Jau kurį laiką daug kalbame apie gerovės valstybę. Sutariame partijoje, ir turbūt sutartume Seime, ir greičiausiai visuomenėje esti pritarimas, kad norime valstybės, kuri užtikrintų lygesnes galimybes mėginti susikurti savo laimę. Sutinku, kad galbūt turime kiek skirtingas vizijas kaip to pasiekti, bet esu įsitikinęs, jog tam, kad kiekvienas iš mūsų turi turėti galimybę judėti geresnio gyvenimo ir asmeninės sėkmės link, pritaria absoliuti dauguma. Tačiau, kad tai galėtų tapti realybe, šiandien vis dar trūksta vakarietiškų valstybės paslaugų: geresnės sveikatos sistemos, geresnės švietimo sistemos. Reikia tokių paslaugų, kad galėtumėme būti užtikrinti, jog mūsų visuomenėje nėra pamirštų žmonių.

Lietuvai reikia socialinio lifto

Paprastai tariant, kalbame apie socialines kopėčias ar socialinį liftą, kuris turėtų nesustodamas kelti žmones aukštyn: iš skurdo link vidurinės klasės, o šiandienos vidurinei klasei – suteiktų galimybę kilti aukščiau. Dabar tokio lifto Lietuvoje nėra. Atvirkščiai, – šiandien mūsų ir mūsų vaikų sėkmę didžiąja dalimi nulemia būtent valstybės paslaugomis (ar dažnai net jų nebuvimu) formuojama galimybių nelygybė. Tokia situacija itin akivaizdi vertinant paslaugų kokybę kad ir regioniniu pagrindu.

Didžiuosiuose šalies miestuose telkiasi didžiausias potencialas: dėl vietų geriausiose mokyklose konkuruojantys mokiniai, modernius mokymo metodus taikantys mokytojai, įvairios popamokinių veiklų galimybės – visa tai varo mokyklų elitą į priekį ir garantuoja jose besimokantiesiems galimybes studijuoti geriausiose ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio studijų programose. Likusiose mokyklose – nepalyginamai mažiau galimybių, nusivylimas, kolektyvinė stagnacija. Žinoma, išimčių esama visur, tačiau tokį ar iš esmės itin panašų paveikslą pamatysime paanalizavę daugelį  sričių, kur valstybė teikia svarbias visuomenės gerbūviui paslaugas.

Ši situacija ir artimiausiu metu savaime tikrai neišsispręs: jei ir toliau liksime tik pasyvūs stebėtojai globalizacija ir technologiniai pokyčiai mažins mūsų galimybes uždaryti nelygybės prarają ir būti konkurencingais. Žemą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų poreikis mažės: jas naikins tiek augantis darbo užmokestis, tiek robotizacija, o tai augins visuomenėje įtampas. Ketvirtosios pramonės revoliucijos aušroje tai ypač svarbu. Juntame, kad netrukus pasaulio ateitį ims kurti visai kiti ištekliai nei tie, kuriuos žinojome iki šiol. Stiprės valstybės, galinčios pasiūlyti ne fizinę, o intelektinę žmogaus galią. Tiesa, intelektinei žmonių galiai atskleisti reikalingos visiškai kitokios paslaugos, nei Lietuva šiandien gali pasiūlyti.

Už kokias paslaugas esame pasiruošę susimokėti?

Kitokioms paslaugoms, akivaizdu, reikalingas ir kitoks finansavimas. Tačiau šiandien, kad ir  kas bebūtume: ar prezidentai, ar politinės partijos – kairiosios ar dešiniosios – patogiai apeiname klausimą, kaip tą kokybiškai kitokį finansavimą pasieksime?

Būtent čia ir reikalinga plati diskusija, apie kurią vis dažniau girdime ir iš valdančiosios daugumos atstovų. Šiandien žinome, jog valstybės ekonomikos kuriamas didesnis bendrojo gėrio pyragas jau dabar beveik išdalintas – per pensijų indeksaciją, augančias išlaidas gynybai. Nesakau, kad kuriam nors iš paminėtų tikslų papildomų finansų skirti nereikėtų, bet reikia nebijoti matyti to, ką matome – reikšmingo pokyčio iš ekonomikos augimo pasiekti bus arba labai sunku, arba beveik neįmanoma. Todėl reikia atsakyti į klausimą, kaip ketiname elgtis toliau: ar bandysime kiek įmanoma efektyviau naudoti esamą, nors ir daug mažesnį nei įprasta Vakarų Europos valstybėse, bendrojo gėrio pyragą ir gyvensime kaip gyvenę, ar bandysime bendromis jėgomis tą pyragą iškepti didesnį.

Padėti atsakyti į šį klausimą gali ministrų įgarsinami sričių poreikiai: štai socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis kalba apie tai, kad norint minimaliai pajudint socialinę sritį jam vien kitais metais reikia papildomų 200 mln. eurų. Ne pakelti skrydžiui, o vien tam, kad galėtumėme šią sritį pajudinti. Švietime pokyčiams reikalingos ne ką menkesnės sumos. O jei dar norime ir gynyboje pasiekti 2,5 proc. BVP greičiau negu iki 2030 m.? O jei dar norime ką nors ir su sveikatos sistema nuveikti? Turime sugalvoti, iš kur ateis pinigai.

Jeigu sutartume, kad vienas ar pusantro milijardo eurų papildomai į biudžetą leistų pasiekti reikšmingą lūžį valstybėje, gali būti, kad pradėtume kalbėtis iš kur tie pinigai gali ir turi ateiti. Ir tam reikia plataus partijų susitarimo. 141 komitetas ar vieno klausimo politinis judėjimas vargiai susitars dėl bendrų tikslų valstybei ir sunkiai galės įsipareigoti, jog reikalingus sprendimus įgyvendinti galės ilgesnį laiką nei vienas rinkimų ciklas.

Tad mes visi turėsime apsispręsti: ar turime didesnius tikslus, didesnes ambicijas? Bet ne sau. Ne sau asmeniškai. Ar mes galime susitarti, tarp atsakingų partijų, dėl didesnių tikslų Lietuvai? Jeigu trypčiosime diskutuodami kuriam Gediminui teks Seimo pirmininko postas, ta diskusija niekur mūsų valstybės nenuves, nes ji tuščia, neįdomi ir tik nukelianti tikruosius klausimus į ateitį.