Jau beveik pusmetį Lietuva aptarinėja Vijūnėlės dvaro skandalą ir dabar jau visi mato kaip priiminėjami sprendimai vyriausybėje.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė dėl garsiojo vyriausybės nutarimo kreipėsi į Konstitucinį Teismą, o Aplinkos ministro K.Trečioko laukia interpeliacija Seime. Ir toliau svarbiausios šalies institucijos gaiš savo laiką, energiją ir mokesčių mokėtojų pinigus ten, kur garbingiems ir sveiko proto žmonėms jau seniai viskas aišku.

Valdžios skaidrumas ir piliečių lygybė prieš įstatymą yra būtinos teisinės ir demokratinės valstybės sąlygos. Todėl Vijūnėles dvaro istorija ir kova prieš sovietinį nomenklatūrinį palikimą yra svarbi politine ir simboline prasme. Tačiau tai tėra savotiška politinė higiena. Suomijoje, Švedijoje ar bet kurioje kitoje vakarietiškoje ir aukštos politinės kultūros visuomenėje tokie skandalai paprastai netrunka ilgiau kelių savaičių, nes jų “herojai”-ministrai atsistatydina, tam, kad visuomenė ir vyriausybė visą savo dėmesį ir energiją galėtų nukreipti ne jų asmeninių, o šalies svarbiausių problemų sprendimui.

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvos ekonomikos ir viešojo sektoriaus būklės įvertinimus paskelbė bene autoritetingiausios tarptautinės institucijos – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) ir Europos Komisija. Diskusija ir politiniai ginčai dėl jų pristatytų vertinimų ir analizės bei būtinų sprendimų yra daug reikalingesni ir svarbesni Lietuvos ateičiai, tad neturėtų likti tik ekspertų ratuose ar politikos paraštėse. Kokias problemas atskleidžią šios institucijos?

Emigracija – grėsmė ilgalaikiam ekonomikos tvarumui

Anksčiau valdžia dar patyliukais bandė save apgaudinėti, kad emigracija neva padeda spręsti socialines Lietuvos problemas – mažina nedarbą, prisideda prie ekonomikos ženkliomis perlaidomis likusiems šalyje giminaičiams, ar net mažina nusikalstamumą. Deja, taip nėra. Per ketverius metus Lietuva neteko tiek žmonių, kiek gyvena Marijampolėje ir Mažeikiuose – septintame ir aštuntame pagal dydį Lietuvos miestuose. Daugiausiai emigruoja jauni, išsilavinę, Lietuvoje kurti ir dirbti galintys žmonės.

Kaip teigia Europos Komisijos ekspertai, mažas gimstamumas, visuomenės senėjimas, prasti sveikatos apsaugos sistemos rezultatai ir ypatingai didelė emigracija nulems, kad iki 2030 metų neteksime net apie 35 proc. darbingo amžiaus žmonių – ir tai yra blogiausia padėtis visoje ES. Jei nepakeisime šios tendencijos, ilgalaikis ekonomikos augimo tvarumas, socialinės spsaugos ir ypač pensijų sistemos bus pavojuje.

Žemas produktyvumas ir neišnaudojamas švietimo potencialas

Šalies darbo našumas šiandien sudaro tik apie du trečdalius EBPO valstybių vidurkio, todėl turime didelį neišnaudotą potencialą ekonomikai augti. Be to, pastaruoju metu vidutinis darbo užmokesčio augimas viršija darbo našumo augimą. Tenka apgailestauti, kad dirbančiųjų mūsų valstybėje sukuriama vertė per pastaruosius trejus metus augo labai vangiai – vos po 1 proc. kasmet.

Lyginant mūsų šalį su išsivysčiusiomis Vakarų valstybėmis, darbo našumu nuo jų vis dar labai atsiliekame – šiandien Lietuvoje dirbantis žmogus sukuria 29,4 proc. mažiau vertės nei vidutiniškai sukuriama Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančiose šalyse ir 24,8 proc. mažiau vertės nei vidutiniškai sukuriama ES šalyse. Nepaisant to, per metus vidutiniškai dirbame net 64 valandomis ilgiau už EBPO priklausančių valstybių gyventojus.

