Į Sveikatos apsaugos ministeriją atėjote istoriškai įdomiu laikotarpiu. Labai daug apie kovą su pandemija girdėjome iš žiniasklaidos ir įvairių komentatorių, bet įdomu būtų išgirsti apie tai ir iš pirmų lūpų. Šiandien, sudėtingai situacijai atlėgus, bet dar tikrai nepasibaigus, galima pažvelgti į paskutinį pusmetį iš šalies. Ką per tą laiko pavyko padaryti, o ko ne?

Dabar turim tokią situaciją, kai buvę ankstesni pirmosios pandeminės bangos valdytojai, dabartiniai vieni didžiausių oponentų, tiek politikai, tiek ekspertai turi labai daug kritikos ir pasiūlymų. Tačiau jų turėta patirtis pagal pandemijos mąstą ir problemas bei palyginus tai su antrąja banga, kurią bandė suvaldyti naujoji vyriausybė, tėra tik taškelis bendrame pandemijos grafike.

Šiaip Lietuva yra krepšinio šalis, kur visi lietuviai yra krepšinio treneriai. Bet dabar esame pavirtę į epidemiologų šalį, kur visi žino, kai reikia valdyti pandemiją. Dabar žiūrėdamas retrospektyviai, galiu pasakyti, jog kai kurių buvusių pandemijos valdytojų pasiūlymai ir jų patirtys nėra visai adekvačios toms patirtims, kurias patyrime mes.

Kai mes prisiekėme gruodžio mėnesį, Lietuvoje buvo užimta apie 2500 Covid-19 lovų ligoninėse, taip pat apie 250 lovų reanimacijoje, apie 4000 medikų tuo metu sirgo, o Lietuva neturėjo nei vakcinų, nei pakankamai testų. Todėl tos judėjimo ribojimo priemonės buvo iš reikiamybės, nes daugiau efektyvesnių priemonių tiesiog neturėjome, o patarėjų – ką ir kaip daryti – buvo daug.

Mūsų pirminės mintys buvo sukurti pandemijos valdymo struktūrą, apie tai kalbėjo dalis politikų ir prieš rinkimus. Deja, kai gruodžio 11-ąją prisiekėme Lietuvai, jau nebebuvo laiko kažką kaitalioti. Pandemijos mastas buvo tokio dydžio, jog Lietuva buvo pirma ne tik Europoje, bet ir pasaulyje pagal visus blogiausius pandemijos skaičius, o sveikatos apsaugos sistema – ant griuvimo slenksčio. Todėl pakeisti valdymo sistemos mus pakeisti nepavyko. Tiesa, manau, jog tam tikras išvadas ateičiai bus galima parengti, ypač tada, kai ši pandemija bus įveikta galutinai ir bus padarytas veiklos auditas: kokie būtų valdymo struktūros pokyčiai, kaip reiktų spręsti operacijų vadovo ir jo komandos klausimą, kokie ištekliai tam reikalingi ir pan.

Kitas dalykas, kuris suglumino – mes sau pradžioje buvome užsibrėžę, jog turime įveiklinti visas SAM pavaldume esančias institucijas. To mums padaryti nepavyko. Gaila, bet jos pasirodė esančios labai silpnos organizacijos: nustekentos dar iki mums ateinant į valdžią, vienos turėjo silpnus vadovus, o kitos jų apskritai neturėjo, įsivėlusios į įvairius tarpusavio teisinius ginčus. Aišku, negalima kalbėti generalizuotai – kiekvienoje iš institucijų buvo žmonių, kurie dirbo pasiaukojančiai. Deja, kaip organizacijos, jos negeneravo nei idėjų, nei veiksmų, kurių būtų iš jų galima tikėtis.

Žinome, jog už vakcinų pirkimą ir pristatymą centralizuotai buvo atsakinga Europos Komisija, bet skiepijimo infrastruktūros sukūrimas, skiepijimo informacinės kampanijos pasirengimas, testų valstybei nupirkimas, testavimo algoritmų sukūrimas, testavimo infrastruktūros sukūrimas – nieko iš to nebuvo padaryta. Aišku, mūsų oponentai pyksta, jog mes sakom, jog nieko neradom – bet juk būtent taip ir buvo. Viena vertus, galbūt tos organizacijos nebuvo gavusios atitinkamų pavedimų, bet jos ir realiai to nedarė. Todėl naujai politinei komandai perėmusiai darbus SAM teko imtis darbų, kurie turėjo buvo daromi minėtose institucijose, o ne SAM.

