Kad koronaviruso pandemiją lydės pakankamai gili ekonominė krizė, visi jau žino. Buvęs Europos Centrinio Banko (ECB) pirmininkas Mario Draghi‘s artėjančią krizę palygino su biblinio masto katastrofa, o Jungtinių Amerikos Valstijų ekspertai jau skelbia „apokalipsę restoranų verslui“.

Matant tokias prognozes nekeista, kad daugelis Vyriausybių skelbia milžiniškus finansinių ir ekonominių priemonių paketus, skirtus kovai su tokia ekonomine krize. Kai kurių valstybių priemonių visuma atrodo tikrai įspūdingai: Jungtinės Amerikos Valstijos patvirtino 2 trilijonų dolerių apimties paramos ekonomikai paketą, Europa stengiasi neatsilikti – vien tik Vokietijos analogiškas paketas siekia net 1,1 trilijonų eurų, be to ECB jau prieš dvi savaites patvirtino 750 mlrd. eurų dydžio finansinę „bazuką“, kuri bus naudojama valstybių skoloms išpirkti. Apie tai rašiau plačiau prieš savaitę.

Lietuvos Vyriausybė dar kovo 16 dieną taip pat patvirtino savo sprendimą „Dėl Ekonomikos skatinimo ir koronaviruso (COVID-19) plitimo sukeltų pasekmių mažinimo priemonių plano“, kuriame skelbė apie 2,5 mlrd. eurų vertės paramos verslui priemonių paketą. Be to, taip pat numatė skolintis iki 5 mlrd. eurų, kad galėtų tinkamai finansuoti priemones, kurių reikia kovai su ekonomine krize.

Seimas neatidėliodamas ėmėsi tvirtinti šio plano priemones, kai kurias iš jų bendru sutarimu papildė (pvz., numatė, kad atlyginimų darbuotojams kompensacijas 100 proc. turi mokėti Vyriausybė, nereikalaujant iš verslo kokios nors dalies prisidėjimo). Atrodytų, būtų galima ramiai žiūrėti į artėjantį staigų ekonominį nuosmukį, nes valdžia jau lyg ir pasirūpino minkštesne pagalve.

Tačiau verslas vis garsiau skelbia pavojaus signalą, kad Vyriausybės parengtos paramos verslui schemos neveikia ir greičiausiai nesuveiks.

Štai finansų ministras Vilius Šapoka paskelbė, kad verslui tam tikra dalimi kompensuos iki trijų mėnesių trukmės darbuotojų atlyginimus, bet su sąlyga, jeigu verslas nevers darbuotojų pasiimti neapmokamų atostogų ir neatleidinės darbuotojų, prabėgus net 3 ar 6 mėnesiams po karantino. O jeigu tai darys, tai, anot ministro, „rizikuos netekti valstybės siūlomų garantijų“. Prabėgus kelioms savaitėms, tas pats ministras nusivylęs stebisi, kad verslas verčiau atleidžia darbuotojus, nei naudojasi tokia parama.

Lygiai taip pat yra ir su valdžios žadamomis lengvatinėmis paskolomis verslui: žadama, kad verslą išgelbės tikra lengvatinių paskolų „liūtis“, tačiau verslas į tai žiūri mažų mažiausiai skeptiškai ir atsargiai, nes lengvatiniai kreditai arba neateis iki verslo, arba tokia valdžios parama privers verslą prasiskolinti ir po metų jis „numirs“.

Taigi laikas bėga, krizė vis labiau smaugia, valdžia vis dar žada verslui padėti, tačiau verslui vis labiau atrodo, kad arba valdžia per lėtai juda, arba jos žadami paramos instrumentai yra netinkami.

Todėl visiems mums pats laikas stabtelėti ir daryti esmines korekcijas valdžios numatytame priemonių pakete, nes šiam nesikeičiant, dar po kelių savaičių ar mėnesio tokios paramos iš valdžios iš viso nebereikės, kadangi didelė dalis smulkesnio verslo, uždaryto karantinui, po karantino nebeatsidarys. Jie nematys jokios perspektyvos tokiomis sąlygomis ir su tokia valdžios parama toliau kaip nors egzistuoti bei nenuostolingai veikti.

Kas negerai su valdžios parama?

