Metų pabaiga – tradicinis laikas ne tik atsidėti šventiniam laikui, bet ir apžvelgti bei įvertinti prabėgusių metų pasiekimus. Ne išimtis turėtų būti ir Lietuvos užsienio politika, kuri užima reikšmingą vaidmenį Lietuvos valstybės nacionaliniams interesams atstovavimo ir jos saugumo užtikrinimo procese.

Deja, apie pasiekimus kalbėti šioje srityje keblu, nes daugeliu strateginių klausimų stringame: kovoje prieš Astravo „monstrą“ esame kone vieni, Baltarusijos režimas, kartu su mūsų diplomatijos vadovo „palaiminimu“, mėgaujasi dėl panaikintų sankcijų ir iš Vakarų ateinančia ekonomine parama, nors išlieka toks pats autoritarinis; Užsienio reikalų ministerija mažiausiai finansuojama tarp visų misterijų, todėl Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklai kelti didesnius uždavinius tampa vis sunkiau. Tai tik atskiri fragmentai, į kuriuos ne kartą esu atkreipęs dėmesį.

Pažvelkime į santykius su kaimynais, su kuriais metai iš metų ministro L. Linkevičiaus žadėta pagerinti santykius. Dar šių metų vasarą Latvija pareiškė, kad nerems Lietuvos pastangų stabdyti Astravo AE. Nors kaimyninėje šalyje, galiausiai pilna apimtimi įgyvendinus ES Trečiąjį energetikos paketą Klaipėdos SGD terminalui pristatytos dujos jau saugomos Inčiukalnio dujų saugykloje, kaimynų latvių nesugebėta įtikinti projektą paversti regioniniu ir taip gauti ES finansavimą jo įgyvendinimui bei paversti jį dar patrauklesniu, kad būtų galutinai suformuota regioninė suskystintų dujų rinka.

Valdantiesiems džiaugiantis dėl proveržio santykiuose su Lenkija ženklų, politologas Raimundas Lopata atkreipė dėmesį į keistą ir nerimą keliantį faktą: Lenkijos ir Lietuvos politinių lyderių komunikaciją užtikrino ne tai privalanti daryti Lietuvos diplomatinė tarnyba, o sporto srities atstovas. Dar daugiau, ilgai dalyvavęs vieno iš Kremliaus veikėjų įkurtos VTB krepšinio lygos valdyme. Ar tokia, minėtame straipsnyje R. Lopatos įvardinta „Borisovo tipo“, diplomatija neturi dvigubo dugno? Ar Lietuvos ir Lenkijos vadovų susitarimai, apie kuriuos praktiškai nežinome nieko, visiškai atitinka Lietuvos valstybės nacionalinius interesus? Klausimų gerokai daugiau nei atsakymų, o diplomatinei tarnybai nusišalinus/nušalintai (?) nuo šių procesų, gauti tikslią informaciją darosi keblu.

Kad ministras Linas Linkevičius, Lietuvos diplomatijos vadovas, apleidęs ne tik šį frontą, iliustruoja dar vienas pavyzdys. Rūtos Vanagaitės skandalingi pasisakymai bei deramas visuomenės atsakas į jos provokacijas, atrodytų, šį klausimą Lietuvoje išsprendė – rašytoja save vadinanti persona neteko visuomenės pasitikėjimo ir jos manipuliacijos svarbiomis bei jautriomis Lietuvos istorijos temomis nebėra traktuojamos kaip vertos dėmesio. Tačiau R. Vanagaitė aktyvią veiklą tęsia užsienyje, važinėdama po Vakarų valstybes su žinute apie „lietuvius – žydšaudžių tautą“, jai rengiamą teisinį „susidorojimą“ bei panašius dalykus. Tauta apgynė Vanagą, prasitarė ministras Linas Linkevičius. Tauta, taip, o Jūs ką padarėte? Ir klausimas čia ne šiaip sau.

