Skaičiuojame jau ketvirtą karantino savaitę. Kiekvienas savaip išgyvename dėl savo ir artimųjų sveikatos, tikiuosi, laikomės saviizoliacijos ir protinam aplink esančius jos laikytis.  Kovo 13 diena – data, nuo kurios įvestas Lietuvoje karantinas, vadinasi, ir diena, kai visa Lietuvos kultūra sustojo. Keletas gerų pavyzdžių, kaip į namų ekranus perkeltas „Kino pavasaris“, ar kitų kultūros renginių perkėlimas į skaitmeninę erdvę – labai geri, bet laikini sprendimai. 

Nuo kovo 13 d. kultūros sektorius liko be pajamų, su skaičiuojamais nuostoliais, neišmokėtais honorarais bei tuščiomis salėmis. „Kino pasavario“ rengėjai darė akciją – festivalio uždarymo filmą rodė tuščiose Lietuvos salėse, atkreipdami į esamos situacijos beviltiškumą. Nes tuščios salės pasitiko balandį, panašu, kad situacija išliks analogiška ir gegužės, o gal ir vėlesniais mėnesiais.

Kultūrinių ir kūrybinių industrijų atstovai kreipėsi į Vyriausybę ir Seimą, pateikdami duomenis apie atšauktus virš 5000 renginių, kuriuose darbo neteko ne tik pagal darbo santykius dirbantys, bet ir laisvai samdomi darbuotojai; skaičiuodami grąžintinų bilietų į atšauktus ar perkeltus renginius sumą siekiančią beveik 8,1 mln. eurų; organizacijų negautas suplanuotas pajamas apie 9 mln. eurų, o individualiai dirbančių – apie 3,8 mln. eurų; dėl ekstremalios padėties valstybėje organizacijos patyrė apie 6 mln. eurų nuostolio, kartu su pagal verslo liudijimus ir individualią veiklą dirbančiais – virš 8 mln. eurų nuostolio. O kur dar į šį skaičių neįtrauktos nacionalinės įstaigos ir jų nuostoliai, jau vasaros metu atšaukiami, atidedami festivaliai, renginiai ir pan.

Skaičiai, deja, tik didėja ir didės. Ir delsti nėra kada. Prieš porą savaičių inicijavau Kultūros komiteto posėdį, kuriame tiesiai iš ministro išgirdome apie planuojamas priemones kultūros sektoriui gelbėti. Šiandienos sprendimais turime 5 mln. eurų, iš kurių 3 mln. skiriami kultūros perkėlimui į skaitmeninę erdvę, o likę 2 mln. – Lietuvos kino industrijai remti. Taip pat perskirstytos Lietuvos kultūros tarybos lėšos, skirta papildomai porą milijonų kūrėjų socialinės apsaugos programai – kūrybinėms prastovoms mokėti. Kaip sakoma, ačiū už tai.

Suprasdamas, kiek tai sudėtingas laikas, priminsiu, kad kultūra nuolat balansuojanti ant menko finansavimo, mažiausiai apmokamų individualių kūrėjų ir darbuotojų ribos, niekaip negalėjo būti pasirengusi tokiam smūgiui. Visas pasaulis kartu mokosi spręsti epidemijos suvaldymo ir pasekmių minimizavimo klausimus. Mokosi ir mūsų Vyriausybė. Per pastarąsias kelias savaites, turėjome keletą Kultūros ministro pristatymų, bet tikrai dar liko spręstinų ir neraminančių klausimų be šių pirmųjų gelbėjimo žingsnių, kurie jau žengti iš ministerijos pusės.

Siūlau pagalvoti apie:

–     galimybes mažinti PVM bilietams ateitiems renginiams ir taip gelbėti kultūros sektorių, kuris tikrai ne savaitėmis ir ne mėnesiais dar skaičiuos Covid-19 pasekmes;

–     sprendimus dėl parduotų bilietų grąžinimo ar bent ilgesnio grąžinimo atidėjimo, kai jau dalis lėšų išleista renginio viešinimui ir pan.;

–     kaip veiks sistema – dėl savarankiškai dirbančių kūrėjų, kuriems nėra aišku, kur kreiptis, registruotis, kokius dokumentus pateikti.

Suprantu, kad žmonės esam nekantrūs, norisi sprendimų, jei ne vakar, tai dabar ir čia. Bet jų reikia.

Raginčiau ministrą nebijoti viešinti diskusijas ir sprendimus, įtraukti kultūros lauko žmones į nuotolinius posėdžius bent klausytojų teisėmis. Norisi atsakymų, norisi sprendimų darbo grupėse, kurios nebūtų uždaros, o bent jau prieinamos tiems, kas suinteresuoti ir kas bijo ne tik dėl savo sveikatos, bet ir apskritai išlikimo.

Nes kaip sakė britų premjeras W. Čerčilis, paklaustas dėl taupymo karo metais: „Nuo kultūros negalima nubraukti nei penso, nes tada nebus dėl ko kariauti“.