Dėl karantino uždarytas verslas susiduria su esmine problema: pajamos yra nulinės, o vis tiek turi vadinamąsias „pastoviąsias išlaidas“, kurias privalo finansuoti. Tiek normaliomis aplinkybėmis, tiek per karantino laikotarpį verslas turi trijų rūšių pastoviąsias išlaidas: darbuotojų atlyginimai, nekilnojamo turto nuoma (plius komunalinės ir kitos reguliarios paslaugos) ir gautų paskolų aptarnavimas.

Po pokalbių su smulkesniu verslu galima spėti, kad šios išlaidos sudaro apie 60–70 proc. normaliomis sąlygomis veikiančio verslo išlaidų. Darbuotojų atlyginimai sudaro apie du trečdalius tokių nuolatinių išlaidų. Tam, kad verslas galėtų atlaikyti dėl karantino kilusią krizę, kai jo pajamos staiga tapo nulinėmis, o pastoviosios išlaidos liko nepakitusios, valdžia turi rasti būdą, kaip padėti jam pakelti šią naštą. Nes tik atlaikęs tokią karantino naštą verslas galės ir po karantino tęsti savo veiklą ir tik tada jam gal prisireiks dar ir kitokios paramos.

Be abejo, po karantino nemažos dalies tokio, dėl karantino uždaryto, verslo (ypač smulkesnio) problemos nebus pasibaigusios, nes restoranų, viešbučių, turizmo kompanijų paslaugų paklausa dėl visuomenės natūralių baimių atsikurs žymiai sunkiau. Tačiau tai jau kita istorija ir apie ją bus galima diskutuoti vėliau, nes šiuo metu svarbiausia yra atlaikyti karantiną. Šiandieninis valdžios paramos taiklumas ir efektyvumas tam turi esminės svarbos.

Todėl yra verta atidžiau panagrinėti valdžios skelbiamus paramos verslui instrumentus ir atsakyti, kodėl jie vis dar neveikia arba yra nepakankami.

Galima išskirti pagrindines Lietuvos valdžios paramos verslui šios krizės metu priemones:

• valdžia, o ne darbdavys iki 3 mėnesių trukmės karantino metu darbuotojams mokės atlyginimus. Tačiau valdžia iškelia esminę sąlygą, kad verslininkas, kuris atlyginimų mokėjimui gautų tokią valdžios subsidiją, įsipareigotų išlaikyti darbo vietą nuo 3 iki 6 mėnesių po karantino pabaigos (priklausomai nuo subsidijos modelio);

• mokestinės „atostogos“ šiam verslui: atleidimas nuo delspinigių, naujų mokesčių neišieškojimas ir mokestinės paskolos sutarties sudarymas be palūkanų;

• kredito „atostogos“ asmenims, kurių pajamos sumažėjo bent 30 proc.;

• lengvatinės paskolos ir valstybės garantijos.

Ką galima pasakyti apie tokius valdžios žadamus paramos instrumentus? Jie tikrai nėra blogi ir jais turbūt bus kažkiek pasinaudota, bet kyla klausimas, ar jie yra pakankami ir ar jie sprendžia verslo (ypač smulkiojo) problemas šiuo karantino laikotarpiu.

Verta atsakyti į paprastą klausimą: ar ši valdžios parama padeda verslui išspręsti savo pastoviųjų kaštų problemą, kai karantino metu toks verslas yra visiškai uždarytas ir gauna nulines pajamas?

Pradėkime nuo atlyginimų klausimo.

Valdžia žada verslui kompensuoti kaštus, susijusius su darbuotojų atlyginimų mokėjimu, bet prie to prikabina sąlygas, kad po karantino toks darbuotojas turės būti darbdavio išlaikomas dar 3 mėnesius. Mano manymu, tokios sąlygos reiškia, kad daugelis darbdavių šia paramos forma paprasčiausiai nenorės naudotis.

Nesu darbdavys, bet manau, kad daugelis per karantiną uždarytų restoranų, sporto klubų, kino teatrų ir pan. įstaigų savininkų nėra įsitikinę, kad pasibaigus karantinui žmonės – tiek vietiniai, tiek tuo labiau turistai – labai greitai sugrįš į restoranus ar klubus. Taigi toks verslas nenorės įsipareigoti po karantino dar 3 mėnesius išlaikyti tuos pačius darbuotojus. Galima tik spėlioti, kiek turistų šių metų vasarą aplankys Lietuvą, jeigu pernai jų buvo apie 2 milijonus. Jų gali būti ir 10 kartų mažiau, o tai reiškia, kad tiek pat sumažės ir paklausa nakvynei, restoranams, kitoms paslaugoms, kurią šie sektoriai ankstesniais metais sukurdavo.

