Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) rengia naują teisės aktą, kurio pavadinimas: „Nereikšmingos (De minimis) pagalbos teikimo subjektams, siekiantiems įsigyti ūkininko turto dalį, susijusią su žemės ūkio veiklos vykdymu, sąlygos“. Už to gali slėptis tiesiog ūkio bankrotų skatinimas.

Iš dokumento pavadinimo lyg ir atrodytų, kad tai dar viena paramos forma ūkininkams, tačiau įsigilinus galima įžvelgti užslėptą „paramos“ formą ūkininkų nuvarymui nuo žemės.  Jame, nenorint šokiruoti ūkininkų,  nevartojamas žodis „bankrotas“, kuris įvardintų jo esmę, parodytų kas yra tas žemės ūkio valdos valdytojas, kuris „nori“ parduoti savo valdą.

Ar daug Lietuvoje yra ūkininkų norinčių geranoriškai atsisakyti savo ūkio? Tai vyksta, kai ateina laikas ūkį perleisti savo įpėdiniui, sūnui ar dukrai, o kitu atveju tai dažniausiai būna priverstinė priežastis – bankrotas, kai ūkininkas pats nebegali išsikapstyti iš finansinės duobės, o pagalbos nei kaimynas, nei valdžia jam nesuteikia. Bankrotas dažniausiai ištinka ūkininkus tolimesnės veiklos vykdymui pristigus apyvartinių lėšų, reikalingų gamybos priemonių įsigijimui. Šis ŽŪM rengiamas dokumentas galėtų būti įvardijamas kaip bankroto skatinimas, nes paramą gaus ne žemės ūkio veiklą jau vykdantis į bėdą pakliuvęs „valdos valdytojas“, bet tas, kuris su valstybės parama gviešis svetimo turto.

Jau daug kartų esu siūlęs ir tuo tikslu parengęs tikros pagalbos ūkininkams įstatymo projektą. Ir toliau siūlau Žemės ūkio ministerijai skubiai rengti dokumentus dėl Žemdirbių paramos fondo įteisinimo, kurio lėšomis būtų galima padėti į bėdą patekusiems smulkiesiems ūkininkams, kai dėl įvairiausių priežasčių jie pritrūksta apyvartinių lėšų, sudaryti galimybę jiems lengvatinėmis sąlygomis, kompensuojat dalį palūkanų, pasiskolinti iš šio fondo trūkstamas lėšas. Jeigu ūkininkas iš tiesų norės atsisakyti ūkio neturėdamas kam jį iš artimųjų perleisti, jis visada suras kam už atitinkamą kainą jį parduoti.

Tokia metodika, kuri siūloma dabar ŽŪM rengiamame dokumente, būtų paranki tik stambiesiems žemvaldžiams, kurie turėtų galimybę net su valstybės parama įsigyti bankrutuojančių ūkininkų žemes, kitą turtą. Kaip „malonė“ turtą žemės ūkio veiklai vykdyti parduodančiam valdos valdytojui numatoma leisti pasilikti žemės ūkio valdos dalį „asmeninėms reikmėms“. Ką tas „valdytojas“ su šia dalimi veiks, ar jis iš jos pragyvens? Aišku kaip dieną, jam liks vienintelis kelias – emigruoti iš Lietuvos.

Pritarčiau projekte siūlomoms lengvatoms iš Žemė ūkio paskolų garantinio fondo, tačiau šių lengvatų gavėjas turėtų būti ne ūkininko ūkio turto pirkėjas, o žemės ūkio veiklą jau vykdantis valdos valdytojas, jam pristigus apyvartinių lėšų.

Kaip jau daug kartų yra diskutuota apie tokio Paramos fondo šaltinius,  jie galėtų būti tokie:

• nacionalinio biudžeto lėšos;
• ES struktūrinių fondų lėšos;
• į Žemės ūkio garantijų fondą per finansinės inžinerijos metodą grįžtančios lėšos;
• nukentėjusiems nuo liūčių kompensavimui skirtos lėšos.

Besinaudojantiems tokio fondo paslaugomis, galėtų būti taikomi šiame projekte siūlomi lengvatiniai palūkanų kompensavimo mechanizmai.

Tai būtų visai kas kita, nei ŽŪM dokumente siūloma – toks fondas tikrai būtų orientuotas ūkininkui padėti. Ganėtinai keista, kad dirbančių ūkininkų nuvarymą nuo žemės skatinantį projektą teikiantys Lietuvos valstiečiai ir žalieji nesupranta, kad daug kas gali pradėti mėtyti akmenukus į jų lyderio Ramūno Karbauskio daržą. Juk siūloma pagalba aiškiai naudinga tik stambių žemvaldžių siekiui gauti dar žemės ir sofos ūkininkams, kurie ir taip pasinaudoję visomis įmanomomis landomis, išsiurbę valstybės bei europinę paramą gautų galimybę dar ir patogiai pasitraukti iš žemės ūkio verslo, kurį ir šiaip „vykdė“ tik popieriuje.

Dar kartą geranoriškai siūlau daryti tai, kas padėtų tikrai dirbantiems žemės šeimininkams, kuomet jiems iškyla gamtos, rinkos svyravimų ar politinių nelaimių išprovokuoti sunkumai. Ko jau ko, o iš varžytinių paleidžiamų ūkių mums reikia mažiausiai.