Šiandien vykstančiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Tarybos posėdyje, partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis dėkojo bendražygiams, negailėjusiems jėgų ir laiko, dėjusiems ypatingai daug pastangų ir sėkmingai pasirodžiusiems savivaldos rinkimuose.

„Šiandien noriu padėkoti visiems: tiems, kurie laimėjo, tiems, kurie dirbo negailėdami jėgų ir visiems tiems, kurie buvo arti pergalės ir vos vos, per plauką, neperlipo laimėjimo kartelės – visų jūsų darbas labai daug reiškia – pergalės dar ateityje. Įdirbis, kurį įdėjote, kurį padarėte vieniems yra starto pradžia, kitiems – kelio tąsa, tačiau jei vieną dalyką galime išmokti iš laimėtojų – nuoseklus darbas laimi. Šios kampanijos metu aplankėme šimtus namų, paspausta tūkstančiai rankų. Tuo mes ir skiriamės nuo vienadienių rinkimų komitetų, kurie ateina trumpalaikėms pergalėms – mes galime nuosekliai dirbti ir pergalę pasieksime ateityje. Dėkoju visiems, kurie įdėjo labai daug pastangų. Be abejonės, dėkoju visiems merams – esate įkvėpimas, pamoka, ir tikiuosi, kad ši nauja pradžia yra startas dar didesnėms pergalėms“, – sakė G. Landbsergis.

Kartu TS-LKD lyderis apžvelgė politinę padėtį ir bendrus iššūkius tiek Europoje, tiek Lietuvoje.

„Šiandien Europoje normalioms partijoms reikia nenormalios darbotvarkės. Laikai tapo tokie normalūs, kad kita pergalė priklausys nenormaliesiems. Beliko apsispręsti: ar antiskiepininkams, ar svajotojams. Visa Europa supranta, kad „normalios“ partijos išliks, stipresnės ar kiek silpnesnės, bet jos išliks. Yra vienintelė tikra jėga, kuri gali įgyvendinti efektyvią politiką. O populistai, kaip ir buvo, taip ir liks paraštėse“, – sakė G. Landsbergis.

Visa G. Landsbergio kalba pridedama žemiau.

Kam patinka mokslinė fantastika? Visiems. Na gerai, jei Jums nepatinka mokslinė fantastika, Jums turi patikti „Žiedų valdovas“. Nepatinka? Na, tada bent Andriaus Tapino šukuosena, kuri yra iš to paties ciklo… Man patinka mokslinė fantastika, mėgstu dar ir dar sykį žiūrėti „Žvaigždžių karus“. O Izakas Azimovas, apskritai, mano nuomone, turėtų būti dėstomas universitete, kaip atskiras dalykas. Bent jau Filosofijos fakultetuose. Štai.

Bet ne tik apie tai ši kalba. Mokslinė fantastika žavi tuo, kad ji leidžia įsivaizduoti pasaulį, kurio kūrėjų įrankiai nėra ribojami nei laike, nei vaizduotėje.

Tūkstančiai, milijonai metų į ateitį, niekuo realybėje nepagrįstos technologijos leidžia pirma galvoje, o vėliau ir puslapiuose ar ekranuose sukurti alternatyvią realybę. Žiūrėdami į ją patikime, kad taip gali būti. Ne taip seniai švedų (ne britų) mokslininkas pasakė, kad vienintelė aktuali literatūra šiandien yra būtent fantastinė, nes ji geriausiai leidžia prognozuoti ateitį. Susiraukęs ir nenoromis jaučiu, kad turiu jam šiek tiek pritarti.

Grįžau iš Briuselio, kuriame diskutavome apie Europos ateitį po gegužės mėnesį vyksiančių Europos Parlamento rinkimų. Pagrindinė tema – populistai, Brexitas. Brexitas ir populistai. Pasiduoti ar kovoti?

Kolega iš Nyderlandų pasakoja apie prieš dvi dienas vykusius regioninius rinkimus, kuriuose laimėtojais (kitaip negu Lietuvoje, kur laimi visi) pasiskelbė žalieji, bet ne prekiautojai trąšomis, ir kraštutiniai dešinieji. Žalieji laimi, nes yra tikri postmodernistai: mirtingųjų pasaulis – ne jiems, pasaulio taika ir švarus klimatas yra pagrindinės jų darbotvarkės temos. Nesvarbu, kad tai nepasiekiama, svarbu – kova už tai. Kraštutiniai dešinieji, tuo tarpu, kovoja prieš tai, kas realu. O musulmonai yra realu. Deja, aišku, kad pasiūlymų apie mokesčius, švietimą ar kitas „paprastas“ temas trūksta, bet štai musulmonai, sako jie, bus sustabdyti. Ir centro kairė, kuri vadovavo vyriausybei, ir centro dešinė, kuri laukė savo eilės – nusiminę, nes jaučiasi, kad jų „normalios“ kasdienės politikos nebereikia. Reikia antraščių. Kuo agresyvesnių, tuo geriau. Socialiniai tinklai prideda dar daugiau rezonanso – savas burbulas skamba garsiau.

Centro dešinė Europoje sako: „mums reikia Europos finansų ministro, mums reikia bendros sienų apsaugos“ (tai, beje, būtų protingas sprendimas). „Wow!“, – sako kokie du politikos apžvalgininkai. „Pfff…“, – sako radikalios dešinės balsuotojai. Antraščių – nėra, o Feisbuke išvis – nė vieno pasidalinimo. Duokit kraujo!