Nemažai savininkų jau dabar realiai skaičiuoja, kad paklausa jų paslaugoms po karantino dar ilgą laiką bus gerokai sumažėjusi, todėl jau dabar jie priima sprendimus, kiek daug darbuotojų jiems reikės atleisti, taip drastiškai sumažėjus apyvartai. Dėl šios priežasties valstybės paskelbta parama už prastovą darbuotojams mokėti atlyginimą jiems neatrodo patraukli, jeigu kartu reikia įsipareigoti išsaugoti visus darbuotojus, net ir tuo atveju, kai po karantino apyvartos ir pajamos žymiai sumažės. Darbdaviai taip pat mato, kad darbuotojai, kurie dabar yra atleisti, gali gauti visai padorią nedarbo pašalpą, o darbdavys po karantino juos galės vėl įdarbinti.

Todėl ministrui Šapokai ir tenka nusivylus skelbti, kad darbdaviai neskuba naudotis valstybės paramos mokėti atlyginimus pažadu ir skubiai atleidžia savo darbuotojus. To priežastis yra paprasta: nereikia prie tokios paramos pasiūlymo prijungti tokių sąlygų, kurios verslą vėliau stumtų į visiškai neprotingus nuostolius.

Įdomu, kad beskaitant informaciją apie įvairių šalių paramos verslui instrumentus šios krizės laikotarpiu, tik Rusijos žiniasklaidoje teko perskaityti apie tokias pat paramos sąlygas: Rusijos Premjeras Michail‘as Mišustin’as paskelbė, kad verslas gali tikėtis Rusijos Vyriausybės paramos tik tuo atveju, jeigu verslas įsipareigoja ir po karantino išsaugoti tas pačias darbo vietas. Ir dar pagrasino, kad tas verslas, kuris nesilaikys tokių sąlygų, sulauks prokuroro vizito. Deja, Lietuvoje iš valdžios taip pat skambėjo panašūs grasinimai.

Kiek vėliau plačiau aptarsiu Vokietijos, Danijos ir JAV Vyriausybių patvirtintus paramos verslui paketus, bet jau dabar galiu aiškiai konstatuoti: nei Vokietijoje, nei Danijoje, nei JAV nėra tokių absurdiškų sąlygų, kad verslas, karantino laikotarpiu gavęs valstybės paramą išmokėti atlyginimus savo darbuotojams, būtų verčiamas įsipareigoti išlaikyti tuos darbuotojus ir po karantino.

Taigi Lietuvoje „darbuotojų atlyginimų“ išlaidas valdžia žada padengti, bet prikabina tokių sąlygų, kad verslas šiais pinigais nesinaudoja, o karantininei krizei išliekant ilgesnį laiką, savo darbuotojus ir toliau siųs nedarbo pašalpų pasiimti.

Dar keletas pastabų apie verslo iššūkius karantino metu padengti kitus pastoviuosius kaštus: nuomos ar paskolos aptarnavimo išlaidas. Ką šiuo klausimu žada valdžia?

Dėl nuomos įmokų ar paskolos aptarnavimo – geriausiu atveju žada tik „atostogas“. Arba lengvatinę paskolą.

Jeigu aš turėčiau mažą parduotuvę ar kavinę, ir valdžia mano kavinę 2 mėnesius dėl karantino laikytų uždariusi, dėl ko aš negaučiau jokių pajamų, bet nuomos ir kredito įmokas vis tiek turėčiau mokėti, tik valdžia man leistų jas sumokėti ne gegužę, o gruodį, aš valdžiai sakyčiau: „Galite į kokį šiukšlyną tokią paramą išmesti, nes ir gruodį aš turėsiu tą patį, 2 mėnesius negautų pajamų deficitą. Ir gruodį man nebus lengviau tas išlaidas apmokėti“. Valdžios žadama parama lengvatiniais kreditais (kurie mažesniam verslui yra ir sunkiai prieinami) padengti šį mano verslo pajamų deficitą reikš tik tiek, kad mano kavinės verslas dėl valdžios įvesto karantino taps praskolintu ir, greičiausiai, jei ne iškart po karantino, tai po metų aš būsiu priverstas bankrutuoti.