Atrodytų, kad Lietuvos diplomatinė tarnyba pirmiausia turėtų užtikrinti, kad tokioms provokacijoms būtų duodamas deramas atsakas ir Lietuvos garbė bei pozicijos būtų apginti. O ką matome ir girdime šiandien? „YouTube“ galima rasti įrašą, kuriame R. Vanagaitė pristato savo knygą „Mūsiškiai“ Minske… Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijoje patalpose! Tuo tarpu šio mėnesio pradžioje R. Vanagaitės ir E. Zuroffo renginyje Vašingtone dalyvavo net pats Lietuvos ambasadorius Jungtinėms Amerikos Valstijoms, tačiau gavęs žodį jis kalbėjo apie tai, kad Holokaustas Lietuvoje buvo siaubingas ir Lietuvai reikia dar daug padaryti, kad deramai įprasmintume žydų atminimą. Ir nė žodžio apie tai, kas leistų paneigti piktavališkus Vanagaitės ir Zuroffo pramanus! Nė žodžio apie dar A. Kubiliaus Vyriausybės priimtą Geros valios kompensacijos aktą, skirtą Lietuvos žydų bendruomenei, nė žodžio apie daugiau nei šimtą Tolerancijos ugdymo centrų šalies mokyklose, nė žodžio apie 844 Pasaulio tautų teisuolius iš Lietuvos… Ir tai nėra tik atskirų diplomatų neprofesionalumo problema, o veikiau istorijos politikos nebūvimo/vengimo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, pasekmė.

Patvirtintoje dabartinės Vyriausybės programoje tvirtai lyg akmenyje iškalti žodžiai dėl parlamento vaidmens stiprinimo užsienio politikos įgyvendinimo procese. Teigiama, kad „Plečiantis ES bei vienijantis Europai, ypač svarbų vaidmenį šalia tradicinės valstybių diplomatijos įgyja parlamentinė demokratija. […] Tvirtai pasisakome už nacionalinių parlamentų vaidmens ES stiprinimą ir parlamentinės diplomatijos plėtojimą įgyvendinant ES politikos darbotvarkę“. Deja, tai tik žodžiai.

Europos reikalų komitete vykstančiuose debatuose dėl Lietuvos pozicijos Europos Sąjungos ateities klausimu, būtent valdančiųjų (komiteto pirmininko G. Kirkilo, E. Vareikio ir kitų) siūloma pozicija kaip tik siekia dar daugiau galių perduoti viršnacionalinėms Briuselio institucijoms, dar labiau „federalizuoti“ ES ir mažinti nacionalinių parlamentų galią. Kaip tai dera su Vyriausybės programoje deklaruojama nuostata, atsakymo neturiu.

Tuo tarpu parlamentinės diplomatijos fronte dar nuo praėjusios kadencijos – nieko naujo. Užsienio reikalų komiteto pirmininkas J. Bernatonis maksimaliai vengia dvišalių susitikimų su užsienio delegacijomis ir apskritai komiteto darbas tapo bedančiu. Ko gero, vienintelė ryški parlamento iniciatyva, ir ta inicijuota opozicijos – kolegos Andriaus Kubiliaus – „Maršalo planas Ukrainai“, su kuriuo po Vakarų pasaulio sostines važinėja tiek parlamentas, tiek diplomatinis korpusas. Parama Ukrainai neabejotinai svarbi, tačiau norisi paklausti, ar kalbėjimas apie Ukrainą nesuderinamas su atstovavimu mūsų valstybiniams interesams užsienyje? Kodėl tuomet taip pat entuziastingai nėra važinėjama dėl Astravo AE, elektros tinklų sinchronizacijos, paramos regioninės suskystintų dujų rinkos sukūrimui ir t. t.?

Pabaigai norėtųsi parašyti kažką viltingo, kad kažkas keisis Vyriausybės užsienio politikos baruose, tačiau kai prisimeni, kad tas pat vyko ir praeitais, ir užpraeitais… nebesinori.