Tarptautinėms institucijoms skelbiant apie naujus finansinių paramos paketų Baltarusijai projektus, kurių suteikimui žalią šviesą uždegė Europos Sąjungos sankcijų panaikinimas dėl neva gerėjančios padėties šalyje, Europos Parlamentas praėjusią savaitę pripažino, kad realių pokyčių nematyti. Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Audronius Ažubalis mano, kad Vakarų santykiuose su Baltarusija ir vėl daroma klaida – patikėję Aleksandro Lukašenkos pažadais ir pradėję vykdyti santykių normalizavimo politiką Vakarai, taigi ir Lietuva, tik dar labiau sustiprina režimo pozicijas.

Dar prieš 2015 m. spalį įvykusius Baltarusijos prezidento rinkimus prasidėjęs santykių tarp Minsko ir Vakarų atšilimas buvo siejamas su kosmetinėmis autoritaro Aleksandro Lukašenkos reformomis, imituojančiomis judėjimą pagarbos demokratijai ir žmogaus teisės link.

Pirmiausia, šių metų vasarį Europos Sąjunga, Lietuvai pritariant, panaikino didžiąją dalį Baltarusijai galiojusių sankcijų. To pasekmė – rugsėjį Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas priėmė naują, ketverių metų strategiją Baltarusijai, kuri atvers didelius investicinius srautus į šalį, tarp jų ir į energetikos sektorių (prisiminkime Astravą…). Galiausiai, lapkričio viduryje Pasaulio bankas patvirtino 125 mln. JAV dol. paskolą Baltarusijos sveikatos sistemos reformos vykdymui.

Kaip teigia Seimo narys A. Ažubalis, visi šie veiksmai stiprina nedemokratišką režimą: „Pastaraisiais metais A. Lukašenkos režimas susidūrė su didžiuliais finansiniais ir ekonominiais iššūkiais. Kūrėsi galimybių langas priversti režimą didesniam atsivėrimui, nes tradicinis finansinių skylių lopytojas – Kremlius – pats susiduria su milžiniškais iššūkiais. Tačiau šio lango neišnaudojome, kartodami mantras apie Baltarusijos režimo demokratėjimą“.

Tačiau jau praėjusią savaitę (lapkričio 21 d.) Europos Parlamentas balsavimu didele dauguma priėmė rezoliuciją dėl situacijos Baltarusijoje, kurioje iš esmės konstatavo, kad demokratizacija nevyksta bei pažymėjo, kad A. Lukašenkos režimas ir toliau nevykdo savo įsipareigojimų paleisti visus šalyje kalinamus politinius kalinius, leisti laisvai veikti demokratinei opozicijai bei panaikinti mirties bausmę.

„Pažadėjęs šiose srityse padaryti demokratinius pokyčius, A. Lukašenka eilinį kartą pergudravo Europą ir JAV: naiviai manyta, kad šį kartą (ar ne trečią-ketvirtą?) jis jau tikrai nusisuka nuo Maskvos ir atsivėrimas Baltarusijai gali reikšti žingsnį demokratinės transformacijos link. Tačiau nors finansiniai „kraneliai“ jau atsukti, pokyčių Minske nematyti, – pabrėžė Seimo narys A. Ažubalis ir apibendrino: – Baltarusija nuo 1995 m. sąjunginės sutarties su Rusija yra pasiekusi tokį integracijos lygį, kad galima pagrįstai klausti dėl Minsko suverenumo esminiais šalies klausimais, pavyzdžiui, karinėje srityje – kur, Minske ar Maskvoje, yra „raudonas mygtukas“? Geopolitiniu požiūriu Baltarusijos reikšmė mūsų nacionaliniam saugumui išaugusi jau seniai, o prisidėjus Astravo AE klausimui turime laikytis tik pačios griežčiausios linijos. Deja, Lietuva pasidavė įsitvirtinusiai Europoje ir JAV saviapgaulės tendencijai,  jog A. Lukašenkos „arbatos nešiojimas“  Minsko susitarimų dalyviams, yra  esminių pokyčių  Baltarusijoje ženklas“.