Štai dėl tokių labai paprastai įvardinamų priežasčių tenka konstatuoti, kad valdžios paskelbti paramos verslui instrumentai, nors ir lydimi garsių pareiškimų ir kalbų apie milijardus, deja, didelės dalies verslo, ypač smulkesnio, problemų nesprendžia. Ir jei šių instrumentų aprašymuose nebus daromos greitos korekcijos, tai tenka pakartoti, kad dar po mėnesio tokios paramos didelei daliai verslų iš tų 35 000, įtrauktų į VMI sudarytą dėl karantino uždarytų verslų sąrašą, jau ir nebereikės. Nes jau jų nebebus.

Tai nereiškia, kad visi valdžios siūlomi paramos instrumentai yra netinkami. Nieko panašaus. Mokestinės ar kreditinės atostogos yra puikus dalykas. Lengvatinės paskolos taip pat yra labai svarbus instrumentas, kuris po karantino daug kam padės atkurti kad ir apyvartinių lėšų trūkumą. Yra ir kitų įdomių idėjų, kaip valstybė galėtų suteikti ilgalaikę paramą verslui, apie kurias šiuo metu diskutuoja ekspertai. Tačiau didžiausią nerimą kelia tai, kad nuklysdami į tolimas diskusijas, kaip atrodys ekonominė situacija po metų, ar kaip šios krizės laikotarpiu padėti stambiam verslui, ir nesutvarkydami paramos instrumentų, kurių reikia dabar, karantino metu, mes prarandame gyvybiškai brangų laiką.

Prieš pereidamas prie pasiūlymų, ką reikėtų nedelsiant keisti lietuviškuose paramos instrumentuose, keletą pastraipų skirsiu Vokietijos, Danijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų paramos verslui instrumentų platesniam aptarimui. Visko tikrai nepatarsiu, todėl daugiausia dėmesio skirsiu tik tam, kaip šiose šalyse yra sprendžiamos karantino metu uždaryto smulkesnio verslo problemos, ypač jų pastoviųjų kaštų apmokėjimo iššūkiai.

Parama Danijoje, Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose Danija

Danija

Per kelias dienas po karantino įvedimo Danijos politikai (valdžia ir opozicija), darbdaviai ir profsąjungos susitarė dėl didžiulės paramos verslui programos. Danija numatė per 13 savaičių išleisti 13 proc. savo BVP verslo paramai (skaičiuojant JAV masteliais tai reikštų, kad per 13 savaičių būtų išleidžiamas visas 2,5 trilijonų dolerių apimties paramos verslui paketas).

Kaip sako Danijos Darbo ministras Peter‘is Hummelgaard‘as, pagrindinis Danijos valdžios reagavimo principas – „reikia daryti daug ir greitai, negalima laukti“. Anot jo, jei 2008 metų krizės metu „buvo gelbėjamas Volstrytas (bankų gatvė), tai dabar bus gelbėjama Mainstrytas (parduotuvių gatvė)“. Ir svarbiausias rūpestis – padėti verslui išsaugoti darbo vietas.

Danijos paramos pakete numatyta, kad pirmiausia, dėl karantino uždaryto verslo darbuotojams, kurie laiką leidžia namie, valdžia įsipareigoja mokėti 90 proc. jų atlyginimo (viršutinė riba – 4000 eurų per mėnesį), su sąlyga, kad karantino metu jie yra įdarbinti. Nėra keliama jokių sąlygų, kad darbdavys karantino metu ar po karantino dar 6 mėnesius išlaikytų visus darbuotojus ar tuos, kuriems valdžia atlyginimą mokėjo karantino metu.

Antra, numatyta, kad valdžia taip pat kompensuos ir kitus verslo patiriamus pastoviuosius kaštus, pvz. apmokės dalį patalpų nuomos išlaidų, priklausomai nuo to, kaip stipriai krito verslo pajamos.

Numatoma ir daugelis kitų paramos verslui instrumentų, tačiau šiame kontekste svarbu pabrėžti svarbiausią – Danijos valdžia numato padengti didžiąją dalį pastoviųjų kaštų tam verslui, kuris karantino metu yra uždarytas. Ir nekelia jokių papildomų sąlygų.

Tokia Danijos paramos programa galios iki birželio mėnesio.