Tarkime, testai – dėl jų įsigijimo reikia organizuoti viešuosius pirkimus. Arba – porą savaičių pradirbę ir porai dienų iki naujų metų sužinai, kad baigiasi sutartys su laboratorijomis, nes jų pratęsimu nebuvo pasirūpinta. Po to, ekstremalioms situacijos skirti rezervai tušti, šalyje nėra testų. Bet apie pandeminę situaciją visose šalyse buvo žinoma – kodėl Lietuvoje apie tai nebuvo žinoma? Ar dėl to, kad kažkas pavedimo nedavė? Ar manė, kad testavimo nereikės? Taigi, vietoje to, kad įveiklintume po SAM esančias institucijas, turėjome įveiklinti save. Ir po šiai dienai tos institucijos vis dar neveikia, kaip turėtų ir galėtų.

Jei kalbėtume apie mūsų sėkmes, tai dabar galime pasakyti, jog Lietuva turi pačių įvairiausių tyrimų būdų (PRG tyrimas, greitasis antigeno, serologinis antikūnų testai, paviršių testavimas, kaupiniai), testavimo algoritmai sudėlioti, testavimo infrastruktūra padaryta, kai kuriuos tyrimo metodus reikėjo validuoti, nes iki tol jie nebuvo išvis naudoti. . Aš džiaugiuosi ir esu dėkingas tiek Vyriausybei, tiek jos kanceliarijai, tiek SAM komandai. Jie tikrai labai daug padirbėjo, jog pasitikdami naują bangą šį rudenį mes jau galime diskutuoti kokį metodą rinktis, nes jų turime visokių.

Aišku, dėl vakcinacijos esame kritikuojami, ypač dėl komunikacijos, bet kaip sakoma – nėra pats blogiausias dalykas, kai tave kritikuoja dėl komunikacijos. Oponentams tą daryti yra lengviausia užduotis. Manau, kad svarbiau yra ne tai, kaip galėjai kalbėti ar nekalbėti, o tai – kaip galėjai daryti ir ko nepadarei.

Manau, jog tiek vakcinacija, tiek testavimas yra labai neblogai ant bėgių pastatyti garvežiai. Tai buvo papildyta ir Galimybių pasu, kurio gyvenimas pagrįstas vakcinacija ir testavimu. Juos priskirčiau prie mūsų sėkmės elementų.

Vyriausybė taip pat labai gerai padirbėjo ir su Lietuvos statistikos departamentu. Paskaičiuokite kiek prie šios vyriausybės visuomenei buvo atverta duomenų ir apie testavimą, ir skiepijimą, ir įvairiausią statistiką. Tiek medija, tiek mūsų oponentai būtent iš čia daugiausia ir semiasi gausios kritikos mums. Mes žinojome, kad atviri duomenys sukels labai daug diskusijų, apnuogins vidinius procesus, bet mūsų vyriausybė to nebijojo. Mano manymu, atviri duomenys yra pats sąžiningiausias komunikacijos būdas – nes ne tu pats artikuliuoji žinutes, o sudarai galimybę piliečiams ir medijai matyti kur kas daugiau informacijos bei patiems daryti tam tikras išvadas.

Dar vienas teisingas mūsų žingsnis, kurį mums patarė žengti ekspertai, krizių valdymo specialistai – prieš naujus pandemijos valdymo etapus aiškiai įvardinti tikslą, kurio siekiame. Tą ir stengdavomės daryti, taip pat apibrėždavome skaičius, kurių siekiame ir darydavome nematomą sandorį su visuomene. Pavyzdžiui, metų pradžioje kalbėjome ir orientavomės į užsikrėtimų atvejų skaičių, per kiek laiko turėtų būti nustatomi kontaktai ir pan. Tuo siekėme visus mobilizuoti – visi kartu turime vieną tikslą ir kartu jo siekime. Ir taip pat stengėmės vengti kaltinimų vieni kitiems.

Kai mūsų klausia ar rudenį bus suvaržymai – tai galima atsakyti, jog naudosime tą pačią strategiją. Jei Covid-19 lovų užimtumas neviršys 250-300 ir turės tendenciją mažėti, jei būsime pasiskiepiję 70-80%, jei nebus naujų viruso atmainų, jeigu nereikės stabdyti kitų sveikatos apsaugos paslaugų, jeigu mažės žmonių reanimacijoje ir apskritai mirčių, tada bus galima svarstyti apie mažiau suvaržymų. Kitaip tariant, jeigu mums pavykta numušti paciento temperatūrą, tada galima kažką galvoti – jei ne, tai ne.

