Ne, Dominykai. Jau esi pakilęs. Juk ne tam buvo XIX a. mūsų ir gudų sukilimai prieš Maskoliją, ne tam brolių savanorių žygiai ir „Baltijos kelias“, kad dabar lįstum į krūmus.
Lietuva turi išlikti.
Lietuvai lemta visada priešintis.
Nevok. Nemeluok. Mylėk Dievą ir artimą tavo. Gerbk savo tėvą ir motiną.
Gink motiną tėvynę.
Šie įstatymai paprasti, ne iš Seimo, ne laikinieji; tik laikykimės jų.
Jei Astravas pažadins mus gyventi, o dar – dorai gyventi, – tai bus didžioji to monstro nauda.
Suprantame, kad vargšai rusiški Rytai amžiais veržiasi per Gudiją ir Lietuvą į viliojančius Vakarus. Net kai juos keikia kaip „supuvusius“ Vakarus, nori ten įsiveisti.
Nori tai nori, veržiasi tai veržiasi, bet ir mes norim gyventi.
Kartais idealistiškai ir krikščioniškai „politikuojam“, kad turim teisę gyventi. Dievas leido, tai šventas sertifikatas.
Kaimynai Rytuose nebūtinai taip apie mus galvoja; tvarkosi, kaip jiems geriau, pavyzdžiui, kaip užsikurti didesnę Iljičiaus lemputę. Taip auklėtos tenykščio pokomunistinio materializmo valdžios. Geri santykiai, žmoniškumas nėra vertybė. Skęstančiųjų gelbėjimas, kaip žinia, yra pačių skęstančiųjų reikalas. O kad mūsų galimai neliks, tai ne jų problema. Išeitų, kad mūsų problema.
Todėl privalome gintis, iš visų jėgų stengtis apginti savo žemę, upes ir savo gyvenimą nuo rosatominių taršų. Duosim pavyzdį ir Rusijos žmonėms.
Nesiginti – savižudybė. Arba infanticidas – vaikų žudymas. Yra karštai pasisakančių už branduolinę eutanaziją. Sako, iš Astravo parduos mums branduolinių grabnyčių pigiau.
Yra siūlančių gintis tik dėl vaizdelio, ne iš visų jėgų. Mat pernelyg atkakliai gindamiesi, dar kam nors nepatiksime. Baudžiauninkas tuoj ima krūpčioti…
Antiastravinis sąjūdis – iš esmės kitoks. Jis laisvas – už gyvenimą, už pasipriešinimą.
Virš Vilniaus antai kabinama Astravo giljotina, o senovėj sakydavo, kad po kartuvėmis žolė neauga.
Taip suprasdami padėtį – priešinamės! Ne pirmąsyk Lietuvoje.
Pabaisa darosi matoma, – iš Juozapinės aukštumų visai gerai, – tad veikia net politinių silpnaregių sąmonę. Padėkim visiems. Ne tik Lietuvoje.
Žiūrėkit, jau esam atsiradę. Visus išpuolius, visas demagogijas prieš mūsų sąjūdį skelbsime po rubrika „Bombos bičiulių pranešimai“. Tik reikia spaudos. Aukokime antiastravinio Sąjūdžio spaudai! Buvo jėga. Apeliuosime visomis kryptimis, kur tik veikia istoriniai pasipriešinimo sąjūdžiai. Tad ir mūsų Lietuvoj, kur tebėra Nepriklausomybės atkūrėjas Lietuvos Sąjūdis, ir garbingas veteranų Lietuvos laisvės kovų Sąjūdis; esama ir daugiau tikrų, neapsimetusių patriotinių organizacijų.
O pirmiausia reikia veikti dviem pagrindinėmis kryptimis. Vidaus liūnas ir Gudų giria.
Viduje dar pernelyg daug tų, kuriems „vienodai rodo“. Teisingiau pasakius, niekur nerodo. Čia turime platų darbo barą, kad vienodrodžių sparčiai mažėtų. Laiko nebedaug. Steikime „Anti-A“ sąjūdžio grupes su visai paprastu šūkiu: „Kita vieta!“ Žinoma, ir „Astravo AE – NE!” Tegu mūsiškiai vienodrodžiai susimąsto, ko vertas pigusis sūris pelėkautuose.
Rytų ir pietryčių kaimynystėje gyvena broliai gudai – baltarusiai. Nė nepasiklausus, jiems lupikautojų primesta amžinos
Astravo skolos bedugnė.
Astravo AE arba Baltarusijos atominė elektrinė būtent Astrave, nereikalinga ir su baisiais kreditais, tai paskutinė kryžkelė likimo nukamuotai sesei Baltarusijai. Išlikti Rusijos pašonėje ar ištirpti?
„Astravas“ akivaizdžiai sumanytas ne vien kaip kerštas nepriklausomai Lietuvai, bet ir tam, kad Baltarusijos neliktų. Mes norim, kad liktų.
Lietuvos pasipriešinimas – tai Baltarusijos gynyba.
O, kad padėtį taip suprastų Baltarusijos vadovas! Šia dvasia yra parengtas mūsų Suvažiavimo laiškas Aliaksandrui Lukašenkai. Tą draugišką kreipimąsi svarstysime tarp dokumentų.
Atrodo, ir Lukašenka nori, kad Baltarusija išliktų.
Pasipriešink, ir Lietuva rems.
Kas ką apgaus tame deržavininkų išdalytame „Astravo pokeryje“? Daug vilčių dėl Kremliaus gerosios valios nėra, todėl geriau būtų permaišyti kortas ir išdalyti jau nežymėtas iš naujo ir kitoje vietoje. Manau, kad ir Baltarusijai tai gelbėjimosi kelias. Kita vieta!
Tiek, broliai ir sesės, mano pradinių pastabų Astravo egzistencinės dramos bei antilietuviškos žirinovskiškos Kremliaus kiaulystės klausimu.
O gal tai tiek baigiamųjų stebėtojo pastabų.