Vokietija

Vokietija paskelbė milžiniškos apimties (1,1 trilijono eurų) paramos verslui ir darbuotojams programą. Pati programa apima labai įvairias priemones – nuo valstybės garantijų verslui, valstybės paskolų/investicijų į sunkumus patiriančio verslo kapitalą iki draudimo nutraukti patalpų nuomos sutartis, „mokesčių ir kredito“ atostogų. Paramos verslui instrumentai apima 4 dideles paramos sritis, tačiau mus labiausiai domina viena šios paramos dalis: „Kurzalbeitergeld“ programa.

Kaip galima suprasti iš šios programos bei kitų paramos verslui instrumentų aprašymo, Vokietijos valdžia yra įsipareigojusi apmokėti iki 70 proc. sutartį turinčio darbuotojo atlyginimo arba tą dalį, kuria, verslui netekus užsakymų, tenka sumažinti atlyginimą. Taip pat Vyriausybė įsipareigoja visiškai padengti ir socialinio draudimo įmokas tiems darbuotojams, kuriems pagal šią programą yra mokami atlyginimai.

Programa veikia greitai ir efektyviai: darbdavys praneša atitinkamai institucijai, kad jo įmonei tokios paramos reikia ir kad jo verslas atitinka programos kriterijus. Darbdavys, išmokėjęs darbuotojui atlyginimus, per 15 dienų gauna valdžios nustatytas kompensacijas. Numatyta, kad tokia atlyginimų kompensavimo programa su palengvintais kriterijais, pritaikytais pandemijos laikotarpiui, galios iki šių metų pabaigos.

Be įvairių kitų paramos verslui priemonių numatoma ir tai, kad dėl karantino nukentėjusiam verslui gali būti suteikiama vienkartinė negrąžinama dotacija, siekianti iki 15 tūkst. eurų.

Taigi Vokietijoje, kaip ir Danijoje, valdžia, karantino metu už darbdavį mokėdama didžiąją dalį atlyginimo, darbdaviui nekelia jokių papildomų reikalavimų dėl to, kiek laiko darbdavys turėtų tą darbuotoją išlaikyti. Be to verslas gali gauti ir kitą negrąžinamą finansinę paramą, kurią gali panaudoti kitų pastoviųjų kaštų išlaidoms padengti.

Jungtinės Amerikos Valstijos

Jungtinės Amerikos Valstijos taip pat labai skubiai priėmė didelės finansinės apimties (2 trilijonų dolerių) paramos verslui programą, išdėstytą specialiame ir labai detaliame Kongreso patvirtintame ir Prezidento pasirašytame įstatyme „Coronavirus Aid, Relief, and Economic Security Act“. Įstatymas numato daug ir įvairių ekonomiką skatinančių bei palaikančių priemonių, įskaitant ir vadinamuosius „sraigtasparnio pinigus“, kai kiekvienam JAV piliečiui bus išmokėta po 1200 dolerių vienkartinė išmoka, jeigu jis per metus uždirbo mažiau nei 75 000 dolerių. Detaliau su įvairiomis numatytomis priemonėmis galima susipažinti daugelyje jas aprašančių publikacijų.

Šiame etape yra verta atidžiau susipažinti su šio įstatymo dalimi, kuri vadinama „Keeping American Workers Paid and Employed Act“ (Įstatymas, skirtas Amerikos darbuotojų įdarbinimo ir atlyginimų apsaugojimui) ir ypač su šioje įstatymo dalyje aprašyta specialia programa „Paycheck Protection Program“ (Atlyginimų apsaugos programa). Programa sukuria 349 milijardų dolerių apimties lengvatinių paskolų smulkiam verslui instrumentą (The Paycheck Protection Loan Program), kuris galios nuo vasario 15 iki birželio 30 dienos.

Programa sudaro galimybę smulkiajam verslui (turinčiam ne daugiau kaip 500 dirbančiųjų) nesudėtingai gauti lengvatinę paskolą, jeigu karantino laikotarpiu jis praranda pajamas. Paskola yra skirta tik tam, kad verslas galėtų padengti daugelį pastoviųjų išlaidų: darbuotojų atlyginimus, sveikatos draudimą, kitas kompensacijas darbuotojui (neviršijančias 100 tūkstančių dolerių), patalpų nuomos, kredito patalpoms įsigyti ir komunalinius kaštus, verslo kredito įmokas.

Esminis šios programos principas: verslas gali būti atleidžiamas nuo visos tokios paskolos grąžinimo. Procentas, nuo kokios dalies paskolos grąžinimo verslas yra atleidžiamas, mažėja priklausomai nuo to, kiek darbuotojų karantino metu buvo atleista iš darbo. Programa taip pat skatina verslą susigrąžinti tuos darbuotojus, kuriuos verslas galbūt jau atleido, prasidėjus karantinui.

