „prikimšimą“, nors tai nėra žmogaus ugdymas. Kas išdrįs pasakyti, kad be dorovinio auklėjimo, mes į šį esminį klausimą atsakyti ir negalėsime. Tam reikia drąsos.

Akivaizdu, kad mūsų valstybė ir jos politikai tapo neutralūs etikos ir moralės klausimais. Neva teisinė valstybė ir laisvoji rinka duos atsakymą į šį ir kitus klausimus. Mokyklose ir aukštesnėse mokymosi institucijose nevyksta dorovinis ugdymas – visi Lietuvoje esame „laisvi“ gyventi pagal savo gėrio sampratas. Galbūt todėl tokios diskusijos, kaip ši dėl švietimo, apima tik funkcines, administracines priemones.

Atitinkamai politikoje taip pat labai svarbu ne tik suvokti valstybės interesą, bet ir drąsiai jį deklaruoti. Išties nebėra aišku, ar šeima šiandien tebėra valstybės interesas ir ar valstybė gali išlikti be šeimos? Sprendžiant iš to, kad niekas iš politikos lyderių aiškiai ir viešai nepasisakė dėl Konstitucinio teismo šeimos koncepcijos išaiškinimo, pagal kurį santuoka yra indiferentiška lyčių atžvilgiu. Aišku, kad valstybė tampa neutrali jos piliečių dorovės ir moralinių orientyrų atžvilgiu. Jei tikimasi, kad tautos moralinės nuostatos „susitvarkys savaime“ pagal kažkokius rinkos dėsnius, tai pražūtingai klystama.

Valstybės interesų suvokimas ir ėmimasis veiksmų yra gyvybiškai būtinas šiandieninei Lietuvai ir už jos ateitį atsakomybę prisiėmusiems. Deja, tai Lietuvoje tebelieka didele siekiamybe. Jei mes vengsime ją realizuoti, tai socialinė provincija, apie kurią kalbėjo baltarusis Valiancinas Akudovičas savo knygoje „Nesaties kodas“, orientuota tik į materialinių poreikių patenkinimą, atims iš mūsų laisvę veikti politiškai ir ugdyti tautą pagal tokius dorovinius ir moralinius standartus, kurie garantuoja tautos išlikimą.