Skaitau „modernių ir šiuolaikinių“ darbo santykių propaguotojų kritiką Prezidentės Dalios Grybauskaitės vetuojamiems Darbo kodekso straipsniams. Panagrinėkime, į kokias priimtas įstatymo nuostatas reaguojant siūlomi Prezidentės taisymai.

Argi ne tiesa, kad darbuotojas faktiškai yra silpnesnioji darbo santykių šalis, kaip numatyta ir Konstitucijoje?

Ar tikrai gerai, kad naujas Darbo kodeksas leidžia darbdaviui uždrausti darbuotojui dirbti pas kitą darbdavį ir net nekompensuoti už tokį ribojimą?

Ar uždirbantiems 1 500 eurų/mėn. tikrai neturėti galioti Darbo kodekso garantijos?

Ar sutinkate, kad įspėjimo terminai darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamiems socialiai jautrių grupių nariams (pavyzdžiui, vaikus iki 14 metų auginantiems tėvams, turintiems negalią, nepilnamečiams darbuotojams) būtų dvigubai trumpesni nei dabar?

Ar sąžininga, kad sukakus pensiniam amžiui ir dirbant pagal terminuotą sutartį, negalint dirbti dėl ligos ar neįgalumo išeitinė išmoka būtų sumažinta nuo 2 iki 1 vidutinio atlyginimo?

Ar pritariate, kad darbdavys darbuotojus galėtų atleisti iš darbo „darbdavio valia“, t.y. be jokios priežasties, įspėjant tik prieš 3 dienas, nors ir sumokant 6 vidutinius atlyginimus?

Ar teisinga, kad ilgą laiką atlyginimo nemokėjęs darbdavys atsipirktų išmokėdamas viso labo 3 mėnesinių darbo užmokesčių dydžio netesybas? Ar turėtume sutikti, kad vietoje įprastų neribojamai rastųsi nenustatytos apimties darbo sutartys, garantuojančios tik 8 valandas darbo per mėnesį, o kitką paliekančios spontaniškiems iškvietimams?

Ar gerai, kad sudaromos galimybės nuolatines sutartis neribotai keisti terminuotomis ir taip paversti jas dominuojančiomis? Ar sąžininga, kad naujame Darbo kodekse nebelieka dvigubo apmokėjimo už darbą poilsio dienomis, nors darbdavys apie tokį darbą gali įspėti ir likus 2 dienoms?

Ar tikrai pritariate, kad atlyginimas būtų sumažinamas darbuotojui, dirbančiam trumpesnį darbo laiką dėl kenksmingų darbo sąlygų?

Ar tikrai nereikalingos papildomos kasmetinės atosotogos už nepertraukiamą darbą toje pačioje darbovietėje bei už ypatingą darbų pobūdį, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų?

Ar teisinga sutrumpinti kasmetines atostogas socialiai pažeidžiamiausiems darbuotojams: vieniems auginantiems vaiką iki 14 metų arba neįgalų vaiką iki 18 metų, nepilnamečiams darbuotojams, neįgaliesiems?

Ar gerai, kad profesinės sąjungos teisiniuose procesuose negalės atstovauti neteisėtai iš darbo atleistų asmenų? O tai, kad ginčo metu apsauga nuo atleidimo iš darbo bus netaikoma derybų procese realiai dalyvavusiems lyderiams (ne pirmininkams)?

Ar sutinkate, kad darbuotojams streikuojant darbdavys galėtų samdyti naujus darbuotojus, trukdyti visiems ar paskiriems darbuotojams ateiti į darbo vietas, atsisakyti suteikti darbuotojams darbą ar darbo įrankius ir panašiai?

Susimąstykime. Jeigu šios nuostatos tikrai yra neesminės ir eskaluojamos tik dėl populizmo, kaip teigia kai kurie publicistai, kas tuomet yra esminės darbo santykius reguliuojančios nuostatos? Skaitant tokius nekuklius nuomonių pareiškimus, neapleidžia bjauri nuojauta, kad daugelis priimto Darbo kodekso gynėjų jo vis dar nėra perskaitę. Jeigu visos šios nuostatos, nepaisant Prezidentės veto, įsigalios, ar Lietuvoje išvis kas nors liks dirbti?