Jau matome, kaip šioji pandemija pakeitė mūsų gyvenimo tėkmę ir įpročius. Bet ekspertai kalba, jog tai tik pradžia, nes ateina pandemijų laikai. Kaip ši pandemija ir galimos kitos pakeis kasdienę žmonių gyvenseną?

Mokslininkai yra nustatę, jog egzistuoja toks pandeminis nuovargis. Visi supranta, kad jis vėliau ar anksčiau ateina visose visuomenėse. Manau, jog reikia leisti žmonėms gyventi savo gyvenimą, tačiau taip pat reikia ir sumažinti riziką užsikrėsti. Todėl ir sakome, kad vyriausybė pandemijos valdymui turi keletą įrankių – testavimą, skiepijimą ir Galimybių pasą – tad naudokim juos ir galėsim sumažinti riziką.

Jei žiemą buvome uždaryti, nes neturėjom nei testų, nei skiepų, tai kodėl turime dabar būti uždaryti, jei visą tai jau turime? Nelabai suprantu, kodėl kai kurie žmonės savo asmeninius įsitikinimus iškelia aukščiau visuomeninio gėrio. Negi, jei aš asmeniškai esu prieš skiepus, tai dabar reikia, kad 1,5 milijonų žmonių sėdėtų namuose, kol pandemija baigsis savaime? Mes juk galime tiesiog dėti pastangas ir nebetrukdyti vaikams eiti į mokyklas, padėti šalies ekonomikai ir verslams. Esmė juk lieka tokia pati – ekstremali situacija juk nesibaigė, reiškia negalime tikėtis gyvenimo tarsi niekur nieko nebūtų nutikę.

Kas mums iki šiol nepavyksta – tai atsilaikyti nuo sistemingo siekio nustumti viešą diskursą tiktai apie testus ir Galimybių pasą, nebetenkant laiko kitiems sisteminiams pokyčiams, kurie yra reikalingi sveikatos apsaugos sistemai. Gaunasi taip, kad visi įsivelia kalbėti apie skiepus ir ribojimus, ir nebelieka laiko kovoti su kitu virusu – pokyčių baimės virusu. Nesistebėkime, ten, kur ilgai nebūna pokyčių – įsivyrauja vidutinybės.

Aš pradedu įtarinėti, kad kai kam yra naudinga įstumti vyriausybę kalbėti apie viruso delta atmainą ir ji negalės užsiimti reformomis. Tą jaučiu ir iš kai kurių veikėjų sveikatos apsaugos sistemoje, neva dabar pandemija, visiems sunku, todėl mums nereikia jokių pokyčių. Pavyzdžiui, kai kurie Seimo nariai ar kitų galios centrų atstovai nuolat siuntinėja ministerijai laiškus su paklausimais, viename kurių būna net 45 klausimai. Įsivaizduokite, kiek turi dirbti žmonių prie tokio laiško, kad jis būtų atsakytas?  Krepšinio terminais tariant, ant suoliuko sėdintys Seimo opozicijos nariai padėti komandai ir įmesti taškų negali, tačiau pakenkti jai – tikrai gali ir kai kurie tą daro.

Dabar, kaip gyvensim su pandemijomis ateityje – tai mums nereikia užmiršti, net jei dabar ir yra sunku, kad žmonija yra stipriai patobulėjusi medicinos srityje. Pavyzdžiui prieš šimtmetį vykusi ispaniškojo gripo pandemija nusinešė daugiau gyvybių nei Pirmasis pasaulinis karas. Tad šiandienos sunkumai nėra gyvybės ar mirties klausimas ir turėtume turėti daugiau kantrybės ir nelyginti to su vežimu į Sibirą ar panašiai.

Tai, ką išgyvendavo žmonės anksčiau ir kaip dorojamasi šiandien – nepalyginami dalykai. Maža to, nemažai pasaulio šalių iki šiol neturi pakankamai vakcinų. Tuo tarpu Lietuva yra tarp to nedaugelio, kuri yra pilnai aprūpinusi savo žmones skiepais. Deja, vis tiek turime iš visuomenės tą nesupratimą. Tai rodo, jog mūsų pasaulėžiūra yra labai individualistinė, blogąja to žodžio prasme. Aišku, ne visų, bet dalies žmonių. Pozityvūs žmonės nėra linkę labai triukšmauti ir eiti viešumon, jie tiesiog daro tą, ką turi daryti. Todėl darsyk noriu padėkoti visiems tiems pasiskiepijusiems daugiau nei pusantro milijono žmonių.

