Po referendumo, kuriame Jungtinės Karalystės piliečiai pasisakė už išėjimą iš Europos Sąjungos, atėjo aktyvus politikų ir diplomatų darbymetis pagrindinėse Europos sostinėse.

Galima vardinti daug rimtų priežasčių, kodėl atsakomybė už Brexit tenka britų politinėms žvaigždėms, dėl savo karjerų visą valstybės likimą pastačiusioms į pavojų. Tačiau vieša paslaptis, jog britams „susimauti“ labai padėjo Europos Sąjunga bei Europos Komisijos neveiksni pozicija pabėgėlių krizės akivaizdoje. Dabar visi supranta, jog svarbiausias Europos klausimas – kas toliau?

Vokietija su Prancūzija netruko suformuluoti savo poziciją dokumente, kurį kai kas jau šiandien vadina Europos supervalstybės kūrimo ultimatumu.

Žodžiai, kuriais šią iniciatyvą Vyšegrado ketvertukui pristato Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris, buvo kitokie. Tačiau turinys – labai drąsus.

Iš esmės kalbama apie dar stipresnį Europos federalizavimą, ribojant valstybių teisę į savo kariuomenę (ir šiuo būdu ribojant NATO vaidmenį Europoje), specialiąsias tarnybas, mokesčių sistemą, sienų kontrolę, savarankišką migracijos politiką ir t.t.

Komentuodamas bendrą vokiečių ir prancūzų dokumentą, Lenkijos Užsienio reikalų ministras W. Waszczykowski atvirai perspėjo, kad toks „kūrimas sąjungos viduje ES – tai receptas Europos Sąjungos skilimui ir žlugimui“.

Vyšegrado ketvertukas veda aktyvias konsultacijas, skirtas reaguoti į ES galiūnų iniciatyvas išsaugojant savo balsą Europos Sąjungoje. Čia kyla klausimas – o ką daro Lietuva? Kodėl mes, kaip, pavyzdžiui, Čekija, nesudarėme specialios grupės Lietuvos pozicijoms dėl ES po Brexit parengti? Kodėl Lietuva nebuvo pakviesta į konsultacijas su Vyšegradu? Kodėl mūsų atstovų nebuvo tarp 10 ES valstybių (Rumunija, Bulgarija, Graikija, Vengrija, Didžioji Britanija, Slovakija, Slovėnija, Ispanija, Austrija ir Lenkija), susirinkusių Varšuvoje kalbėtis iš karto po referendumo? Galbūt pasirinkome kalbėtis su skandinavais ar bent jau Baltijos sesėmis?

Bet ir čia tyla. Tai, kad Lietuva šiandien stovi „lauke už durų“ sprendžiant ES ateitį, yra pasekmė atsisakymo aktyvios dvišalės ir regioninės diplomatijos, nukreipiant savo pastangas į twitterinę „diplomatiją“, maitinantis gandais ir laukiant sprendimų iš Briuselio, kurie bus priimti ir „retransliuoti“ visuomenei kaip įvykęs faktas.

Garbės nedaro ir aukščiausių mūsų pareigūnų vieši pareiškimai bei reakcijos po britų referendumo. Premjeras atvirai ragina bėgti lietuvius iš Jungtinės Karalystės atgal į Lietuvą. O mūsų atstovas Europos Komisijoje Vytenis Andriukaitis Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos lyderį Nigelą Farage’ą (pasisakiusį už britų išstojimą iš ES) Europos Parlamente išvadino glušiumi. Nuvilia šio politiko sovietinis stilius. Kokios bebūtų politinės takoskyros, tokia nepagarba ir kitaminčių ignoravimas ir yra viena iš priežasčių, stumiančių ES valstybių piliečius tolyn nuo Briuselio. Grįžtant prie Didžiosios Britanijos, Lietuvos reakcija iš tikro turi būti priešinga.

Užuot laidojus Jungtinę Karalystę, kaip tai daro valdantieji, po Brexit Lietuvos dėmesys šiai šaliai turi tik išaugti. Jau vien todėl, kad tai antroji po JAV supergalia Šiaurės Atlanto organizacijoje, branduolinė valstybė, turinti veto teisę Jungtinėse Tautose, rimtas Lietuvos prekybos partneris bei namai didelei daliai Lietuvos piliečių.

Visa tai mus įpareigoja dar labiau stengtis, kad Britanija nenutoltų nuo Baltijos. Ne veltui praeitą kadenciją inicijavome specifinį „Šiaurės lanko“ formatą, surengdami NB8 premjerų ir užsienio reikalų ministrų konsultacijas su Didžiąja Britanija.

Ne atsitiktinai 2012 metais Lietuvos diplomatų suvažiavimo proga į Lietuvą skaityti pranešimo pasikviečiau būtent savo kolegą Williamą Hague, tuometinį britų Užsienio reikalų sekretorių, kuris su mielu noru atvyko. Deja, tai buvo bene paskutinis rimtesnis aukšto britų pareigūno vizitas Lietuvoje. Šią kadenciją Lietuvos politikų įdirbio su partneriais Jungtinėje Karalystėje praktiškai nesimato.

Ką ir kalbėti apie sustingusią parlamentinę diplomatiją – jokių iniciatyvų kalbėtis su britų politikais prieš Brexit referendumą. Seimo vadovybei parlamentinė diplomatija prasideda ir baigiasi vizitais į Uzbekistaną, tarpparlamentiniais krepšinio ir futbolo turnyrais.

Taigi, Lietuvos valdantiesiems nėra solidu šiandien kritikuoti britus dėl jų referendumo rezultato, turint omenyje, kad patys nieko nepadarėme. O šiandien privalome kuo skubiau taisyti savo klaidą – atgaivinti šios Vyriausybės užgesintą glaudaus bendradarbiavimo tradiciją su Jungtine Karalyste.