Norėčiau palinkėti šviesių mokslo metų visiems mokytojams ir besimokantiesiems. Žinau, kad yra galybė mokytojų, kurie nepaisant visko, stengiasi, kad moksleiviai sužinotų, susidomėtų ir išmoktų. Tačiau šiais metais mokytojai, pasitikdami rugsėjį, mokykloje randa naują etatą – chaosą. Deja, šitas „etatas“ nėra skirtas kelti mokytojo prestižą ar pagerinti jų sąlygas.

Pastarosiomis savaitėmis kalbėjausi su keliasdešimt mokytojų ir retas kuris žino, koks bus jo atlyginimas po to, kai bus įvestas etatinis apmokėjimas. Nė vienas negalėjo pasakyti – jaučiuosi ramus. Valdžia sakė, kad kils atlyginimai, valdžia sakė, kad mokykloms bus užtektinai laiko pasiruošti perskaičiavimams. Rugpjūčio pabaigoje dar nebuvo aišku, koks bus bendras vaizdas, mokyklų vadovai suko galvas žiūrėdami į rekomendacijų labirintus, o mokytojai kalbėjo apie tai, kad jų atlyginimai ne tik kad neaugs, bet ir sumažės. Mokslo metai prasidėjo, o lieka labai daug neatsakytų klausimų.

Aš nežinau, kodėl tai vadinama švietimo reforma, nes tai yra tiesiog atlyginimo metodologijos keitimas. Bet aš žinau, kad paskutinėmis savaitėmis visi mokytojai gyveno nežinomybėje ir, deja, nežinau, kodėl profesionalų vyriausybė nesugebėjo šitos „pertvarkos“ paruošti bent jau ankstyvą pavasarį. Vieni sako, kad bus geriau kaimo mokyklų mokytojams, kiti, kad miesto. Tai kaip bus iš tikrųjų? Absurdiškiausia, kad niekas negali pasakyti.

Svarbiausias klausimas – kur yra pinigai, užtikrinantys didesnius mokytojų atlyginimus? Dabar mokyklos skaičiuoja pinigus, kurių neturi. Pavyzdžiui, vienai Vilniaus mokyklų, skaičiuojant minimalų metų poreikį, jau trūkstą 90 000 eurų. Didelės ar augančios miesto mokyklos turi didesnį biudžetą. Tad mokytojams atlyginimai bet kokiu atveju šiek tiek augtų. Tuo tarpu mažoms mokykloms tikrai reikės papildomos subsidijos. Nes pinigų yra tiek, kiek mokinio krepšelyje. Ir ar tu skaičiuosi algą trinariu būdu, ar kažkokiu kitokiu – pinigų yra tiek pat.

Ministerija liepė atlyginimą skaičiuoti indeksuojant padauginus iš 42 darbo savaičių, bet buhalteriai ir savivaldybės mokyklų vadovybei siūlo dauginti iš 35 (kontaktinio darbo) savaičių, nes ir su tokia mažesne indeksacija jau trūksta pinigų. Tiesa, Premjeras čia pasakys, kad nevykę mokyklų direktoriai nemoka skaičiuoti.

Kitas abejotinas aspektas – 3 sudedamosios dalys ir labiausiai klausimų kelianti „darbo bendruomenei” dalis. Yra mokytojų, kurie sako, kad tie, kurie stengiasi, rašo projektus ar ruošia moksleivius olimpiadoms gaus tiek pat, kurie „bendruomenės darbui“ puoš mokyklą. Aišku, kiekvienas darbas svarbus, bet ar vis dėlto nėra požymių profesinei demotyvacijai? Argi tai yra paskatos stengtis labiau?

Kadangi opozicija siūlė atidėti šią „pertvarką“ ir jos nepalaikė, kadangi siūlėme kalbėti plačiau ir konkrečiau – apie mokytojų motyvaciją, apie sąlygas profesiniam tobulėjimui, apie tinkamą apmokėjimą specialiesiems pedagogams ir t.t., tai man belieka klausti Premjero ir švietimo ministrės, ar jiems tikrai atrodo viskas normalu?

Ak, tiesa, vienas jų jau įvardino, kas kaltas – apkaltino pačius mokytojus ir mokyklų direktorius.

Bet vis dėlto, pakartosiu klausimus, kurie kyla klausantis mokytojų pastebėjimų ir patirčių. Ar trečioji kišenė, vadinamoji „bendruomeninė veikla“ nekiršina tarpusavy mokytojų, kai anaiptol netolygios veiklos bus vienodai įkainotos. Ar ta bendruomeninė veikla nėra pilkoji zona ir direktorių „kūrybiškumo“ išbandymas, siekiant patenkinti visus mokytojus? Kiek mokyklų ir kurias reikės subsidijuoti – ir didžiąsias miestų, ir mažutėles kaimų? Ar šita pertvarka suteikia sąlygas mokytojams tinkamai pasiruošti pamokoms, tobulėti profesinėje srityje, ar, užuot skyrus laiką tam, mokytojai pagal „bendruomeninę“ veiklą turės sėdėti mokyklos koncerte (ne dėl to, kad norėtų ar eitų iš profesinės pareigos, bet dėl to, kad nenuėjus negaus dalies atlyginimo)? Ar nesusidarys situacija, kai mokytojas bus priklausomas vien tik nuo direktoriaus? Kas laukia mokyklos administracijų? Regionuose kalbama, kad kai kuriose mokyklose pasiliks vienas direktorius be jokios administracinės pagalbos.

Perskaičiavimų tikslas lieka neaiškus, nes atlyginimus buvo galima pakelti paprastesniu būdu, nesukeliant chaoso mokyklose. Valdančiųjų pareiga yra įsiklausyti į bendruomenes ir išgirsti opoziciją, raginusią diskutuoti apie švietimo kokybės gerinimą, neskubinti nepamatuotų pertvarkų. Bet buvo pasirinktas „viską žinom geriausiai“ kelias ir priimtas sprendimas pasikinkius Seimo daugumą. Vis dėlto balsų daugumos Seime turėjimas savaime neužtikrina išmintingesnių sprendimų, tokius sprendimus galima rasti tik diskusijoje. Galbūt per rugsėjį Švietimo ir mokslo ministerija suskubs paskirstyti papildomus pinigus, bet ar sukelta sumaištis pasibaigs, abejoju. Juo labiau abejoju, ar šioji reforma prisidės prie švietimo kokybės gerinimo – mokytojų gerovė, saugumas, užtikrintumas dėl ateities, galimybės tobulėti yra vienas iš svarbiausių aspektų, leidžiančių tai garantuoti. Tai kam ta pseudo reforma buvo reikalinga – mokytojams, ar Vyriausybei, norinčiai užsidėti pliusą, kad kažką pakeitė?