Būtų didelė klaida, jeigu mes matytume tik individo teises ir nesuprastumėm, jog Konstitucija yra visuma, kurią sudaro ir vertybės, ir asmens teisės, ir visuomenės interesas, ir valstybės pareigos. Todėl vyriausybė vadovaujasi tik galiojančiais įstatymais ir rūpinasi savo pareigomis, kad pandemija neplistų, kad visiems būtų prieinama sveikatos priežiūros paslaugos, tiek pasiskiepijusiems, tiek nepasiskiepijusiems.

Esame tam tikroje komforto zonoje. Žinome, jog prieš pasaulinius karus buvo daugybė žymių veikėjų, kurie viešai teigė, jog mūsų planetoje karai nebeįmanomi, nes prekybiniai ryšiai yra tiek išsiraizgę, kad karas tiesiog yra nebegalimas, nes nebeapsimoka. Ir tada sekė du žiauriausi pasauliniai karai. Panašiai būna ir akcijų biržose, kur nepaisant visokių patirčių, laikas nuo laiko nutinka krizės, nes žmonės užmiršta taisykles.

Pastebėjau, jog šiandien atgimsta visokios sąmokslo teorijos, kurios buvo labai panašios Lietuvai vos išsikovojus nepriklausomybę. Tai gali sukelti labai rimtų pasekmių mūsų valstybei. Pavyzdžiui, metimas abejonių šešėlio ant įvairių tarptautinių organizacijų gali labai lengvai pavirsti kvestionavimu ar gerai, jog Lietuva yra Europos Sąjungos narė. Tada galime pradėti kvestionuoti visas tarptautines organizacijas – kas tada bus? Yra daugybė problemų, kurių negalima išspręsti nacionalinių valstybių ribose, pvz. socialinės, informacinės, ekologinės, sveikatos, gyventojų senėjimo ir pan. Reikia, kad šalys vienytųsi ir spręstų problemas bendrai. Pandemija kaip tik ir yra tokia problema. Net jei visa Lietuva pasiskiepytų 100% viruso neįveiktume. Kol virusui yra galimybė mutuoti ir kurti savo naujus algoritmus, tol pandemija nebus įveikta.

Be pandemijos valdymo viešumon iškyla ir kitų spręstinų klausimų, vienas tokių – ligoninių sistemos pertvarka. Apskritai, kokias problemas radote sveikatos apsaugos sistemoje? Kokios yra Jūsų veiklos prioritetinės kryptys bei darbai ateičiai?

Vienas dalykas mane labai nuliūdina. Kokius visuomenės sričių korupcijos tyrimus beimtume, visuose sveikatos apsaugos sistema užima pirmą arba geriausiu atveju antrą vietą. Vienas iš pirmųjų vyriausybės ir mano darbų, kuriems norisi surasti laiko, tai kurti antikorupcinę aplinką tokią, kad visi sveikatos apsaugos sistemoje dirbantys vadovai būtų asmeniškai atsakingi už antikorupcinės aplinkos kūrimą.

Duosiu tokį pavyzdį, pas mus yra įdiegti vidaus informacijos kanalai pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą, kur yra numatytas mechanizmas, kaip žmogus turėtų būti apsaugotas, kad galėtų teikti informaciją apie jo nuomone vykstantį korupcijos atvejį. Neseniai pasižiūrėjau statistiką – nei viena mūsų gydymo įstaiga nėra gavusi nei vieno pranešimo. Tai reiškia, jog tie kanalai yra tik formalūs ir jais nėra pasitikima. Antikorupcijos skyriuose, pastebėjau, žmonių atlyginimai yra mažiausi, ten nukreipiami tie darbuotojai, kurie kitur nepritapo, jie yra palikti likimo valiai, jokios konkrečios užduotys nėra iškeltos, o darbas jiems ten yra tiesiog neįdomus.