Taigi matome, kad ir JAV valdžia yra numačiusi galimybę karantino laikotarpiu verslui paramos lėšomis pasidengti visus pastoviuosius kaštus: ir atlyginimų mokėjimą, ir patalpų nuomos, ir kredito apmokėjimo išlaidas. Per specifinį lengvatinių paskolų instrumentą verslas yra skatinamas karantino laikotarpiu išsaugoti kiek galima daugiau darbo vietų, tačiau tokiam verslui nėra keliamos kokios nors ypatingos sąlygos darbuotojus išlaikyti ir pasibaigus karantinui.

Apibendrinant bent trijų šalių (Danijos, Vokietijos, JAV) taikomus verslo paramos instrumentus, akivaizdžiai matosi aiški logika: verslui, kuris dėl karantino buvo uždarytas ir neteko pajamų, valdžia stengiasi maksimaliai kompensuoti pastoviuosius kaštus (išlaidas darbuotojų atlyginimams, nuomos ir kreditų išlaidas) ir suteikiant tokią paramą nekeliama jokių neprotingų sąlygų, kurios trukdytų verslui šia parama pasinaudoti.

Kaip parama verslui turėtų atrodyti Lietuvoje?

Pirmiausia – ne valdiška parama, o nuostolių atlyginimas. Jau prieš savaitę rašiau, kad šios „karantininės“ krizės metu reikia keisti pačią valdžios veiksmų „filosofiją“: karantino metu nukentėjusiam verslui turi būti suteikiama ne „parama“ lengvatiniais kreditais, o tiesiog „nuostolių atlyginimas“ valdžios tiesioginėmis išmokomis.

Ir aiškinau kodėl: nes valdžios sprendimas paskelbti karantiną (kurio tikrai reikia) yra tas pats, lyg valdžia būtų priėmusi sprendimą tokį verslą rekvizuoti visuomenės naudai karantino laikotarpiu. Konstitucija reikalauja, kad už tai būtų teisingai atlyginta. Priešingu atveju būtų visai neaišku, kodėl valstybei priėmus sprendimą dėl karantino ir uždarius dalį verslų, vien tik verslas turėtų prisiimti papildomų skolų naštą. Net jau cituotas M. Draghi‘s aiškiai pabrėžia, kad šios ypatingos krizės laikotarpiu skolų naštą turės prisiimti valstybė, o ne verslas.

Beje, ir Lietuvos Respublikos Civilinės saugos įstatymas, kuriuo remdamasi Vyriausybė Lietuvoje paskelbė ekstremalią situaciją ir sukūrė visus štabus, taip pat labai aiškiai numato, kad žala, atsiradusi ūkio subjektams ekstremaliosios situacijos metu, atlyginama Vyriausybės nustatyta tvarka.

Verta pažymėti, kad ir Vokietijos, ir Danijos, ir JAV paramos verslui karantino metu principai paremti ta pačia „nuostolių padengimo“ filosofija: verslui yra apmokami darbuotojų atlyginimai, padengiamos kai kurios kitos verslo išlaidos, be jokių valdžios sąlygų ir klausimų, ką tas verslas darys po to, kai baigsis karantinas.

Praėjusią savaitę mano įvardintas valdžios paramos verslui modelis „sraigtasparnio pinigai verslui“ lietuviškai/biurokratiškai turėtų būti vadinamas tiesiog „nuostolių atlyginimu“ tam verslui, kuris dėl įvesto karantino buvo uždarytas arba kitaip negalėjo veikti. Kitaip sakant, valstybė turi skaičiuoti tokio verslo per karantiną patirtus nuostolius ir juos maksimaliai atlyginti, skirdama ne lengvatines paskolas, o „karantino paketą“ tokių nuostolių atlyginimui. Lygiai taip, kaip žemdirbiams yra atlyginami nuostoliai dėl sausros, liūties ar padangų gaisro.

Kas turėtų įeiti į tokį nuostolių atlyginimui skirtą „karantino paketą“, yra akivaizdu – tai maksimalus pastoviųjų kaštų (atlyginimai, nuomos ir kredito įmokos) už karantino laikotarpį padengimas. Ir ne kokiomis nors lengvatinėmis paskolomis ar „atostogomis“, o tiesioginėmis pinigų išmokomis verslui.

