Diskutuojant su europiniu lygmeniu dirbančiais politikais, jie nuolat kelia klausimus susijusius su dalijimosi ekonomikos plėtra, itin dideliais jos augimo tempais ir apimtimis. Tačiau grįžus į Lietuvą, dažnai mūsų institucijos atrodo šį terminą girdinčios pirmą kartą. Tai kas gi yra ta dalijimosi ekonomika?
Turbūt lengviausia kalbėti pavyzdžiais. Tokios platformos kaip Uber, Airbnb ar Savy.lt tampa įprasta paslaugų įsigijimo erdve. Ne išimtis yra ir Lietuva – dalijimosi platformos plečiasi, jų atsiranda vis daugiau. Nemažai šių platformų yra ir lietuviškos kilmės. Dabar vieni iš kitų galim išsinuomoti fotoaparatą per dalinuosi.lt ar užsisakyti su kaimynais daržovių tiesiai iš ūkininko per kaimasinamus.lt.
Trumpai tariant, atsisakant fizinių tarpininkų, prekes ar paslaugas per interneto platformas galima įsigyti ne iš verslo, bet tiesiai iš žmonių. Pačiai platformai tos prekės ar paslaugos nepriklauso, ji tiesiog veikia kaip virtualus tarpininkas. Patirtis rodo, kad dalijimosi ekonomikos modelyje yra keletas neabejotinų pliusų:
Taigi, nenuostabu, kad dalijimosi ekonomikos apimtys visoje Europoje auga neįtikėtinu greičiu. Eurobarometro duomenimis, platformų ekonomikoje 2015 metais didžiausios apimtys buvo matomos apgyvendinimo paslaugų (15,1 mlrd. Eur.), pavežėjimo (5 mlrd. Eur.), sutelktinio finansavimo (5 mlrd. Eur.) sektoriuose, taip pat kvalifikuotos ar nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje (2,7 mlrd. Eur.)
Europos Komisijos nuomone, artimiausiu metu dalijimosi ekonomika augs bent dešimt kartų greičiau nei kiti ekonomikos sektoriai. PwC prognozėmis, dalijimosi ekonomikos sandoriai Europoje iki 2025 metų gali išaugti 20 kartų bei pasiekti 570 mlrd. eurų vertę.
Lietuvoje augimas irgi jaučiamas. Swedbank ir Tieto Lietuva atlikto tyrimo duomenimis, bent kartą per pastaruosius 12 mėnesių dalijimosi ekonomikos paslaugomis naudojosi 20 proc. visų Lietuvos gyventojų, o tarp jaunų žmonių nuo 18 iki 35 metų ši dalis siekia net 32 proc. Pagal pavežėjimo paslaugų vartojimą, ES esame dešimti (per 2017 metus naudojosi 7 proc. visų gyventojų), o pagal apgyvendinimo paslaugas – aštuoniolikti (9 proc.). Ženkliai atsiplėšę dalijimo ekonomikos paplitime yra britai (atitinkamai 27 ir 34 proc.), tačiau mūsų kaimynai estai taip pat rodo itin aukštus plėtros rodiklius (20 ir 15 proc.).
Todėl nestebina, kad matydami tokią sparčią plėtrą, į šias platformas su nerimu žvelgia tiek tradicinis verslas, tiek ir valstybė. Rinkoje įsitvirtinę senbuviai į interneto platformas žvelgia kaip į konkurentus, o politikai mato iššūkius užtikrinant tokiose platformose paslaugas teikiančių asmenų socialinę apsaugą, o kartu ir teisingą mokesčių surinkimą. Galima išskirti keturias sritis, kuriose dalijimosi ekonomikos plėtra kelia sudėtingus klausimus:
Kartu iškyla klausimas, kas bus atsakingas jei įvyks nelaimė paslaugos teikimo metu: dirbantis žmogus ar interneto platforma? Šioje vietoje galima pagirti Uber kompaniją, kuri gegužės mėnesį pasiūlė nemokamą draudimą visiems jos pagrindu dirbantiems vairuotojams.
4. Vartotojų teisės. Didelę dalį iššūkių užtikrinant vartotojų teisių apsaugą stengiasi išspręsti pačios platformos, kurdamos aiškią ir saugią elektroninę aplinką bei nustatydamos minimalius reikalavimus paslaugų teikėjams. Iš kitos pusės, vartotojai patys skiria reitingo balus, tai tapdami tarsi virtualia vertinimo komisija. Dažnai ir platformos sukuria įvairius ginčų sprendimo mechanizmus: nepatenkintiems kokybe grąžina pinigus, o padarius nuostolių – nuskaičiuoja lėšas iš vartotojo. Visgi, išlieka didelė atsakomybių įvairovė, kurioje paprastam žmogui susigaudyti tampa vis sudėtingiau. Todėl Europos Komisija siūlo, atsižvelgiant į platformos indėlį reguliuojant paslaugos teikimą, nustatyti aiškias jos atsakomybes prieš paslaugų teikėjus ir vartotojus. Bet šie sprendiniai, matyt, gims iš gyvenimo, matant konkrečias iškylančias problemas.
Žvelgiant į dalijimosi ekonomikos, kaip reiškinio plėtrą, matau didžiules galimybes ir neabejotiną naudą visuomenei: mažesnes kainas vartotojams, įvairovės augimą, papildomas galimybes užsidirbti ar net taršos mažinimą. Yra ir iššūkių, tačiau pati svarbiausia užduotis tolimesniam šios srities reglamentavimui – užtikrinti, kad dalijimosi ekonomikos atnešama nauda pirmiausia atitektų besidalijantiems žmonėms, o ne juos sujungiančioms interneto platformoms. Tam svarbu užtikrinti realią konkurenciją tarp platformų, atviras galimybes steigtis naujoms, o žmonėms laisvai ir nevaržomai pasirinkti kitą konkuruojančią internetinę paslaugų teikimo erdvę.