Italijos populistai bėga paknopstom – susipykime su Prancūzija, apkaltinkime E. Macroną, kad jis nesusitvarko savo valstybėje. Ha, pora šimtų pasidalinimų socialiniuose tinkluose, ir bent kelios geros antraštės. Nauda? Stipriai dvejotina, ir, tiesą sakant, realaus poveikio – jokio. Nes E. Macronas pasikvietė Italijos ambasadorių ir paprašė liautis. Populistai, bijodami sankcijų, liovėsi.

Bet palyginkite politinį efektą: „Užpuolė E. Macroną“ ir „Pasiūlė įsteigti bendro finansų ministro postą“. V. Orbanas štai irgi gi nesakys: „Mėginu laimėti rinkimus, bičiuliai, todėl čia kiek karščiau pašneku“. Tikrai ne. Vieto to: „G. Sorosas moka MILIJARDUS gėjams ir musulmonams, kad jie kovotų su krikščionybe“. WOW. Na, čia jau rimta. Gal nebent driežažmogiai būtų rimčiau, bet visuomenė dar nepasiruošusi.

Mestelkime akį į savivaldos rinkimus Lietuvoje. Iš 60 merų savivaldybėse perrinkti 38. Kodėl taip atsitiko? Nes gyvenimas normalizavosi. Gatvės už Europos pinigus pagaliau daugiau ar mažiau nutiestos, mokyklos apšildytos, net jei ir tuščios.

Beje, tikra istorija iš mūsų Lazdijų vaikščiojimo nuo durų iki durų: „Už ką balsuosite?“, – klausiame. „Už A. Margelį“, – atsako. „Kodėl?“, – vėl klausiame. „Sutvarkė mokyklą, naują valgyklą įrengė“, – atsako.  „Bet mokykla uždaryta!“, – stebimės. Tyla…

Kaip „perlaužti“ normalią politiką? Krauju. Reikia priešų, baisių, geriausia gėjų ar musulmonų. Pageidautina viename asmenyje. G. Sorosas dar padėtų. Aišku, nežinau ar Lazdijuose, bet, patikėkite, mes jau irgi netoli to.

Ir kas svarbiausia – nedemokratai, kaip V. Orbanas, tai moka ITIN gerai. V. Putinui – čečėnai, V. Orbanui – G. Sorosas. Lietuvoje… ką gi, ir Lietuvoje. „Reikia priešų – priešų bus“, – sakė maždaug visi nedemokratai pasaulyje.

Klausimėlis: o ką į tai centro dešinė? Sėdės patyliukais ir žiūrės, kaip jos „normali, pasverta ir konsensusu grįsta“ politika lėtai trauksis šalin, iki kito pasaulinio karo?

Grįžkime į pradžią. Mes nustojome svajoti. Ateities fantastines svajones pakeitė arba pragmatinis žingsniavimas į priekį, arba beprotiškai antidemokratiški Banono balti sapnai. Nėra kuo tikėti. Nėra gražesnės ateities. Atsiminkime 1962 m. Kenedį: „Mes keliausime į mėnulį“,  sakė jis. Va čia – gražu! Joks populistas nepasakytų geriau. Vienintelė mažytė bėda – tai pasakyta buvo prieš ŠEŠIASDEŠIMT metų. Šiandien mes vietoje to tariame – bendras finansų ministras?

O galėtų būti: „Europos mokslininkai išgydys šiandien nepagydomas ligas“. Jungtinės 27 valstybių (ar tiesiog vienos Sąjungos) pajėgos sutelks resursus ir išspręs šitą problemą. Arba galėsite už juos nebalsuoti.

Kalbame apie tai, kad Rusijoje, Baltarusijoje ribojama prieiga prie informacijos. Diskutuojame, gal kokį internetinį tinklalapį paleisti. Bet Europa gali daugiau. Europa gali paleisti palydovus į kosmosą ir garantuoti nemokamą internetą visiems, ne tik europiečiams, bet ir tiems, kurie gyvena priespaudoje.

Kita tema – pabėgėliai iš Sirijos. Reikia sienų apsaugos – žinoma. Bet jungtinės Europos, ne Rusijos, pajėgos Sirijoje leistų stabilizuoti pabėgėlių srautus, neleistų atsigauti Assadui. Nes dabar nuo jo ir Putino (ne nuo V. Orbano kovų su migrantais) malonės priklauso, bus ar nebus atnaujintas pabėgėlių srautas.

Europos normaliai politikai reikalinga nenormali darbotvarkė. Nauja darbotvarkė, kuri būtų kartu ir aiški, bet dėl jos reiktų kovoti. Europos centras pavargęs, gal net nepratęs kovoti. Paskutiniai dešimtmečiai buvo gražaus susitarimo – politikos pabaigos – laikas. Bet dabar politika sugrįžo ir nereikia jos bijoti.

Aš suprantu, kad „normalioje politikoje“ tokios kalbos ankstyvos, nesuderintos, neturinčios plataus palaikymo. Keliančios antakius. Suprantu visa tai ir gal net pritariu – nekalbėkime. Žiūrėkime, kaip laimės populistai ir, anot euroskeptikų, tikrai ateis Europos pabaiga.

Šiandien Europoje normalioms partijoms reikia nenormalios darbotvarkės. Laikai tapo tokie normalūs, kad kita pergalės priklausys nenormaliesiems. Beliko apsispręsti ar antiskiepininkams, ar svajotojams.

Ir pačiai pabaigai. Yra priežastis kodėl V. Orbanas taip nenori išeiti iš EPP. Jis jau daug kartų galėjo jungtis prie vienų, ar kitų populistų, kurie jo laukia. Bet jis supranta, kad „normali“ partija išliks, stipresnė ar kiek silpnesnė, bet ji išliks. Ir yra vienintelė tikra jėga, kuri gali įgyvendinti efektyvią politiką. O populistai, kaip buvo, taip ir liks paraštėse.