Tai, ką mes dabar su komanda darome, tai žiūrime įstaigų nuostatus, darbuotojų pareigų aprašymus ir norime čia padaryti pokytį, kad už antikorupciją atsakingi žmonės galėtų realiai kažką nuveikti. Kai buvo kilusi pasipiktinimo mobingu sveikatos apsaugos įstaigose banga, niekas iš tų vadovų ir asmenų, kurie atsakingi už sistemos žmonių švietime ir parengimą, nestojo į areną, nesulaukiau iš nieko nei pagalbos, nei paramos, nei noro kažką keisti. Toks jausmas, kad korupcija yra normalu, patyčios ir mobingas yra beveik priimtina elgesio praktika.

Geras pavyzdys buvo toks vaikinas, kuris man pasakė taip – kol aš mokiausi Lietuvoje, tol nesuvokiau, jog esu patyčių ir mobingo aplinkoje. Bet kai išvykau į kitą šalį, tada supratau, kaip su manim elgėsi Lietuvoje. Ir tai prasideda jau nuo pirmų studentavimo kursų. Po to, aimanuojama, jog jaunimas nenori pasilikti Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje – tai jis ir nepasiliks. Atlyginimo pakėlimo neužteks – žmonės nori geros darbinės komandos, nori turėti įdomios praktikos, nori dirbti šalia asmenybių, patys yra laisvesni, kaip asmenybės. Pasikeitė karta ir ji tikrai nepasiliks dabartinėje sveikatos apsaugos sistemoje net ir prie didesnių atlyginimų.

Taigi antikorupcinės aplinkos kūrimas, organizacinės kultūros gydymo įstaigose keitimas būtų mano prioritetiniai darbai. Taip pat yra penkios reformų kryptys, kurios yra numatytos vyriausybės programoje. Pirmoji, tai visuomenės ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kokybės gerinimas. Tam kartu yra numatytas Europos Sąjungos fondų finansavimas. Bendrai į visas sveikatos apsaugos sritis artimiausių 5-7 metų bėgyje mes turime galimybę investuoti iki €800 mln. Taigi pirmasis prioritetas susideda iš įstaigų tinklo ir greitosios medicininės pagalbos sistemos pertvarkos, kokybės matavimo modelio įdiegimą, nes dabar mėgstam kalbėti, kad mūsų medicinos kokybė gera, bet jokie matavimai neatliekami, net pacientų apklausų niekas nedaro.

Antroji reformų kryptis yra susijusi su sveikatos apsaugos sistemos atsparumo grėsmėms užtikrinimu. Tai ne tik pasirengimas ekstremalioms situacijoms, bet ir apskritai visų infekcinių ligų įstaigų tinklo kokybė.

Trečiąją kryptį vystysime kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – tai ilgalaikės priežiūros paslaugų modelio keitimas. Čia susiduria ir ilgalaikė priežiūra, sveikatos apsauga ir turint omenyje mūsų senstančią visuomenę, tai mums yra labai svarbu.

Ketvirtoji kryptis – sveikatos apsaugos sistemos skaitmeninimas, kurią sudaro visas IT sistemos žemėlapis, pakartotinis duomenų naudojimas ir kiti dalykai.

Ir galiausiai labai svarbi, bet iki šiol labai pražiūrėta, psichinės sveikatos sritis – emocinio raštingumas ir paslaugų įvairovė. Čia yra ir kovos su savižudybėmis, kovos su mobingu planai ir apskritai dėmesys psichinės sveikatos raštingumui, žmogaus teisėms ir paslaugų plėtrai.

Jei įsivaizduotume sveikatos apsaugos sistemą kaip gyvą žmogaus organizmą, akivaizdu, jog kažkas su juo yra negerai. Kelčiau tokį klausimą tiems, kurie abejoja reformų reikiamybe – gydytojų 100 tūkst. gyventojų turime bene daugiausia ES, gyventojai sveikatos apsaugos įstaigose lankosi bene dažniausiai ES, bet kai žiūrime į konkrečių ligų mirtingumo statistiką, Lietuvos rezultatai yra žemiau vidurkio arba blogiausi ES – kodėl taip yra?

Labiausiai man širdį gelia, jog iki šiol pandemijos valdymas užėmė didžiąją mūsų komandos laiko dalį. Aš suprantu, jog Levas Tosltojus rašydamas savo „Karą ir taiką“ turėjo tiek pat laiko paroje kaip ir mes. Dabar panašu, kad mums laiko, karui su pandemija, užteko, o pasiekti taikai, dėl būsimų pokyčių, mums kol kas nepavyko.

Sveikatos apsaugos ministrą kalbino Algirdas Kazlauskas