Lietuvos valdžia jau paskelbė, kad ji yra pasiruošusi apmokėti didžiąją dalį atlyginimų tiems verslams, kurie dėl karantino yra uždaryti. Galima suprasti, kad jau sutinkama, jog nebebus keliama būtina sąlyga, kad prie tokios „dotacijos atlyginimams“ prisidėtų ir pats verslas. Tokių ne ilgiau kaip 3 mėnesių atlyginimų mokėjimui valdžia yra numačiusi skirti net 250 mln. eurų sumą. Reikia tikėtis, kad ekspertai yra apskaičiavę, jog tokios sumos šiems trims mėnesiams tikrai užteks.

Šiame valdžios sukurtame „atlyginimų apmokėjimo“ instrumente yra vienintelė problema, kurią ji nedelsdama turi išspręsti – tai papildoma sąlyga, kad verslas, kuris gavo dotacijas darbuotojų atlyginimų išmokėjimui, tuos darbuotojus turėtų išlaikyti ir po karantino dar 3 mėnesius. Tokia papildoma sąlyga – nieko bendro su „nuostolių atlyginimo“ filosofija neturinti nuostata. Be to, nemažai daliai verslų, kurie šiuo metu negali tiksliai prognozuoti savo ateities po karantino, ši nuostata užveria galimybę šiuo paramos instrumentu efektyviai pasinaudoti. Todėl šią papildomą sąlygą reikia nedelsiant naikinti.

Išsprendę šią papildomos sąlygos problemą, „karantino pakete“ jau turėtume vieną tinkamą „atlyginimų apmokėjimo“ instrumentą. Prie jo, į tą patį „karantino paketą“ beliktų įtraukti papildomą „nuomos ir kredito įmokų apmokėjimo“ instrumentą – numatyti, kad verslui bus padengtos karantino metu patirtos išlaidos šių įmokų apmokėjimui. Taip, kaip tai yra padaryta Danijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir bent iš dalies Vokietijoje.

Neturint VMI duomenų, sunku pasakyti, kokių valstybės lėšų tokiam „įmokų apmokėjimo“ instrumentui finansuoti reikėtų, bet remiantis anksčiau minėta prielaida, kad Lietuvos rinkoje veikiančiam smulkiam ir vidutiniam verslui nuomos ir kredito apmokėjimo išlaidos yra maždaug dvigubai mažesnės, nei išlaidos atlyginimų mokėjimui, galime spėti, kad valstybei šių išlaidų apmokėjimas karantino metu kainuotų maždaug 120-130 mln. eurų.

Tai nemaži pinigai. Tačiau bet kuriuo atveju reikia skaičiuoti, kiek valstybei kainuos, jei pasirodys, kad dauguma šių „karantino uždarytų“ verslų, su tokia šiandienine valstybės netaiklia parama, kokia yra numatyta dabar, po karantino nebesugebės atsigauti ir numirs.

Tokiu atveju BVP nuostoliai ir negautos pajamos į biudžetus gali būti pakankamai skausmingi ir didesni nei tie papildomi 120–130 mln. eurų. Kaip sako jau cituotas Danijos Darbo ministras Peter‘is Hummelgaard‘as: mažesnė valstybės parama verslui yra nuostolinga valstybei, jau nekalbant apie didžiulius visuomeninius ir asmeninius kaštus, kuriuos sukelia didelė bedarbystė.

Vietoje išvadų

Tenka daryti paprastą išvadą – nepaisant garsių pareiškimų, kad Lietuva yra tinkamai pasirengusi artėjančios ekonominės krizės išbandymams, Vyriausybės paskelbtos paramos verslui priemonės, lyginant jas su kitų šalių sukurtais instrumentais, yra netaiklios, apribotos įvairiomis neišmintingomis sąlygomis, todėl gali likti neefektyvios. Jas reikia nedelsiant taisyti, nes vėluojant labai greitai pradėsime matyti negrįžtamus verslo griūties procesus.

Tinkamiausias taisymo būdas – aiškiai nustatyti, kad verslas, kuris dėl karantino buvo uždarytas ir prarado pajamas, iš valdžios gaus „karantino paketą“, kurį sudarys tiesioginės lėšos, skirtos tam, kad būtų maksimaliai kompensuojami tokio verslo per karantiną patirti nuostoliai.