Šeimos temai neslopstant viešoje erdvėje ir, prisipažinsiu, mano galvoje, kilo mintis apie (ne)keistas paraleles.

Ar gali būti taip, jog mūsų valstybės vadovų tandemas atspindi vyraujantį vaidmenų pasidalijimą šeimoje: didžiuojamės ryžtinga, rūpestinga ir nepaprastai populiaria Prezidente ir visai neblogai toleruojame savimi neužtikrintą, engiamą Lietuvos Respublikos Premjerą. Tokį pat populiarų ir visuomenės numylėtą.

Smarki, valdinga mama, laikanti keturis „pirkios“ kampus, ir gana sutrikęs, pasyvus, kartais nelabai sėkmingai pritampantis tėtis. Kadangi tėčiai ir mamos nepasirenkami ir neįgyjami, o tiesiog yra, juos tenka mylėti tokius, kokie yra. Aš ne prieš meilę duotybei.

Aš už adekvatų vyrų vaidmenį šeimoje. Nejaugi man tik atrodo, kad ir vyrai, ir moterys nori matyti šeimos tėvą visai kitokį: nevengiantį atsakomybės, priimantį sprendimus ir pasirūpinantį šeima?

Tačiau visuomenėje vyras arba super kietas arba jis – niekas. Todėl realybė tokia, kad dažnai vyro namuose apskritai nėra arba jis yra, bet leidžia laiką garaže. Tuo tarpu stipri žmona ir gera mama visais įmanomais būdais rūpinasi šeima.

Ką tuomet daryti vyrui, kaip jam būti savimi, nelikti silpnu, bet ir nesistengti tapti super kietu. Juk jei vyras išdrįs prisipažinti esąs jautrus, klystantis ar kūrybingas, visuomenės akimis jis – keistas, silpnas ar net homoseksualus.

Bet argi homoseksualus būtinai reiškia silpnas? Mano galva, jis gali būti ir stiprus. Kaip kad, manau, nereiškia, jog tikras vyras negali būti heteroseksualus ir tuo pat metu jautrus, rūpestingas ir švelnus.

Visuomenė vis dar nenori leisti vyrams būti savimi, o vyrai, nesugebėję pateisinti jos lūkesčių, neleidžia sau būti apskritai. Norime matyti juos kietus ir štai prašau – vyrų savižudybėse esame „kiečiausi“, net penkis kartus dažniau savo valia vyrai palieka mus.

Feminizuota visuomenė

Aš ne prieš feminizmą. Bet nesusilaikysiu nepastebėjęs, kad vyrus nuo šeimos rūpesčių neretai nušalina ir pačios moterys.

Auklėti vaikus nelengvas darbas, ne silpniems jis vyrų pečiams, o, be to, juk jos pačios „viską gali“. Tačiau tokia atsakomybė, pripažinkim, ne tik „žudo“ jas pačias, bet ir formuoja būsimus vyrus, kurie nuo mažens auga, mokosi ir bręsta išskirtinai moteriškoje aplinkoje.

Tarkim, kada paskutinį kartą matėte darželio auklėtoją vyrą, kiek žinote lietuvių kalbos mokytojų vyrų? Tėvų susirinkimuose irgi dominuoja mamos. Sutinkame vos vieną kitą vyrą, bet ir tas, neiškentęs diskusijų apie šventes, nutolsta nuo jų ir nepriartėja.

Švietimas ne išimtis. Panaši situacija medicinoje, socialiniame darbe, laisvalaikio organizavime. Tam begalės priežasčių, žemi atlyginimai, matyt, viena iš jų. Taigi, mūsų vaikus dažniausiai prižiūri mamos, didžiąją laiko dalį jie auga, jų vertybės formuojamos moteriškoje apsuptyje. Kaip gi subrandinti subalansuotą vyrą, jei visas berniukų gyvenimas nuo vaikystės yra feminizuotas?

Patriarchatas – irgi nesprendimas

Aš ne už patriarchatą. Bet matau (tikiuosi, nesu tuose matymuose vienišas), kad čia kažkas ne taip.

Neturiu paprastų paaiškinimų, kaip mūsų visuomenėje šeima, sąlyginai neseniai dar buvusi patriarchalinė, taip greitai virto savotiškai neįgaliu, ne itin savimi patenkintu matriarchatu. Neturiu ir receptų, kaip gyventi kitaip. Bet kol dar tariuosi turįs bent truputį nuovokos apie sveiką pusiausvyrą, negaliu neprisiminti, kad demokratiškos valstybės, į kurias lygiuojamės, vis dėlto gyvena kitaip.

Ten moterys dirba, gimdo vaikus, dalinasi atsakomybėmis ir grįžta į darbo rinką. Ten vyrai renkasi ir tas profesijas, kuriose pas mus dominuoja moterys. Ten vyrai kuria, klysta, tai pripažįsta, kreipiasi pagalbos, atsitiesia ir eina toliau. Nes tai visų pirma žmogiška, ir niekas nesivargina spręsti, labiau vyriška ar labiau moteriška.

Neturiu lengvų atsakymų kaip toliau, bet pradžiai bent stabtelti ir susimąstyti, manau, pat laikas.