Kokie Lietuvoje bevyktų politiniai debatai, galite būti tikri, kad per maždaug pusvalandį į diskusiją įsibraus emigracijos bei dvigubos pilietybės klausimai. Viena pusė gąsdins, kad Lietuva dėl emigracijos jau tuoj išnyks, o kita – džiaugsis į Tėvynę sugrįžusių talentingų emigrantų istorijomis. Tačiau yra vienas klausimas, kurio turbūt nesu girdėjęs tokiose diskusijose. Tai klausimas, kaip šiandien sudaromos sąlygos lietuvių vaikams užsienyje mokytis lietuvių kalbos.
Kodėl apie tai nekalbama? Gal lietuvių vaikai, augantys emigracijoje, iš tikrųjų turi visas galimybes mokytis lietuvių kalbos ir pažinti Lietuvą? O gal valstybei tiesiog neįdomu, ar emigrantų vaikai užaugs turintys ir norintys palaikyti ryšį su Lietuva?
Kaip Seimo tarpparlamentinių ryšių grupės su Airija pirmininkas, prieš kurį laiką lankiausi Dubline. Čia susitikau su vietos lietuvių bendruomene. Airijoje gyvena per 80 tūkst. mūsų tautiečių. Net 14 tūkst. tarp jų yra vaikai ir jaunuoliai. Kitaip tariant, Airijoje lietuvių gyvena tiek, kiek gyventojų turi visas Panevėžio miestas ir jo rajonas.
Tačiau lituanistinių mokyklų Airijoje tėra 14, o jose mokosi vos 700 lietuvių vaikų. Galimybe lietuvių kalbos mokytis Airijos mokyklose (kaip pasirenkamosios užsienio kalbos) pasinaudos dar keliasdešimt lietuvių vaikų. Taigi, statistika negailestinga – tik apie 5 proc. lietuvių vaikų Airijoje gali sistemingai mokytis lietuvių kalbos. Kiek matyti iš viešų duomenų, panaši ar net blogesnė situacija vyrauja ir kitose šalyse, kur emigracijoje gyvena lietuvių bendruomenės.
Nors programoje „Globali Lietuva“ 2018 m. švietimui yra skirta 1,86 milijono eurų, lituanistinės mokyklos, esančios užsienyje, šių pinigų nemato, nes tėra neformaliojo ugdymo įstaigos.
Arba dar vienas pavyzdys – šiemet Švietimo ir mokslo ministerija nutarė, kad reikia švęsti Šimtmetį, tačiau lėšų vadovėliams bei paramos užsienyje esančioms lietuviškoms mokykloms neskyrė. Mokykloms pasiūlė iš interneto atsispausdinti mokomąją medžiagą.
Visas ministerijos dėmesys apsiriboja retais mokytojų pakvietimais į kvalifikacijų kursus, kartais atsiunčiama šiokių tokių proginių dovanėlių. Ir viskas.
Realybė tokia, kad valstybė neskatina lietuviškų mokyklų kūrimo – tai traktuoja kaip privatų, o ne valstybės reikalą. Jeigu ir yra įkuriama viena kita mokykla, jos kasdienis gyvenimas paliekamas vietos bendruomenės rūpesčiui. Visos pagrindinės išlaidos – patalpų nuoma, algos mokytojams – tenka tėvams. Dažniausiai mokyklos išsilaiko ir gyvuoja tik bendruomenės entuziazmo ir mokytojų pasišventimo dėka.
Su mūsų apsileidimu akivaizdžiai kontrastuoja Lenkijos strateginis veikimas. Toje pačioje Airijoje veikia daugiau kaip 50 lenkiškų mokyklų, kurių penkios yra pilnai išlaikomos Lenkijos Švietimo ministerijos, o kitos gauna pakankamai didelę paramą iš kitų Lenkijos institucijų ir visuomeninių organizacijų. Lietuviai Airijoje su pavydu pasakojo, kaip Lenkija rūpinasi savo išeivių vaikais. Kodėl to nedarome mes?
Vietoje to mes prarandame didelę dalį jaunų lietuvių ir paraleliai liudijame antrinę emigraciją – lietuviško identiteto praradimą. Šiandieninė padėtis netoleruotina ir turi keistis.
Mano galva, lituanistinės mokyklos nėra tik formalųjį edukacijos pagrindą užtikrinančios įstaigos. Jos yra mūsų šalies kultūros puoselėjimo funkciją vietos bendruomenėje atliekantys židiniai. Lietuvos valstybė turi pradėti į jas žiūrėti strategiškai – investuoti, kad emigracijoje augančių lietuvių vaikų švietimas nebūtų paliktas likimo valiai. Valstybė turi parodyti, jog nesvarbu, kur gyvena mūsų šalies pilietis – Vilniuje, Zarasuose, Dubline, Peterbore ar Trondheime – mums svarbus jo santykis su Lietuva.
Per Lietuvos ambasadorių Airijoje mane pasiekė jautrus ir gražus aktyvios Airijos lietuvių bendruomenės narės laiškas. Jame labai tiksliai aprašyta reali lituanistinių mokyklų situacija Airijoje.
Kviečiu susipažinti su fragmentu iš šio laiško: ,,Airijoje gyvena labai daug lietuvių šeimų, tačiau yra liūdna ir graudu matyti, kai jų vaikai nekalba, nerašo arba mažai kalba lietuviškai. Vieni tėvai tiesiog nerodo noro savo atžalas mokyti lietuvių kalbos, kiti – neturi finansinių galimybių vesti į lituanistines mokyklas, treti – nori, bet jų yra mažuma. Taip, taip – visos lituanistinės mokyklos Airijoje yra mokamos, jų niekas nefinansuoja ir tėveliai turi tam tikrą sumą susimokėti. Mokykla pati paskaičiuoja, kad galėtų išsilaikyti, jau nekalbant apie mokytojų atlygį. Todėl didžiulė pagalba iš Lietuvos būtų, jei galėtų pagelbėti ir prisidėtų prie mokyklų išlaikymo finansiškai.“
Dėl šių priežasčių Seime inicijuoju Švietimo įstatymo pataisą, numatančią pakankamą ir efektyvią paramą lituanistinėms mokykloms užsienyje.