Bendros sąlygos verslui pagal daugelį kriterijų yra neblogos, tačiau viena didžiausių problemų – švietimo sistemos rengiamų darbuotojų kompetencijos, kvalifikacinių įgūdžių stoka, labai žemas inovacijų, naujų technologijų ir žinių perėmimo lygis.

Mažėjant darbingo amžiaus žmonių skaičiui, tik geriau, efektyviau, inovatyviau ir kūrybingiau dirbdami galime toliau kelti savo gerovę. Todėl abi tarptautinės organizacijos įvardija, kad norint toliau Lietuvai pereiti prie aukštesnę pridėtinę vertę kuriančios ekonomikos, viena svarbiausių sričių yra švietimas.

Problemos Lietuvos švietimo sistemoje – nuo ikimokyklinio ugdymo, vidurinio, profesinio mokymo iki aukštojo mokslo sistemos – tampa mūsų tolesnės pažangos ir judėjimo į priekį girnapusėmis. Nenaudojami naujausi mokymo metodai, mokytojų atlyginimai žemiausi ES, suaugusiųjų mokymosi rodikliai eilę metų išlieka net dvigubai blogesni nei ES vidurkis. Universitetai orientuoti į studijų procesą, bet ne į taikomuosius tyrimus ir inovacijų kūrimą, gebėjimą komercializuoti mokslinius atradimus.

Ypač pavaizdus yra žinių įsisavinimo indeksas (“Absorptive capacity index”), kur Lietuva šiandien, deja, yra 7-oje nuo galo pozicijoje iš 141-os analizuotos valstybės ir paskutinė Europos Sąjungoje.

Tai tik keletas svarbiausių sričių ir jų problemų. O kur dar skurdas ir vienos didžiausių ES – pajamų nelygybė bei socialinė atskirtis?

O kaip dėl vieno didžiausių šešėlio ir nesurenkamo mokesčių potencialo visoje ES? Lietuvoje surenkama tik 61 proc. mokesčių palyginus su 77 proc. vidurkiu kitose vidurio Europos valstybėse. Europos Sąjungoje prasčiau mokesčius surenka tik Rumunija.

O kur vyriausybės sprendimai dėl neefektyviai veikiančių ir vyriausybės iškeltų tikslų dėl kapitalo grąžos nesilaikančių valstybės kontroliuojamų įmonių?

Taip pat chroniška per didelė priklausomybė nuo išorės energijos resursų tiekėjų bei daugelis kitų iššūkių. Daugelis šių problemų tarpusavyje yra labai glaudžiai susijusios – tiek išsilavinimo kokybė ir darbo našumas bei atitinkamai pajamų dydis, tiek socialinė atskirtis, korupcija ir emigracija.

Todėl tikiu, kad pradėjus pokyčius ir pasiekus gerų rezultatų vienoje iš sričių galime įsukti pozityviąją spiralę ir kitose srityse.

Dar viena svarbi išvada – kad, deja, Lietuvos valdžia nedaro išvadų. Šie vertinimai nėra netikėti, panašią analizę kartu su rekomendacijomis Europos Komisija pateikia reguliariai. Šios problemos aptariamos ir diskutuojamos Lietuvos ekspertų, analitikų, apžvalgininkų. Pats laikas, kad jos būtų aptariamos ir jų sprendimai vyriausybėje priimami taip pat greitai ir su tokiu dideliu entuziazmu kaip ir Druskininkų mero “zadanijos” ministrams.

TS-LKD netrukus pristatys savo ekonomikos pasiūlymų paketą, kuris atliepia į minėtus iššūkius, todėl tikimės, kad būsimų debatų ašimi bus racionali ir valstybę į priekį vedanti diskusija, o ne tolesnis murkdymasis populizmo ir neskaidrumo pelkėje.